Marijos žemė maitintoja: kur nukeliauja Lietuvoje auginamas maistas?

Lietuva savo žemės ūkio produkciją tiekia daugiau nei 140 šalių. Tačiau perfrazuojant populiarų posakį, svarbiau kiekybė ir kokybė nei valstybių gausa.

Jungtinėse Tautose greit neliks šalių, į kurias neeksportuojame, juokauja Žemės ūkio ministerijos atstovai. Mažoje valstybėje prie Baltijos jūros išauginta produkcija pasiekia ir labai tolimus kraštus. Pavyzdžiui, Pietų Korėjai tiekiame daržoves, Meksikai ‒ pieną ir pieno produktus. Lietuviški javai keliauja į tokias šalis kaip Omanas, Egiptas, Indonezija.

Šiandien Lietuva apsirūpina daugeliu žemės ūkio produktų, todėl jų daugiau eksportuojame, nei importuojame. Pernai žemės ūkio ir maisto produktų eksportas siekė 4,824 mlrd. eurų, o importas – 3,783 mlrd. eurų. Apskritai šie produktai sudarė 18,3 proc. viso Lietuvos prekių eksporto.

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) duomenimis, pernai didžiausią žemės ūkio eksporto dalį sudarė javai (parduota už 620 mln. eurų). Pajamos iš pieno ir pieno produktų, paukščių kiaušinių bei natūralaus medaus siekė 551 mln. eurų (žr. grafiką).

Peršokti Kinų sieną

Javų eksporto rinkoje Lietuva užima labai stiprias pozicijas. Pastaraisiais metais mūsų šalis patenka į didžiausių ES grūdų eksportuotojų penketuką. Mus lenkia tik gerokai didesnio ploto ir piečiau esančios šalys.

Tiesa, žemdirbystėje situacija gali greitai pasikeisti – pavyzdžiui, šių metų javų eksporto rezultatams graso sparčiai didėjantis Rusijos derlius (ji užima apie 15 proc. pasaulinės eksporto rinkos), kuris smukdo kainas ir keliauja ta pačia eksporto kryptimi. Šiame sektoriuje įtaką neišvengiamai daro ir orai.

Kita vertus, nuolatos ieškoma naujų stambių javų rinkų. Pastaruoju metu labai daug tikimasi iš Kinijos, į kurią dar negalime eksportuoti šios produkcijos. Šių metų „AgroBalt“ parodoje minėtos Azijos milžinės atstovai susitiko su šešiolikos Centrinės Europos valstybių žemės ūkio pareigūnais. Nors šiandien kaip prekybos partnerė Kinija pagal žemės ūkio bei maisto prekių eksportą yra tik 45 vietoje, proveržio tikisi ne vien grūdininkai ir valdininkai, bet ir pienininkai.

Pastariesiems ši rinka teoriškai jau atvira – 2016 m. rugpjūtį nemažai didžiųjų pieno produktų gamintojų gavo leidimus eksportuoti į Kiniją savo gaminius. Tačiau „Vilkyškių pieninės“ direktorius, Baltijos šalių pieno perdirbėjų ir eksportuotojų asociacijos vadovas Gintaras Bertašius atskleidė, kad šiuo metu tam dar tik ruošiama dirva. „Iš esmės reikšmingesnių rezultatų Kinijoje kol kas nepasiekėme, pastaraisiais metais parduotas vienas kitas konteineris. Šios šalies rinka yra didžiulė, tačiau joje apstu pasiūlymų. Tad yra ką veikti, apie ką pagalvoti, bet mūsų produktai gali ten patekti“, – įsitikinęs jis.

Gyventojų skaičiumi dvigubai už Europą didesnė Kinija yra gardus kąsnis. Organizacijos „Versli Lietuva“ Eksporto departamento direktorius Aivaras Knieža ragina daugiau žiūrėti į šią šalį ne kaip į vientisą rinką, bet kaip į atskirus regionus.

Kinija yra didžiausia pieno produktų (tokių kaip pieno milteliai, sviestas, išrūgų milteliai) importuotoja, nepaisant to, kad nemaža dalis kinų netoleruoja laktozės. „Situacija dėl pieno produktų vartojimo, ypač šiaurinėje šalies dalyje, pamažu keičiasi – kinai valgo ledus, sūrelius, kitus produktus. Tai milžiniška rinka, tad mums užtektų įsitvirtinti viename regione ir gautume išties didelę galimybę gerai užsidirbti“, ‒ sakė A. Knieža.

Krymo efektas

Prieš ketverius metus, Rusijai paskelbus maisto produktų iš ES embargą, lietuvių gamintojai pradėjo ieškoti alternatyvių rinkų ir įvairinti eksportą. „Manau, kad įmonės persiorientavo į Vakarų ir kitas rinkas. Kita vertus, turint atsvarą Vakaruose, Rusija išlieka svarbi, nors ir ne tiek. Ten pelnas geras, todėl nesakome, kad ji turi būti užmiršta. Dabar įmonės turi mažiausiai dvi strategijas – Vakarų ir Rytų“, – kalbėjo A. Knieža.

Nuo Rusijos embargo nukentėjusiems gamintojams pavyko didesnę dalį mėsos ir pieno produktų eksporto perorientuoti į ES rinką. LAEI duomenimis, 2017 m. net trečdalį visos eksportuojamos lietuviškos vištienos gavo Nyderlandai (eksporto vertė ‒ 28,3 mln. eurų), taip pat Latvija (10,4 mln. eurų), Estija (9,7 mln. eurų), Prancūzija (9 mln. eurų), Didžioji Britanija (4 mln. eurų).

Pradėjo atsiverti ir kitos rinkos. 2016 m. Lietuva tapo antrąja ES šalimi, gavusia leidimą eksportuoti jautieną į JAV. Į Japoniją nuo 2017 m. galime eksportuoti žuvį, kiaušinius, paukštieną ir jautieną. Šias dvi rinkas, kartu su Kinijos, Žemės ūkio ministerija laiko prioritetinėmis.

Vis dėlto vienos daugiausiai dėmesio per minėtą krizę gavusios produkcijos rūšies – chalalinės mėsos ‒ eksportas kol kas sustojo. Viešojoje erdvėje nemažai ginčų sukėlęs ritualinio skerdimo įteisinimas 2014 m. buvo grindžiamas tuo, kad tai leis pasiekti milijonines musulmonų šalių rinkas.

Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos vadovas Egidijus Mackevičius pripažino, jog didesnio proveržio kol kas nematyti – iki šiol į arabų šalis išsiųsta labai nedaug mėsos. „Kai parodėme, kad įstatymiškai pas mus leidžiamas ritualinis skerdimas, šios šalys bent jau pradėjo su mumis kalbėtis. Tačiau islamiškose šalyse prekiauti sudėtinga ‒ ne vien dėl religinių reikalavimų, bet ir politikos: įvedamos papildomos kvotos, muitai, nustatomi netarifiniai barjerai. Kiekviena šalis turi savų taisyklių, kurios mums nenaudingos“, – teigė jis.

Tiesa, Europos valstybėse, kuriose gyvena didelės musulmonų bendruomenės, tokia mėsa taip pat galėtų būti paklausi. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis, į ES šalis bei Tadžikistaną 2017 m. eksportuota daugiau nei 3,5 tūkst. tonų pagal chalalio reikalavimus paruoštos jautienos ir 6,8 tūkst. tonų paukštienos. Nuo pernai šie rodikliai šiek tiek padidėjo, tikimasi, kad panašūs jie išliks ir šių metų pirmajame ketvirtyje.

Visgi Persijos įlankos šalys itin domina eksportuotojus. „Šis regionas stipriai auga ir turi tam resursų. Jie maistą daugiausia importuoja, nes patys mažai augina. Ten vežti apsimoka ne tik dėl didelės rinkos, bet ir dėl ryšių. Organizuojant prekybą per tam tikras valstybes, lengviau atkreipti Šiaurės Afrikos, Azijos šalių dėmesį“, – sakė A. Knieža.

Jei ne grybai ir ne… sraigės

Kad taptum sėkmingu eksportuotoju, nebūtina plėtoti pagrindinių žemės ūkio šakų. Lietuvoje auginama ir gana specifinė produkcija. Didžioji dalis jos keliauja tiesiai į užsienį.
Vienas įdomiausių pavyzdžių – sraigės ir kiti panašūs delikatesai.

Vienas įdomiausių beveik tik eksportui auginamo maisto pavyzdžių – sraigės ir kiti panašūs delikatesai.

„Mūsų šalies klimatas joms auginti yra itin palankus. Pernai į Japoniją išvežėme sraigių gaminių ir konservų už 3,09 mln. eurų. Verta pastebėti, kad toje šalyje šių produktų rinka auga“, – teigė LAEI Žemės ūkio politikos ir užsienio prekybos skyriaus vadovė, vyriausioji mokslo darbuotoja Agota Giedrė Raišienė.

Kita išskirtinė Lietuvos augintojų eksportuojama produktų grupė – grybai. Pavyzdžiui, 2017 m. jų eksportas į Vokietiją siekė 10,3 mln. eurų. 99 proc. grybų eksporto sudarė voveraitės – jų parduota už 10,2 mln. eurų.

Tarp produktų, kurių vidaus rinkoje suvartojame nedaug, tačiau parduodame užsienyje, paminėtinos ir uogos. Mėlynės vežamos į Kiniją. LAEI duomenimis, jos sudaro 16,6 proc. viso žemės ūkio produkcijos eksporto į šią šalį.

„Galime pasidžiaugti, kad miško uogas, grybus galime rinkti natūraliose jų augimvietėse. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje dėl apsinuodijimo pavojaus ir kitų priežasčių grybus miškuose rinkti uždrausta, tad tokiose šalyse mūsų produkcija randa paklausą“, – pasakojo A. G. Raišienė.