Kontaktai

Liūdnos dienos

Dabar, kai lengvi laikai baigėsi, Norvegijai reikia atgauti vikingų dvasią

Tai kapitalistinė šalis, bet joje vyrauja valstybės įmonės. Tai naftos milžinė, bet ji vengia į akis krintančio vartojimo. Daug dešimtmečių šis neįprastas ekonominis modelis Norvegijoje puikiai veikė. 1970 m. pagal pajamas vienam gyventojui šalis buvo Europos vidutiniokė. O šiandien norvegai turtingesni už visus kitus europiečius, išskyrus gyvenančius Liuksemburge. Tačiau modeliui pradeda stigti degalų.

Į triumfo kelią Norvegija įžengė 1971-aisiais, kai iš šalies žemyninio šelfo buvo išgauta pirmoji nafta. Iš energetikos sektoriaus klestėjimas nuvilnijo per visą ūkį: Bergenas iš žvejų kaimelio virto pramoniniu mazgu, pridygo angliavandenilių gavyba iš audringos jūros dugno užsiimančių įmonių, viešbučiai prisipildė naftos sektoriaus darbuotojų. Vilnys tik sustiprėjo, kai juodojo aukso kaina, XX a. pabaigoje siekusi 10 JAV dolerių už barelį, šovė aukštyn ir 2008-aisiais pasiekė beveik 150 JAV dolerių. Šiandien nafta ir dujos sudaro apie ketvirtį Norvegijos bendrojo vidaus produkto (BVP) ir beveik pusę eksporto.

Tačiau kai neseniai juodojo aukso kaina smuktelėjo iki maždaug 50 JAV dolerių, reikalai pakrypo į kitą pusę. Nacionalinės naftos bendrovės „Statoil“ pelnas ir akcijų kaina nėrė žemyn. Naftos įmonės atleido 10 proc. darbuotojų ir galbūt atsisakys dar 20 proc. Be to, puikiai naftos gavybos iš jūros gelmių įrangą gebančiai gaminti šaliai neramu, kad auga hidraulinio skaldymo pramonė, kuri naftai ir dujoms iš skalūnų išgauti naudoja kitokias technologijas.

Naftos sektoriaus sunkumai atskleidžia dvi norvegiško modelio silpnybes. Viena – biurokratizacija, kuri užgimė šaliai entuziastingai priėmus valstybinį kapitalizmą. Vyriausybei tenka apie 40 proc. vertybinių popierių biržos. Ji turi stambių tokių bendrovių, kaip telekomunikacijų milžinė „Telenor“, aliuminio gamintoja „Norsk Hydro“, trąšų gamintoja „Yara“, bankas DNB ir, žinoma, „Statoil“, akcijų paketų. Tai lemia vienspalvę organizacinę kultūrą. Norvegai mėgsta girtis, kad jie – pasaulio lyderiai pagal organizacinę įvairovę, nes bendrovės teisiškai privalo 40 proc. vietų valdyboje skirti moterims. Bet lyčių pusiausvyra nekompensuoja kultūros vienalytiškumo: daug svarbiausių šalies verslininkų kartu studijavo Norvegijos ekonomikos mokykloje ir iki šiol gyvena vienas kito kišenėje.

Antra silpnybė – pernokusi gerovės valstybė. Viešajame sektoriuje dirba 33 proc. Norvegijos darbo jėgos, kai Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių vidurkis – 19 proc. Valstybė pakerta darbo etiką: dauguma žmonių dirba tik 37 valandas per savaitę, ne retenybė – trijų dienų savaitgaliai. 2011 m. 3,9 proc. Norvegijos BVP teko nedarbingumo pašalpoms ir ankstyvoms pensijoms, o EBPO vidurkis – 2,2 proc. Norvegai yra nukalę veiksmažodį „nav“, kuris reiškia gauti pinigų iš NAV, valstybinės socialinės rūpybos įstaigos.

Vis dėlto šalis turi nemažai kozirių. Norvegijos visuotinis pensijų fondas yra bene įspūdingiausias tarp Vakarų vyriausybių ilgalaikio mąstymo pavyzdys. Užuot švaisčiusi naftos atneštus turtus, Norvegija padėjo juos į valstybinį investicijų fondą, kuris šiandien, turėdamas 873 mlrd. JAV dolerių, yra didžiausias pasaulyje.

Be naftos, Norvegijos vandenyse apstu žuvų. Per metus jų eksportuojama maždaug 10 mlrd. JAV dolerių vertės – tai padori suma, kai šalyje tik 5 mln. gyventojų. Žuvimis prekiaujančios (privačiojo sektoriaus) bendrovės „Norway Seafoods“ vadovas Thomas Farstadas teigė, kad valstybės atsisakymas stoti į ES apsunkino jo sektoriaus padėtį. Žvejybos įmonėms tenka koncentruotis į apimtį, nes už perdirbtų žuvų eksportą į Bendriją taikomi aukšti tarifai. Tačiau tai taip pat reiškia, kad galima laisvai valdyti savo žuvininkystės ūkį, kurio padėtis dar nėra buvusi geresnė. Nepaisant apimties svarbos, sektorius įspūdingai pasikeitė. 1970 m. vandens ūkis beveik neegzistavo, o šiandien jam tenka 70 proc. visų Norvegijos sugaunamų žuvų. Tradiciniai žvejai vertės grandine taip pat kopia aukštyn, naudodami efektyvesnius laivus, kad reikėtų mažiau rankų ir laimikį, įskaitant planktoną, kuris puikiai tinka sveikam maistui, būtų galima traukti iš vis didesnių vandenyno gelmių.

Norvegijai žūtbūt reikia verslo vikingams duoti daugiau erdvės augti. Jai taip pat būtina sumaniai pertvarkyti gerovės valstybę.

Norvegijoje dar gali atsirasti nutrūktgalvių verslininkų, tokių kaip Johnas Fredriksenas, užsiimantis laivininkyste, Kjellas Inge Røkke, įsitraukęs į nekilnojamąjį turtą ir naftos paslaugas, ir Bjørnas Kjosas, pasirinkęs aviaciją. Šie vyrai save laiko jaukiai įsitaisiusių valstybės tarnautojų, kurie prižiūri tiek daug kitų Norvegijos verslo įmonių, priešybe. Pradėdami karjerą jie teturėjo dvi laisvas rankas, kaip sako norvegai. K. I. Røkke buvo žvejys, iškritęs iš mokyklos, J. Fredriksenas gimė suvirintojo šeimoje, o B. Kjosas yra lentpjūvės savininko iš nedidelio miestelio sūnus. Jie džiūgauja sulaužę griežtas taisykles, kurioms paklūsta norvegai. J. Fredriksenas gyvena Londone, turi Kipro pasą ir su visai neskandinavišku pasigardžiavimu mėgsta taškyti pinigus. K. I. Røkke pasitelkė sudėtingą finansų inžineriją ir aptriušusią laivų statyklą Osle pavertė ūžte ūžiančiu prekybos rajonu. B. Kjosas susirėmė su itin stipriomis Norvegijos profsąjungomis, pavyzdžiui, perkėlė lėktuvus į Ispaniją ir jų įgulas surenka iš ispanų. „Norwegian Air“ pelnas nuoseklesnis nei varžovės SAS, o ir paslaugos geriau vertinamos.

Patrauklus švediškasis modelis

Dabar, kai naftos kaina kurį laiką gali likti kuklesnė, Norvegijai žūtbūt reikia tokio tipo verslo vikingams duoti daugiau erdvės augti. Jai taip pat būtina sumaniai pertvarkyti gerovės valstybę. Kol kas šalis į smukusią juodojo aukso kainą reagavo dar tvirčiau įsitverdama socializmo: rugsėjo 14-ąją vykusiuose vietos rinkimuose daugumoje didžiųjų šalies miestų, įskaitant Oslą ir Bergeną, kairė skynė rimtas pergales, pažadėjusi daugiau išlaidų ir nulį reformų.

Sunkesni laikai veikiausiai paskatins susimąstyti rimčiau. Norvegijai pasisekė, kad ji gali mokytis iš panašios kultūros kaimynių, kurios įgyvendino labai įvairių reformų. Antai Švedija atgaivino savo modelį, apkarpiusi valstybinį aparatą, leidusi privačioms bendrovėms valdyti mokyklas, ligonines ir operacines, sumažinusi mokesčių naštą. Naftos bumo laikais Norvegija įprato jaunus švedus įdarbinti baruose ir restoranuose. Dabar jai geriausia galimybė ir toliau klestėti – iš Švedijos importuoti ne tik žmonių, bet ir idėjų.