Alanas Lightmanas (Michaelio Lionstaro nuotrauka)

A. Lightmanas: „Nesugebėdami sustoti žudome savo kūrybingumą“

A. Lightmanas: „Nesugebėdami sustoti žudome savo kūrybingumą“

Nors dar mokykloje daugeliui tenka pasirinkti arba humanitarinių, arba tiksliųjų bei gamtos mokslų sritį, amerikiečių fizikui ir rašytojui Alanui Lightmanui rinktis nesinorėjo. Apie šių dviejų sričių skirtumus ir panašumus literatūros festivalio „Vilniaus lapai“ svečias pasakojo Laurai Čiginskaitei.

– Pirmoji į lietuvių kalbą išversta jūsų knyga – „Einšteino sapnai“. Joje persipina vaizduotė ir mokslas, nagrinėjamos sapnų, laiko temos. Kaip laiką suvokiame šiandien?

– Mano knyga yra labiau apie psichologinį nei mokslinį laiko suvokimą. Tai nėra mokslinė knyga, ji apie gyvenimą ir tai, kaip gyvename.

Fizikai turi konkretų laiko suvokimą, kuris suformuotas remiantis Alberto Einšteino reliatyvumo teorija. Žinoma, turime laikrodžius, bet manau, jog pagrindinis dalykas, kurį galvojame apie laiką šiandien, – kad jo neturime. Gyvename moderniame pasaulyje, visada skubame iš vienos vietos į kitą, nepaliekame laiko asmeninei refleksijai, tyliam galvojimui – tai labai rimta problema.
Ją sukėlė dvi priežastys. Pirmoji – mūsų produktyvumas per pastaruosius penkiasdešimt metų dėl naujųjų technologijų sparčiai augo, o tai padeda uždirbti daugiau pinigų kiekvieną minutę. Ne veltui turime posakį „laikas – pinigai“. Kai kiekvieną minutę įkainoji pinigais, tada jauti pareigą skaičiuoti kiekvieną akimirką, Mes suskaidėme dieną į daugybę mažų intervalų po 10 minučių norėdami išsaugoti produktyvumą.

Antroji – gyvenimo tempą reguliuoja sparti komunikacija. XIX a. telegrafas buvo greičiausia komunikacijos priemonė ir per sekundę galėjo perduoti maždaug 3 bitus informacijos. Nuo 1985 m., kai atsirado internetas, buvo galima perduoti tūkstančius bitų, šiandien – milijardus per sekundę. Internetas, išmanieji telefonai viską pagreitino.

– Ką svarbiausio prarandame nepalikdami sau laiko sustoti?

– Prarandame gebėjimą suvokti, kas mums svarbu, kur ir kas esame. Tai taip pat žudo mūsų kūrybingumą: daugybė studijų rodo, kad kūrybai reikia ilgesnių nepertraukiamų laikotarpių, kai leidžiame savo mintims laisvai klajoti, mat joms reikia laiko pailsėti. Ne veltui budizmas, hinduizmas jau tūkstančius metų praktikuoja meditaciją.

– Savo knygoje „Atsitiktinė visata: pasaulis, kurį maneisi pažįstąs“ sujungiate mokslą, socialinius klausimus ir meną. Kas, jūsų nuomone, bendro tarp mokslo ir meno?

– Tai yra kūrybingumo aktai, abiem reikalinga vaizduotė. Tiek mokslas, tiek menas ieško tiesos. Mokslas – išorinės, menas – vidinės.

– Toje pačioje knygoje minėjote, kad mokslas visada ieško atsakymų, o menas – klausimų, tad skirtumų tarp šių dviejų sričių taip pat netrūksta?

– Taip, žinoma, tarp jų esama šiek tiek skirtumų. Kūryba yra labiau asmeniška. Nutapytas paveikslas arba parašyta poema yra unikalus kūrinys, jis turi tavo asmeninį parašą, asmeninę žinutę. Ludwigo van Beethoveno Devintoji simfonija yra unikali – nėra nieko panašaus į ją. O moksle rezultatai turi mažiau asmeniškumo, nes eksperimentas gali būti pakartotas daugybėje kitų laboratorijų, tomis pačiomis sąlygomis.

– Jūs pabrėžiate, kad tai, jog gyvename šioje visatoje, yra tik atsitiktinumas. Kodėl taip manote?

– Per paskutinius 25-erius metus daugybė fizikų siekė įrodyti, kad galbūt yra daugiau visatų nei tik mūsiškė, taip pat pasižyminčių įvairiomis savybėmis. Vienas iš šio neįprasto mūsų atsiradimo čia paaiškinimų – kad galbūt ir kitos visatos pasižymi skirtingais parametrais, pavyzdžiui, kai kurios jų turi stipresnes branduolines jėgas nei kitos. Pasitelkiu branduolinės jėgos pavyzdį, bet yra daugybė aspektų, kurie gali lemti gyvybės atsiradimą. Taip pat yra ir naujų teorijų, pavyzdžiui, stygų teorija, kuri taip pat spėja, kad egzistuoja kitos visatos. Jeigu tai tiesa, tai mūsų visata yra tik atsitiktinumas, nėra jokių fundamentalių priežasčių, kodėl žmonių gyvenama vieta tapo būtent ji.

Nepamirškime ir fakto, jog Žemė yra reikiamu atstumu nuo Saulės, turi geriamo vandens – tai irgi atsitiktinumai, nes yra daugybė kitų planetų, kurios tuo nepasižymi. Mes manome, kad to buvimas yra būtinas mūsų gyvybei, o tai juk irgi atsitiktinumas. Žinoma, yra religingų žmonių, kurie tiki, kad taip yra dėl to, jog šitaip norėjo Dievas.

Multivisatos teorija mokslininkams nėra paaiškinimas, greičiau klausimas. O kai kuriems žmonėms tai, kad visata gali būti atsitiktinumas, kelia nusivylimą. Bet juk gyvenime pasitaiko ir daug kitų atsitiktinumų, apie kuriuos mes žinome.

– Kaip jūs pradėjote domėtis mokslu ir menu?

– Tai prasidėjo vaikystėje. Kai buvau septynerių ar devynerių, domėjausi moksliniais eksperimentais ir literatūra, rašiau ir pats. Pirmieji mano kūriniai buvo eilėraščiai ir laiškai. Maniau, kad visiškai natūralu domėtis tuo pat metu ir mokslu, ir menu. Vėliau mano tėvai, draugai, mokytojai bandė mane pakreipti viena ar kita linkme. Tik tada supratau, kad ne visi vienodai domisi abiem sritimis. Vaikai tikriausiai natūraliai domisi ir mokslu, ir menu, tačiau mūsų visuomenė juos nukreipia viena kryptimi.

Vaikai tikriausiai natūraliai domisi ir mokslu, ir menu, tačiau mūsų visuomenė juos nukreipia viena kryptimi.

Kai kalbi apie žmogų dominančią sritį, nekalbi tik apie meną ar mokslą – iš tiesų kalbi apie jo galvojimo būdą, ir tikriausiai pagal tai visi galėtume suskirstyti savo draugus.

– Visada sudėtinga klausti apie ateitį, bet ką jūs prognozuojate žvelgdamas į šiandienes tendencijas?

– Pirmoji mano jau minėta tendencija – vis greitėjantis tempas. Taip pat įžvelgiu, kad ateityje mus į priekį ves technologijos, o ne biologija, kaip įprasta. Manau, kad ateities žmogus bus pusiau mašina, pusiau žmogus, gal per kitus penkiasdešimt ar šimtą metų turėsime įdiegtus kompiuterio lustus savo smegenyse, kurie mus prijungs prie interneto. Tereikės apie kažką pagalvoti ir tai jau atsiras smegenyse. Galėsi parsisiųsti naują užsienio kalbą per naktį, įterpti prisiminimus, kurių niekada nebuvo. Aš galėsiu perduoti informaciją apie savo vaikystę, praeitį ir jūs galvosite, kad ji jūsų. Tokį pasaulį dabar sunku įsivaizduoti.

– Kaip jūs manote, ar bus įdomu gyventi, kai nebebus būtina kalbėtis?

– Dabar yra daugybė žmonių, kurie nemėgsta degti žvakių. Kai nori pasišviesti namus, jie įjungia šviesą. Jeigu grįžtume į laikus, kai žmonėms vis dar naudojant žvakes jau buvo išrasta elektra, ir jų paklaustume – o ką, jeigu galėtumėte tiesiog įjungti šviesą, – ką jie atsakytų? Galbūt, kad tai nebūtų taip įdomu.

Sunku pasakyti, kaip gyvensime, bet ateitis bus smarkiai kitokia.

A. Lightmanas

Amerikiečių fizikas ir rašytojas

Gimė 1948 m. lapkričio 28 d.

1976–1989 m. dėstė Harvardo universitete.

Nuo 1989 m. dėsto Masačusetso technologijos institute. Pirmasis istorijoje dėsto ir humanitarinius, ir gamtos mokslus.

1992 m. išleido novelę „Einšteino sapnai“.

2011 m. išleido esė rinkinį „Atsitiktinė visata: pasaulis, kurį maneisi pažįstąs“.

Jis yra šešių romanų, dviejų esė rinkinių autorius, parašė keletą knygų apie mokslą.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų