Laukite tęsinio

Politikai, kurių kalbos užburia, tarpusavio kovos įkvepia, o dėl jų asmeninio gyvenimo nesėkmių norisi krimstis lyg dėl savų. Aišku, tai išgalvotas pasaulis. IQ ieškojo atsakymo, kodėl Vakaruose aistras kaitinantis politinių serialų fenomenas Lietuvos kūrėjams kol kas netampa paskata imtis lokalių scenarijų.

Danijoje gyvenanti bičiulė rimtu tonu sako: „Paskambink, kai baigsis serija, kitaip negalėsiu ramiai kalbėtis.“ Pasidomėjusi, į ką ji taip įsitraukusi, sulaukiu tikriausiai sugėdinti turėjusio atsakymo: „Taigi „Borgenas“! Visi čia dėl jo iš proto einam!“ Atrodo, kad tai tiesa.

Kol viena iš daugybės šios politinės dramos entuziasčių toliau neatitraukia akių, turiu laiko užpildyti spragas naršydama internete. BBC žinių žurnalistas Kevinas Youngas rašo, kad ypač pastaraisiais metais įvairiose šalyse gerbėjų turintys serialai, tokie kaip danų „Borgenas“ ar amerikietiškieji „Tėvynė“ (Homeland) bei „Kortų namelis“ (House of Cards), politines aktualijas dar labiau išstūmė į dėmesio centrą.

Negana to, išgalvotos istorijos, anot BBC žurnalisto, šio to pamokė ir realybėje. Pavyzdžiui, dramos „Amerikiečiai“ (The Americans) ir „Tėvynė“ įtikino, kad dauguma valstybių šnipinėja viena kitą. Arba kad dėl politikos galima pakeisti žiūrėjimo įpročius. „Kortų namelis“ tapo pirmuoju tik internetu transliuojamu serialu, pelniusiu „Emmy“ statulėlę. Žiūrovai įvertino, koks didelis pranašumas sudominusios serijos nelaukti ištisą savaitę ir bent kelias išsyk pasižiūrėti internete patogiu metu. Atsižvelgiant į naujus įpročius ir tendencijas, buvo pakeisti ir britų „Bafta“ apdovanojimų atrankos kriterijai. K. Youngas svarsto, galbūt masiško populiarumo sulaukęs „Kortų namelis“ su Kevinu Spacey priešakyje bus įvertintas ir juose.

Lietuviškas pionierius

Kol pasaulio žiūrovai svaigsta dėl įtraukiančių politinių įvykių ekranuose, net neprireiktų lenkti pirštų norint suskaičiuoti lietuviškuosius pavyzdžius. Iš esmės grynas politinis serialas sukurtas tik vienas – 2001–2010 m. BTV, o vėliau TV3 televizijoje rodomas „Gedimino 11“. Jo prodiuseris Rolandas Skaisgirys IQ pasakojo, kad tris sezonus rodytą politinę dramą, kurioje remtasi skandalingais „Mažeikių naftos“, o vėliau „Leo LT“ atvejais, galima vadinti pasiteisinusia. Ieškodamas priežasčių, kodėl tokių bandymų nebūta daugiau, prodiuseris atkreipė dėmesį, kad žanro klausimas šiuo atveju neesminis.

„Jeigu kalbėsime apie amerikietišką serialą kaip apie pavyzdį, reiktų akcentuoti, kad nesvarbu, jis bus politinis, istorinis ar koks nors kitas, jų visų esmė panaši: jame būtinai bus žmogiškų problemų ir buities, – pabrėžė R. Skaisgirys. – Jei nenori taikyti į nišinį žiūrovą, turi rodyti paprastai ir paliesti bendražmogiškas temas.“ Jo nuomone, politinių įvykių ar herojų spalvingumas šalyje nėra lemiantis veiksnys, paskatinantis imtis tokios temos. Be įvairių motyvų, labiausiai reikalinga laki scenarijaus autorių fantazija.

R. Skaisgirys, bendradarbiaudamas su Krašto apsaugos ministerija, 2007–2008 m. kūrė politinei dramai artimą serialą „Garbės kuopa“. Pasirodžius pirmai serijai, daugelis ministerijoje dirbančių karininkų prodiuseriui komentavo, kad visgi taip, kaip pavaizduota seriale, kariuomenėje iš tiesų nevyksta. Tą patį jam sakė ir tuometis kariuomenės vadovas, tačiau po kelių savaičių savo žodžius atsiėmė. Prodiuseriui jis papasakojo broliui mikrochirurgui prasitaręs mėgstantis žiūrėti serialą „Ligoninės priimamasis“, o šis tik replikavo, kad ten vieni išsigalvojimai. „Tad rodydamas tik tai, kaip būna iš tiesų, nieko įdomaus neišgausi“, – reziumavo R. Skaisgirys.

Tai, kad gero televizijos serialo sėkmė priklauso nuo išmonės ir gerai suregztos dramos, sutinka ir televizijos žurnalistas bei laidų kūrėjas Rytis Zemkauskas. Įgarsinęs daugybę apdovanojimų pelniusią NBC televizijos dramą „Baltieji rūmai: valdžios godulys“ (The West Wing) jis tapo jos gerbėju. Televizijos laidų kūrėjo manymu, ateis diena, kai ir lietuviai ims kurti kokybiškus politinius serialus, tačiau kol kas, jo pastebėjimu, auditoriją labiau masina lengvesnis komedijų žanras.

„Žiūrovas netiki, nesitapatina ir nemano, kad politika jam pačiam gali turėti įtakos ir būti veiksminga“, – konstatavo R. Zemkauskas. JAV, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Švedijoje ir kitose Vakarų šalyse žmonės mielai žiūri politinius serialus, juos domina psichoanalizės ir apskritai kontrolės temos. Tai, anot pašnekovo, parodo žiūrovų brandumą. Kuo visuomenė rafinuotesnė, tuo jai labiau kyla noras domėtis įvairesnėmis temomis. „Tai, kad pas mus nėra tokio poreikio, nereiškia, kad mes dėl to blogi ar geri. Tiesiog natūraliai vystomės, – sakė R. Zemkauskas. – Lietuviško politinio serialo atsiradimas praplėstų bendrą televizijos foną. Man atrodo, kuo televizijų programų skalė platesnė, tuo visuomenė brandesnė.“

Realios galimybės

Paralelių su politiniu serialu galima įžvelgti žiūrint LNK televizijos humoro laidą „Dviračio šou“. Vienas jos kūrėjų Haroldas Mackevičius sutinka, kad panašumų esama, visgi ši laida aprėpia daugiau bendražmogiškų temų. Jis taip pat pritaria, kad politiniai serialai nėra plačiai auditorijai skirtas laisvalaikio būdas. „Didžiajai daliai žmonių politika nelabai įdomi. Ji tampa aktualesnė, kai renkamas prezidentas, Seimas, kai ištinka krizė ir tavo gyvenimas priklauso nuo politikų, – sakė „Dviračio žinių“ kūrėjas. – Žiūrovų nebus tiek, kad politinis serialas atsipirktų. Tai nišinis produktas, skirtas iš esmės žmonėms, kurie skaito laikraščius.“

R. Skaisgirys visų pirma akcentuoja ne politinio, o apskritai televizijos serialo padėtį Lietuvoje. Jo manymu, šis žanras nepakankamai išplėtotas. „Didžiausia problema yra televizijos kaip transliuotojos ir prodiuserių kaip gamintojų nesusitarimas, kad tokį žanrą reikia ugdyti“, – teigė pašnekovas. Nuo 1999-ųjų su televizijos serialais pradėjęs dirbti R. Skaisgirys sau kaip žiūrovui priskiria naujausius įpročius: per tris keturis mėnesius sukaupęs apie dešimt mėgstamų serialų serijų viską peržiūri pernakt. „Pastebėjau, kad daugybė mano draugų – intelektualių žmonių, baigusių aukštuosius mokslus, žiūri serialus. Esu išsikėlęs užduotį šį žanrą Lietuvoje plėtoti ir tobulinti“, – pasakojo prodiuseris.

Vargu ar lietuviški serialai galėtų prilygti vakarietiškiems, tačiau pamėginti verta. Kokybinį progresą daugeliu atvejų riboja ir techniniai niuansai. R. Skaisgirys atkreipia dėmesį, kad Rusijoje viena televizijos serialo minutė įprastai filmuojama penkias dienas, amerikiečiai dirba kelias savaites, o lietuviai dėl taupumo įgudę nufilmuoti 25 minutes per porą dienų. „Dėl to turime mažiau laiko repetuoti, keisti apšvietimą – akivaizdu, kad tuomet nukenčia bendras lygis, tačiau scenarijaus atžvilgiu galime sukurti tikrai ne prastesnį produktą nei, pavyzdžiui, amerikiečiai“, – įsitikinęs prodiuseris.

Pašnekovas prasitarė, kad šiuo metu jo stalčiuose dienos šviesos laukia vieno politinio serialo scenarijus. Dešimties serijų pasakojimas vaizduoja ne valstybės, o miesto valdymą: aprėpia transporto, mokesčių, energetikos temas, tačiau neišvengiamai jame svarbios ir šeimos, asmeninių santykių linijos. Kada jis bus realizuotas, R. Skaisgirys tiksliai pasakyti dar negali, tačiau neatmeta vilčių, kad ilgai laukti nereikės.