-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Balkanų pusiasalis daugeliui siejasi su karštu temperamentu, aistra, neblėstančia energija, iš to kylančiomis kovomis, teritorijų draskymais ir karais. 1990-aisiais iš sovietinio bloko išnirusi Lietuva susikaupė ir nedelsdama žingsnelis po žingsnelio ėmė judėti pirmyn. O buvusioje Jugoslavijos teritorijoje dar visą dešimtmetį buvo blaškomasi. Šešios federacijos respublikos (Bosnija ir Hercegovina, Kroatija, Makedonija, Juodkalnija, Serbija ir Slovėnija) nutarė viena nuo kitos atsiskirti, tačiau gražiuoju to padaryti nepavyko. Kilę karai tuo pat metu buvo ir tarptautiniai, ir pilietiniai, galiausiai įsikišo išorės jėgos (per Serbijos ir Kosovo konfliktą 1999 m. NATO beveik tris mėnesius bombardavo Belgradą).
Įžangoje minėtas gidas Željko juokauja, kad, nors nuo gimimo gyvena tik Belgrade, oficialiai tėvynę „pasikeitė“ net keturis kartus: 1945–1992 m. Belgradas buvo Jugoslavijos Socialistinės Federacinės Respublikos, o 1992–2003 m. – Jugoslavijos Federacinės Respublikos sostinė. 2003-iaisiais Europos žemėlapyje atsirado nauja valstybė – Serbijos ir Juodkalnijos Respublika. Po trejeto metų referendume nuspręsta atsiskirti, tad nuo 2006 m. Belgradas yra tik Serbijos Respublikos sostinė. Nuo šios valstybės atsidalijęs ir 2008 m. nepriklausomybę paskelbęs Kosovas serbų iki šiol nepripažintas, tad Serbijos šalies istorija dažniausiai užsibaigia 2006-aisiais.
Balkanų karais vadinami konfliktai, vykę praėjusio amžiaus pabaigoje, šioje teritorijoje yra veikiau norma nei išimtis. Serbų kaimynai bulgarai juokauja, kad ramybė šiame krašte neužsitęsia, „pasiaiškinti tiek tarpusavio, tiek tautų ar valstybių santykius Vakarų Balkanų gyventojai sugalvoja kone iš nuobodumo.
Patys pasakodami savo miesto istoriją vietiniai nepraleidžia fakto, kad Belgradas buvo sugriautas ir vėl atstatytas keturiasdešimt (!), o pačios valstybės pavadinimas keistas daugiau nei tuziną kartų. Atsidūstama, kad būti belgradiečiu niekada nebuvo lengva, tačiau nuolatinis maištas bei kismas, regis, įaugę jiems į kraują ir neleidžia ramiai nustygti vietoje.
Net aprašydamas Belgrado kraštovaizdį kaimynų bosnių poetas, Nobelio premijos laureatas Ivo Andričius (1892–1975 m.) žavisi jo dinamiškumu: „Dangus virš Belgrado platus ir aukštas, nenuspėjamas, bet visada gražus; net tęsiantis žiemos ledų sukaustytai ramybei; net per vasaros audras, kai virsta vienu niūriu debesimi, nešamu pašėlusio, lietų ir dulkes maišančio vėjo; net pavasarį atrodo, kad jis žydi kartu su žeme; netgi rudenį, kai apauga didžiuliu žvaigždžių spiečiumi. Dangus čia visuomet gražus ir turtingas, lyg atlygis už viską, ko šiame keistame mieste trūksta, ir paguoda dėl to, ko čia neturėtų būti.“
Tiek Belgrado istorija, tiek ją liudijanti miesto architektūra marga ir spalvota. Vietiniai juokauja, kad baltasis miestas – Београд – yra visoks, tik ne baltas. Toks pavadinimas rašytiniuose šaltiniuose aptinkamas 878 m., iki tol I a. pabaigoje romėnų įkurtas miestas vadintas Singidunum, o šioje teritorijoje žmonės gyvena nuo neolito laikų, iš viso daugiau nei septynetą tūkstantmečių.
Dėl strategiškai svarbios geografinės padėties Belgradas daugybę amžių buvo stiprių jėgų susidūrimo vieta.
Belgrado vardas kildinamas iš neva šviesios miestą juosiančios sienos spalvos, tačiau savo akimis žvelgiant į gelsvas uolienas tokia versija tikėti nelengva. O štai pati Belgrado pilis ir aplink ją besidriekiantis Kalemegdanas, didžiausias iš 65 miesto parkų, – išties įspūdingas.
Parko pavadinimas turkiškas: kale reiškia tvirtovę, megdan – mūšio lauką. Mažuoju vadinamas Kalemegdanas yra rytinėje pilies pusėje, didžiąją jo dalį užima 1936 m. įkurtas Belgrado zoologijos sodas. O dailios Didžiojo Kalemegdano promenados nuo tvirtovės tęsiasi į pietus. Visas parkas driekiasi ant 125 m aukščio uolos, Dunojaus ir Savos upių santakoje. Šiandien įspūdingas skardis – mėgstama belgradiečių pasivaikščiojimų, ramaus laisvalaikio vieta. Tačiau būtent dėl strategiškai svarbios geografinės padėties Belgradas daugybę amžių buvo stiprių jėgų susidūrimo vieta.
Nuo XIV a. pabaigos, užgrobusi kaimynę Bulgariją, Serbiją atakavo Osmanų imperija (visiškai aneksavo 1459 m.). Į didžiulės imperijos pakraštį kėsinosi austrai, vengrai, tad Belgradas nuolat tapdavo tikru kalemegdanu. Beje, įdomu aplankyti kitoje Dunojaus pusėje esantį Zemuną – šiandien tai Belgradui priklausantis prestižinis rajonas, tačiau tiek jo istorija, tiek architektūra kitokia. Ilgą laiką osmanų Belgradas ir vengrų ar austrų ir vengrų Zemunas buvo du opoziciniai miestai tvirtovės. Šiandien per abi dviejų upių pakrantes išsidėsčiusį miestą jungia šeši tiltai: du – per Dunojų, keturi – per Savą.
Vadinamasis tautinis atgimimas prasidėjo XIX a. pradžioje, kai serbai po truputį ėmė vaduotis iš osmanų jungo. 1830 m. Serbija tapo autonomiška, 1841 m. Belgradas paskelbtas Serbijos Karalystės sostine. Tačiau galutinai turkai šalį paliko tik 1867 m. Šiandien iš buvusių 273 miesto mečečių Belgrade likusi tik viena – 1575 m. pastatyta Bajraklio šventovė. Turkų invaziją primena nemažai osmanams būdingos architektūros namų ir vietinių įprotis rytą pradėti nuo puodelio turkiškos kavos. Serbijoje apie keletą šimtmečių trukusį osmanų jungą atsiliepiama kiek kitaip nei kaimynėje Bulgarijoje: didžiulės imperijos valdovams osmanams Bulgarija buvo tik neišsenkantis gėrybių šaltinis, per ją nutiestais keliais važiuota link strategiškai svarbių imperijos pakraščių tik grobiant, kraštu visiškai nesirūpinant, nieko nauja nekuriant. O Serbija ir kiti imperijos pakraščiai reikalavo nuolatinio dėmesio: statybų, įtvirtinimų, saugos.
Vaikštinėjant Belgrado senamiestyje akivaizdu, kad, nors šalies istorija buvo dramatiška, o geopolitinė padėtis – specifinė, serbų tauta išliko itin bohemiška ir atsipalaidavusi – tikrasis socialinis gyvenimas virte verda kafãnose, nedidelėse vietos kavinėse. Daugiausia jų veikia Skadarlija vadinamoje miesto dalyje, dažnai lyginamoje su Paryžiaus Montmartru arba tiesiog Bermudų trikampiu, kai išėjus iš vienos ilgam įstringama kitoje kafanoje.
Kafana tebėra pagrindinė intelektualų bendravimo vieta, būtent čia brendo šalies laisvės idėjos, žmonės rinkdavosi pasikalbėti, atsipalaiduoti ir pasilinksminti. Tiek kafanose, tiek gatvėse vaikštinėja ir uždarbiauja trubačiai – tradicinės muzikos atlikėjai. Net šiandien vakarieniaudami serbai mielai užsisako mėgstamą dainą ir prie savo staliuko klausosi tik jiems atliekamo kūrinio. Karšto klimato ir temperamento šalyje populiaru atlygio banknotus ne įdėti į kišenę, o demonstratyviai prilipinti sukaitusiems muzikantams prie kaktų…
Neatsiejamas kafanos elementas – čokančičis, rakijai gerti skirtas nedidelis stikliukas ilgu ir siauru kakliuku. Serbai rimtu veidu aiškina, kad tokia indo forma sugalvota ne be reikalo: juk sausakimšoje kafanoje nešami įprasti rakijos sklidini stikliukai akimirksniu išsilaistytų! Rakija šioje šalyje pristatoma kaip nacionalinis kultūros paveldas, tačiau lygiai tą patį išgirsime ir Bulgarijoje, ir Graikijoje, ir Makedonijoje ar kitoje Balkanų pusiasalio valstybėje.
Kad jau kalba pasisuko apie kulinarijos paveldą, Serbija garsėja ant grotelių keptais mėsos patiekalais: čevapčičis (ilgas plonas kiaulienos ir jautienos maltinukas), pljeskavica (apvalus mėsos kotletas su svogūnais, dažniausiai patiekiamas bandelėje, savotiškas mėsainio atitikmuo), podvarakas (raugintų kopūstų, smulkintų svogūnų ir mėsos troškinys), karadžordžava šnicla (jautienos arba kiaulienos muštinis, įdarytas kajmaku – tirštu pieno produktu, primenančiu varškės užtepėlę), sarma (faršu įdaryti vynuogių arba kopūstų lapai, lietuviškų balandėlių atitikmuo).
Visų šių ir daugybės kitų valgių netruksite rasti greitojo maisto užkandinėse gatvėse ar kafanose – tiek padavėjai, tiek paprasti belgradiečiai labai draugiški ir mielai patars nežinantiems, ką išsirinkti iš gausaus valgiaraščio. Didžiuojamasi, kad, nors mieste gyvena beveik pusantro milijono žmonių, čia lengva susirasti draugų ir greitai pasijusti lyg namie. Belgradiečiai gerai žino Lietuvą ir Arvydą Sabonį, nes eina iš proto dėl krepšinio.
Turbūt pagrįstai gali kilti klausimas, kurgi tie serbiški kuriozai ir nesusipratimai? Pirmiausia, į akis krinta užrašai tiek kirilica, tiek lotyniškomis raidėmis. Abu alfabetai yra oficialūs ir lygiaverčiai, mokykloje vaikai išsyk mokomi abiejų, o vėliau gali rinktis: jei nori, rašo kirilica, nenori – lotyniškomis raidėmis. Regis, toks svarbus valstybei dalykas kaip rašto kultūra turėtų būti suvienodintas, bet čia tokio poreikio nėra. Svarbiausia – rašyti taip, kaip girdi. Lietuviams tokius lotyniškomis raidėmis užrašytus serbiškus užrašus perskaityti lengva dėl įprastų č, š, ž raidžių ir dažno dvigarsio dž. Vis dėlto lygiagretus arba vieno, arba kito alfabeto vartojimas dažnai įneša chaoso.
Balkaniškas nerūpestingumas atsispindi daugybėje kitų kasdienio gyvenimo situacijų (žymus serbų kino režisieriaus Emiro Kusturicos filmas „Katytė juoda, katinas baltas“ (1998 m.) tai grakščiai parodijuoja). Pavyzdžiui, išsikraustydama iš viešbučio administratorės pasiklausiau, kaip nuvykti iki Ada Ciganlijos – salos Savos upėje, kuri padarius pylimus tapo pusiasaliu, o dalis upės – ežeru. Jai paaiškinus, kad geriausia ten važiuoti autobusu, pasidomėjau, kur paprastai įsigyjami bilietai. Administratorė ėmė garsiai dalytis mintimis: „Hm, kuri šiandien diena? Sekmadienis? Oi, važiuokite be bilieto, sekmadieniais kontrolė nedirba…“
Bilietą tąsyk visgi nusipirkau, tačiau vos nuvykus prie ežero pradėjo pliaupti lietus. Nutariau grįžti. Gerą pusvalandį lūkuriavau stotelėje be stogelio ir jokio tvarkaraščio, permirkus ėmė atrodyti, kad autobusai čia niekada nevažiuoja. Tačiau vietiniai, paklausti, ar pavyks nusigauti į centrą, patikino: „O taip, žinoma, kad taip, autobusas turėtų atvykti tarp 13 ir 14 val.!“
Kasdienybėje išvešėjęs toks nerūpestingumas sukelia rimtesnių valstybės valdymo bėdų. Per minėtą ekskursiją turistams dovanų įteiktos 1993 m. išleistos dešimties milijardų dinarų kupiūrų kopijos. Tais metais Jugoslavijoje kilo siaubinga infliacija, pinigų vertė kito net ne kasdien, o kas keletą valandų.
Gidas Željko pasakojo kartu su močiute eidavęs pirkti duonos: „Stovi eilėje keletą valandų su kone visais savo milijonais, tačiau, kai pagaliau ateina tavo eilė, duonos nebeįperki, nes per tą laiką pinigų vertė dar labiau nukrito.“ Jaunas vyras prisimena ir savo šeštąjį gimtadienį, kai dovanų iš tėvų bei giminaičių gavo po keletą milijardų dinarų – tuomet pasijuto tikru turtuoliu ir svajojo apie žaislus bei skanėstus. Deja, parduotuvėje mažasis milijardierius neįstengė nieko įsigyti…
Šiandien Serbijoje milijonieriumi norinčiam pasijusti lietuviui prireiks visai nemažai – apie 8140 eurų. Tačiau jei ne milijonieriumi, tai bent tikru švaistūnu pasijus dažnas: už eurą galima nusipirkti maždaug 123 serbiškus dinarus, tad atsiskaitant kafanoje ar parduotuvėje greičiausiai bus žarstomi tūkstančiai. Beje, Belgrade verta aplankyti seniausią, 1823 m. įkurtą, kafaną be pavadinimo. Šalia Šv. Mykolo katedros esančią kafaną jos savininkas iš pradžių pavadino „Prie katedros“, tačiau tai papiktino stačiatikių dvasininkus. Neišmanydamas, ką daryti, savininkas vietoj pavadinimo įrašė klaustuką. Nenustebkite ir šiandien kelionių vadovuose matydami raginimą apsilankyti kafanoje „?“. Tai ne klaida, tik dar viena serbiško atsipalaidavimo išraiška.
Įdomiausi, aplankyti verti objektai, padėsiantys pajusti tikrąjį šio miesto skonį
Knez Mihailo aikštė
Aikštė Belgrado centre, pavadinta Serbijos princo Mihailo Obrenovičiaus (1823–1868 m.) vardu. Čia stovi ir ant žirgo sėdinčio paties princo skulptūra. Belgrade tai populiariausia susitikimų vieta, gyventojai dažniausiai sako: „Susitikime prie arklio.“ Nuo šios skulptūros prasideda ir dauguma ekskursijų po miestą.
Knez Mihailo gatvė
Kilometro ilgio pėsčiųjų alėja visai šalia to paties pavadinimo aikštės. Vietiniai ir miesto svečiai čia eina savęs parodyti ir į kitus pažiūrėti. Gatvė ištisus metus atrodo lyg ilgas madų podiumas. Netrūksta parduotuvių, kavinių ir smagių gatvės pramogų.
Silikono slėnis (Strahinjiča Bana)
Dar viena unikali gatvė, žymi čia esančiose kavinėse pamėgusiais rinktis blogais berniukais ir jų sponzoruštėmis (taip žargonu vadinama turtingo vyro išlaikytinė, nerūpestingai leidžianti jo pinigus). Pagrindinis tokios moters „darbas“ – gražiai atrodyti, ir silikonas čia atlieka ne paskutinį vaidmenį. Vaikštinėdami gatve saugokitės žaibo greičiu lakstančių prabangių automobilių, o bare už tą patį kokteilį teks sumokėti truputį daugiau nei kitoje miesto vietoje.
Slavijo žiedas
Vairuotojų košmaru vadinama septynių gatvių sankirta. Serbiškas temperamentas trykšta dėl kiekvieno lėtesnio ar neapdairesnio vairuotojo beveik visur, tačiau stebėdamas eismą šiame žiede nejučia pasijunti verdantis pačiame Balkanų katile.
Belgrado požemiai
Šiek tiek atvėsti ir daug įdomių dalykų siūloma apžiūrėti nusileidus po žeme. Belgradas po Belgradu – taip galima pavadinti po šiandieniu miestu išlikusius Romos laikų vartus, tunelius, austrų parako sandėlį, karinius bunkerius ir kažkada tik šnipams žinotus slaptus perėjimus ir takus. Būtent dėl gausaus istorijos paveldo po žeme belgradiečiai net nekuria planų kada nors turėti metro.
NATO bombardavimo žymės
Apie 1999 m. vykusį bombardavimą Belgrade iki šiol primena gausūs, daug nuoskaudų ir priešiškumą Šiaurės Atlanto aljansui demonstruojantys grafičiai bei vykusią agresiją liudijantys apgriuvę pastatai vaiduokliai. Bene liūdniausias tamsiojo turizmo objektas – buvę Vyriausybės rūmai Knez Milošo ir Nemanjino gatvių sankirtoje. Tai nebylus dramatiškų įvykių priminimas sparčiai gražėjančio miesto centre.
Viktoro statula (Pobednik)
Nuogas, vienoje rankoje laikantis erelį, kitoje – gynybai paruoštą kardą, Belgrado taikos ir pergalės simbolis ant 14 metrų aukščio kolonos iškilo 1928 m. šalia Kalemegdano tvirtovės. Skulptūra siekta įprasminti serbų pergales prieš turkus Pirmajame Balkanų kare ir prieš austrus Pirmajame pasauliniame kare, jai numatyta vieta Terazije (centrinėje miesto aikštėje). Tačiau nepridengtas Viktoro „vyriškumas“ papiktino belgradiečius, tad galiausiai pergalės simbolis atsidūrė ant Savos upės skardžio, ir austrams rodomos priekinės, o turkams – užpakalinės vyro kūno dalys.
Gėlių namai
Jugoslavijos pavadinimas neatsiejamas nuo ilgamečio jos vadovo Josipo Brozo Tito (1892–1980 m.), palaidoto „Gėlių namais“ vadinamame mauzoliejuje, Jugoslavijos istorijos muziejuje. Penketą metų iki J. B. Tito mirties pastate greta jo rezidencijos veikė žiemos sodas, šalies vadovas iš anksto buvo pareiškęs norą būti palaidotas būtent čia. Mauzoliejus gausiai lankomas ištisus metus, tačiau didžiausio antplūdžio kasmet sulaukia gegužės 25-ąją, J. B. Tito gimimo ir buvusią Jaunimo dieną.
Nikolo Teslos muziejus
Vieno garsiausių pasaulio inžinierių ir išradėjų muziejus įkurtas dailioje viloje Belgrado centre. Dairantis po gausią N. Teslos biblioteką ir apžiūrint elektros išradimus belieka džiaugtis, kad griežto stačiatikių kunigo sūnus neklausė tėvo raginimų sekti jo pėdomis ir drąsiai žengė savo keliu.
Belgrado jūra
Būtent taip dažnai vadinamas dirbtinis Savos ežeras, sukurtas Ada Ciganlijos salą pylimais sujungus su upės krantais. Telkinys yra daugiau nei 4 km ilgio ir maždaug 200 m pločio. Ištisus metus čia netrūksta įvairiausių vandens pramogų, savo jūros kranto nuo 2003 m. nebeturintys serbai mažutį vandens lopinėlį labai mėgsta ir vertina.
