-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Dažnas sodybos savininkas nori, kad netoliese būtų ežeras ar upelė, kurioje sukaitus būtų galima pasipliuškenti. Bet niekas nepaneigs, jog patogu turėti galimybę, kad vanduo tekėtų tiesiai ant įkaitusios galvos.
„Zucchetti“ nuotr.
Šiam poreikiui galima įsigyti turistinį dušą už vos penketą šešetą eurų. Tai – juodas saulėje gerai įkaistantis maišas su dviem angomis. Viena anga skirta vandeniui įpilti, kita – jam išbėgti. Naudojimas labai paprastas: tereikia įpilti vandens, palaikyti porą valandų saulėje, kad vanduo šiek tiek įšiltų. Tuomet dušą galima pakabinti bet kurioje vietoje, kad ir ant medžio šakos. Malonumas – garantuotas.
Yra ir patogesnių modelių. Kabinos su polietileno audinio sienelėmis, kiek tvirtesnėmis polikarbonato plokščių sienelėmis, PVC užuolaidėlėmis… Jos nebūna didelės, maždaug 90–95 cm gylio ir pločio. Ant kabinos viršaus užkeliamas juodas 110–200 l talpos bakas vandeniui. Jis pripildomas žarna su siurbliuku iš vandentiekio, šulinio ar kito vandens telkinio.
„Mil-tec“ nuotr.
Kai kurie bakelių modeliai komplektuojami ir su elektrinio vandens pašildymo sistema, jei saulės spindulių vandeniui pašildyti nepakanka. 1,5–2 kW galingumo tenas su termostatu gali palaikyti pageidaujamą komfortišką prausimosi vandens temperatūrą. O bakelyje įtaisyta plūdinė sistema leidžia besiprausiančiam žmogui pasinaudoti būtent tuo vandens sluoksniu, kuris yra geriausiai įšilęs.
Įmūriję į žemę tvirtą metalinį karkasą, auksarankiai meistrai užkelia ant jo kubo formos vandens talpyklas. Vandenį šildo saulė tiesiog pro talpyklos šoną. Kita vertus, gerai padirbėjus, galima pasigaminti net… saulės kolektorių!
Savadarbiams saulės kolektoriams patogu panaudoti seną plieninį radiatorių. Nagingi meistrai jį nudažo juodai, kad kuo geriau įkaistų, įtvirtina rėme ant termoizoliacinės medžiagos sluoksnio, kad būtų iššvaistyta kuo mažiau šilumos… Prijungus tokį kolektorių išorės sąlygoms skirtais vandentiekio vamzdžiais prie vandens talpyklos taip, kad sistemoje nebūtų oro, jo galima net nekelti aukštyn. Vanduo, įšilęs nuo saulės spindulių kolektoriuje, į tam tikrą aukštį savitaka pakyla pats.
Tokios sistemos turi neginčijamų privalumų. Čia ir žema pagaminimo savikaina, ir visiškai pateisinamas pagrindas didžiuotis savimi bei savo auksinėmis rankomis. Tačiau sistema ne be trūkumų, mat savadarbė įranga nėra itin efektyvi ir ergonomiška. Šiaip ar taip, vienetiniai negamykliniai gaminiai nebūna idealiai apgalvoti ir suderinti. Į juos galima investuoti laiką, pinigų ir galų gale pasiekti gamyklinių įrenginių efektyvumą, tačiau tuomet savikaina ūgtelės tiek, kad įsigyti kažką pagaminto gamykloje, o prieš tai suprojektuoto ir išbandyto inžinierių gali pasirodyti visai gera išeitimi…
Kur ir kaip statyti?Neretai, įkvėpti atviros erdvės, lauko dušų savininkai įsirengia juos kur kas erdvesnius, nei, tarkim, skirtus patalpoms. Vidaus dušų kabinos matmenys prasideda nuo 80 × 80 cm, dažniausiai būna apie 90 × 90 cm, o štai lauko dušo kraštinės norisi bent 120–130 cm…
Kai jau apsisprendėte dėl matmenų, nužiūrėkite tam tinkamiausią vietą sklype. Kažkas mėgsta prausdamasis gėrėtis medžių laja, kažkas norėtų pavėsio, kažkas, priešingai, saulės atokaitos ir dangaus vaizdų. Tik nepamirškite, kad prausiantis šešėlyje po medžiais jums gali labiau įkyrėti uodai ir mašalai. Todėl meistrai pataria rinktis atvirą lengvo vėjelio vėdinamą vietą.
Nepakenks pasirūpinti dar ir šiokiu tokiu privatumu. Lauko dušus įprasta statyti ten, kur besiprausiančio žmogaus nepasiektų smalsūs žvilgsniai, ir įrengti atitvarą. Tai galėtų būti ir paprasta buitinė dušo užuolaida, ir polipropileninės durelės, ir medinė persirengimo kabinos tipo atitvara.
Jei planuojate dušu naudotis kiek dažniau, neapsieisite be drenažo. Per dušo perimetrą reikės nukasti viršutinį grunto sluoksnį – maždaug 10–15 cm – ir atsivėrusį plotą užpildyti smulkiu sutankintu smėliu. Tada ant jo klojamas sluoksnis skaldos, o jau ant jos, prie žemėn įbetonuotų polių, tvirtinamos dušo sienelės ir grindys. Grindims patogu naudoti impregnuotą medieną arba jau minėtas terasines lentas.
Yra mėgėjų dušo grindis išbetonuoti, o patį lauko dušą įrengti monumentalų, kone išmūrytą iš plytų. Tokiu atveju pamatas įrengiamas gilesnis, apie 30 cm, ir, įmūrijus nuotekų lataką, išliejamas iš betono. Nuotekos nubėga į 1,5–2 m3 talpos septiką – drenažo duobę, iškastą už poros metrų nuo dušo. Tai gali būti įkasta statinė be dugno, o joje – drenažinis sluoksnis iš smėlio ir akmenukų.
Lengvesnėms kilnojamoms konstrukcijoms, pagamintoms iš medžio ar polikarbonato, septiko duobes meistrai kasa ir tiesiai po dušu.
Vis dėlto geriausia, kad nuotekos nubėgtų į nuotekų valymo įrenginį – į gruntą vanduo pateks jau išvalytas.
Lietuvos realijos, deja, tokios, kad daugeliui savadarbių dušų po žiemos būtinas remontas. Įšalus žemei, gali skilti betoninis pagrindas, išsiklaipyti poliai… Iš atvirų vandentiekio sistemų būtina pašalinti vandenį, antraip šaldamas jis pradės plėstis ir, spausdamas vamzdžius iš vidaus, gali juos suplėšyti. Iš vasarinio dušo rekomenduojama pašalinti visą vandenį ir net nuimti dušo galvutę. Paprastai pačiame žemiausiame dušo vandentiekio taške tam numatomas vandens nupylimo čiaupas. Galima net prijungti automobilio kompresorių ir išpūsti visus drėgmės likučius.
Jei lauko dušo kabinos konstrukcija leidžia – jeigu ją galima išardyti, surinkti ir pernešti, o sodyboje atsiras pakankamai saugojimo vietos, – žiemai dušą geriau nukelti ir saugoti uždengtame nuo negandų sandėliuke, kad, atėjus šiltajam sezonui, jį būtų galima vėl surinkti ir su malonumu naudotis.
Jei dušas naudojamas
tik vasarą, jo tikrai nebūtina jungti prie namo vandentiekio. „Northern Beaches Plumbing“ nuotr.
Šiltesniuose kraštuose, kuriuose pavojus, kad vanduo vamzdyne sušals į ledą, minimalus arba tokio išvis nėra, labai paplitę lauko dušai, įrengti tiesiai prie išorinio namo fasado. Prie sienos montuojami dušai šiek tiek labiau apsaugomi nuo neigiamo išorinės aplinkos poveikio ir, tikėtina, bus mažiau pažeisti kilus stipriam vėjui, audrai ar kitoms negandoms. Kuo dušas yra arčiau pastato, tuo mažiau išlaidų vandentiekio elementams, jeigu vanduo tiekiamas iš namo vamzdyno.
Kiaurai per išorinį namo fasadą išvedamas vandentiekio vamzdis (arba du – šaltam ir karštam vandeniui), išvedus – kiaurymė, siekiant išvengti šilumos praradimų, ji kruopščiai užsandarinama iš abiejų pusių. O ir pačius vamzdžius pravartu papildomai apšiltinti. Namo viduje turėtų būti sezoninė sklendė, kuria vanduo būtų žiemai išjungiamas. Žiemą reikėtų dar pasirūpinti, kad išorėje likusiuose dušo sistemos vamzdžiuose neužsiliktų vandens, antraip jis, spustelėjus šalčiams, ledėdamas gali juos suplėšyti.
Komentarai
-
- vidmacerauskas@gmail.com
- 07:47 2018.04.01
-
- Olegas
- 16:05 2020.07.10
Rodyti visus komentarus (2)Lauko dušas
Geri patarimai. Mes pasidarėm iš seno dušo padėklo ir nuotekas nuvedėm į bendrą namo kanalizaciją.