-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
– Neretai, kalbėdami apie socialinį verslą, painiojame šią sąvoką su socialine įmonės atsakomybe ar nevyriausybinių organizacijų, galiausiai, tradicinio verslo veikla. Kaip jūs apibrėžiate socialinį verslą ir kokia jo vieta visuomenėje?
– Socialinis verslas dažniausiai yra apibūdinamas kaip veikla, vienijanti privatų ir viešąjį sektorius bei pilietinę visuomenę, apimanti socialines inovacijas ir intervenciją į viešąjį gyvenimą. Esminė socialinio verslo ypatybė yra ta, kad jo veikimo principas remiasi verslo modeliu. O jei lygintume paprastą verslininką su užsiimančiu socialiniu verslu, matytume, kad pastarojo veiklos variklis yra siekis įgyvendinti pokyčius visuomenėje.
Jie, žinoma, gali būti socialiniai, kultūriniai ar aplinkos, tačiau visada prasideda nuo plika akimi matomos problemos. Šie žmonės pirmiausia identifikuoja visuomenės skaudulį, o tada ima ieškoti būdų bei priemonių jį numalšinti.
Socialinis verslas nevengia kalbėti apie pelną ir priemones užtikrinti perspektyvas. Jo, kaip ir bet kokio verslo, plėtra turi būti darni, tad dėmesys yra kreipiamas į stabilias ir diversifikuotas pajamas, galimybes išlaikyti verslą. O nevyriausybinės organizacijos jau daugelį metų visose šalyse yra priklausomos nuo valstybės skiriamo finansavimo ir subsidijų. Socialinis verslas priešingai: paslaugas ir produktus gali kurti uždirbdamas iš savo veiklos.
Trumpai tariant, jei bandytume socialinį verslą įterpti į tradicinį santykio tarp valstybės, privataus ir nevyriausybinio sektorių trikampį, jis neabejotinai atsidurtų viduryje.
– Koks valstybės ir socialinio verslo santykis?
– Problemos, kurias siekia spręsti socialinis verslas, tradiciškai yra valstybės. Jai dažnai sunku suprasti, kokius įrankius turi socialinis verslas, taip pat sukurti jam teisinę bazę ir numatyti, kaip savivaldybės ir kiti viešojo sektoriaus veikėjai su tuo galėtų dirbti. Jei valstybė negeba tinkamai atliepti visuomenės skaudulių, neturi priemonių socialinei gerovei kurti ir palaikyti, rinkoje atsiveria erdvė. Ją užpildyti gali socialinis verslas. Viešasis sektorius šiuo atžvilgiu pralaimi. Jis dirba šiek tiek kitais principais, dažniausiai per institucijas, tad retai yra holistinis.
Paimkime pavyzdį – konkretų žmogų, turintį antsvorio problemą. Jei dėl to jis kreiptųsi į viešąją sveikatos sektoriaus instituciją, prašydamas padėti rasti tinkamiausią sprendimą, beveik garantuoju, kad jam būtų pasiūlyta užsiimti fizine veikla ir reguliariai sportuoti, sveikai maitintis. Nesakau, kad šios priemonės netinkamos. Visgi dažnai individo problemos reikalauja gilesnio ir kompleksiškesnio vertinimo. Kodėl jis turi antsvorį? Galbūt tai lemia fizinės veiklos trūkumas, gal netinkamas maistas, o gal žmogus turi psichologinių problemų, kurios nepadeda numesti svorio, galbūt tokia jo kūno sandara nulemta genetiškai. Norint panaikinti šias problemas, reikia visa apimančių priemonių, neužtenka pasodinti žmogų ant dviračio ir paleisti nuo kalno.
Kita vertus, dažnai, susidūrę su tam tikra bėda, turime pereiti ne vieną instituciją ar departamentą, ieškodami, į ką kreiptis pagalbos. Tikrai sutiksite, kad tai nėra labai įkvepianti veikla. Žmogus kartais visai atsisako ieškoti sprendimo. Socialinis verslas sukuria galimybes to išvengti: dirbti individualiai ir žingsnis po žingsnio, taikant įvairias ir kartu individualias priemones – sprendimo ieškoti kompleksiškai.
Valstybė turėtų skirti dėmesio socialiniam verslui, ieškoti būdų, kaip juo pasinaudoti ar su juo bendradarbiauti.
Taigi valstybė turėtų skirti dėmesio socialiniam verslui, ieškoti būdų, kaip juo pasinaudoti ar su juo bendradarbiauti: kurti bendras priemones, iš socialinių verslininkų pirkti paslaugas, numatyti atskiras biudžeto eilutes ar bendrus fondus. Tai yra svarbu, jei norime, kad pokyčiai visuomenėje iš tiesų būtų pasiekti. Socialinio verslo įmonės dažniausiai siūlo viešąsias paslaugas, kurios gali pakeisti teikiamas valstybės. Nemanau, kad socialinis verslas turėtų būti matomas kaip išlaikomas privačiomis lėšomis. Jį reikėtų įtraukti į ilgalaikę įvairių sektorių partnerystę.
Ilguoju laikotarpiu tai gali padėti sukurti tvarią ir stiprią socialinės gerovės sistemą – tai, ko dažniausiai ir siekiama Vakarų valstybėse.
– Galbūt valstybė netiki socialinio verslo efektyvumu ir galimybėmis paslaugas teikti universaliai?
– Mano gimtojoje Danijoje maždaug 5–7 proc. gyventojų kenčia tiek nuo lengvos, tiek nuo sudėtingos disleksijos (skaitymo ir rašymo sutrikimo) formos. Pagalba, kurią gali gauti su šiuo sutrikimu kovojantys Danijos vaikai, labai priklauso nuo objektyvių dalykų: tėvų pajamų ir galimybių sumokėti už paslaugas, mokyklos, kurią vaikai lanko, bei savivaldybės, kurioje jis gyvena. Tad gydymas ir jo prieinamumas visoje šalyje labai skiriasi.
Danijoje turime socialinio verslo iniciatyvą „Dyslexia training“. Jos tikslas yra suteikti vaikams vienodai prieinamą, tačiau individualią pagalbą, kuri apima tiesioginį darbą su sutrikimą turinčiais vaikais bei mentorystės jiems ir jų tėvams programas. Šią iniciatyvą laikyčiau ne tik reikalinga, bet ir neabejotinai sėkminga – vien per pastaruosius metus su disleksijos sutrikimą turinčiais vaikais dirbančios komandos skaičius išaugo nuo dviejų žmonių iki dvylikos. Taip pat jie generuoja pajamas, kurias investuoja į veiklos plėtrą. Verta pastebėti ir tai, kad aktyviai bendradarbiaujama su valstybės sektoriumi: „Dyslexia training“ komanda individualius vaikų pokyčius matuoja kartu su šalies švietimo ministerija.
– Apie kokias ateities tendencijas galime kalbėti? Gal socialinis verslas pakeis tradicinį, o galbūt – valstybės socialinės gerovės užtikrinimo mechanizmus?
– Galime kalbėti apie tas tendencijas ir perspektyvas, kurias matome socialinio verslo įmonių veikloje, taip pat apie pokyčius socialinėje srityje, problemas. Visgi liūdina tai, kad abi sferos yra glaudžiai susijusios. Tendencija yra kažkas, ką visi mato arba vertina kaip ėjimą ta pačia linkme. Kai visi įžvelgia daugiau ar mažiau tą pačią problemą, ir dar tuo pačiu kampu, neabejotinai ima ją spręsti.
Toks susitelkimas ties viena sritimi kitas problemas palieka užmarštyje ir užkerta kelią siekti visapusio pokyčio. Esu įsitikinusi, kad mes, ir kaip visuomenė, ir kaip individai, turime būti labai atsargūs ir neatiduoti viso laiko bei energijos vienai sričiai. Reikėtų laikytis plačios perspektyvos, nesibaigiančios ties kitais parlamento rinkimais. Tai ypač svarbu visam viešajam sektoriui, nes jis negali sau leisti dirbti su tendencijomis ar trumpalaikėmis madomis. Paslaugas valstybė turi užtikrinti visiems.
Visgi kalbant apie socialinio verslo įmones, manau, kad tendencija susideda iš trijų elementų: kolektyvinio pokyčio, kolektyvinio veiksmo ir kolektyvinės investicijos. Pirmiausia tai reiškia, kad negalima apsieiti su trumpalaikėmis, dvejų ar trejų metų, investicijomis, nes jei iš tiesų norime pasiekti pokyčių, per tokį trumpą laiką to padaryti nepavyks. Šioje vietoje vėl grįžtame prie viešojo sektoriaus. Jo veikla dažniausiai apima ne tik sustabarėjusias institucijas, bet ir vieniems metams planuojamus biudžetus. Čia kyla iššūkis politikams: pradėti dirbti dabar, aktyviai įsitraukti ir žiūrėti į ilgesnį nei vienų metų laikotarpį.
Matau jūsų ironišką šypsnį, bet patikėkite manimi, tai nėra tik jūsų šalies problema. Ji būdinga visam pasauliui. Nepaisant to, sprendimo būdas egzistuoja. Čia aš kalbu apie kolektyvinį projektų finansavimą iš skirtingų sektorių. Dažniausia problema, kylanti viešajam sektoriui, yra susijusi su investavimo ir finansavimo rizika: kas prisiims atsakomybę, kas skirs pinigus ir kas užtikrins atskaitomybę. Tad manau, kad jeigu atrastume būdų garantuoti ne vieno sektoriaus įsitraukimą į finansavimo mechanizmus, viešajam sektoriui administruoti ir įgyvendinti socialines paslaugas būtų gerokai paprasčiau.
M. L. Harritso
Nuo 2017 m. organizacijos „Reach for Change“, siekiančios kurti geresnį pasaulį vaikams, vadovė Šiaurės Europos šalims.
2013 m. įgijo socialinio verslo magistro laipsnį, iki šiol dirba su socialinio verslo modelių vystymu bei pilietine visuomene.
Užsiima integruotomis socialinės atsakomybės programomis, efektyvesniu įmonės darbuotojų įtraukimu. Naudoja socialinį verslą ir socialines inovacijas kaip įrankius, siekiant sukurti pagrįstus ir tvarius pokyčius.
