-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Likus porai dienų iki naujųjų 1949-ųjų sutikimo, Paryžiuje apsistojęs J. Lukša-Daumantas mylimajai Nijolei rašė: „Su sklidinom, svaigiom taurėm ant stalo rungsis ilgos linkėjimų pynės. Tik mūs brangioj tėvynėj mes pasigesim ir tų stalų vaišingų, ir taurių apgaulingų. Palaidą juoką ten pakeis tik ašara kančios, o skambesį svaiginančių stiklų – dudenančių kulkosvaidžių garsai. Ir devintieji metai sutiks mūs Lietuvą Motulę, berymančią su ašarom šarmotuos gintaro krantuos.“
Į Prancūziją ištrūkęs vienas aukščiausių to meto Lietuvos rezistencinio judėjimo lyderių pats nebeturėjo daug vilčių, kad Vakarų valstybės padės sovietų priespaudą kenčiančioms Baltijos šalims. Tačiau jis šventai tikėjo, kad tūkstančių tautiečių patirtos kančios ir paaukotos gyvybės nebus beprasmės.
1945 m. Lietuvos miškuose slapstėsi apie 30 tūkst. partizanų, kuriuos rėmė Josifo Stalino režimo terorizuojami vietos gyventojai. Tuomet visi tikėjosi tuoj tuoj sulaukti Vakarų pagalbos. Sovietų kariuomenei sunkiai sekėsi likviduoti „banditų gaujas“, nors J. Stalinas ir Lavrentijus Berija dar 1944 m. rugsėjį įsakė kuo greičiau užgniaužti partizanų judėjimą: organizuoti saugumo agentų tinklą, infiltruoti juos į partizanų būrius. Taip pat leista imtis visų kraštutinių priemonių – sušaudyti be teismo, atimti namus ir kitą turtą, sudeginti ūkius tų asmenų, kurie priešinosi sovietinei valdžiai ar rėmė rezistentus.
Į antisovietinę veiklą dar ankstyvoje jaunystėje įsitraukė ir iš ūkininkų šeimos kilęs J. Lukša. 25-erių metė studijas Vilniaus dailės institute, kur mokėsi svetima pavarde, ir tapo partizanu. Paskirtas Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės spaudos skyriaus viršininku, jis buvo atsakingas už pogrindinių laikraščių „Laisvės žvalgas“ ir „Kovos keliu“ leidybą, vėliau tapo vyriausiuoju ginkluotų partizanų štabo adjutantu, įpareigotu surengti Vyriausiosios partizanų vadovybės suvažiavimą 1947 m. sausio 18 d. Nors ir neturėjo tiesioginių įrodymų, J. Lukša pasikliovė intuicija ir padėjo išaiškinti sovietų saugumo užverbuotą agentą Juozą Albiną Markulį-Erelį, infiltruotą tarp aukščiausią partizanų vadų. Įtaręs, kad per daug keistų suėmimų ir žūčių siejasi su Vilniaus universiteto Anatomijos katedros dėstytojo, gydytojo J. A. Markulio (vieno Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio vadovų) veikla, J. Lukša paskutinę akimirką pakeitė suvažiavimo vietą, ir sovietų saugumiečiai liko nieko nepešę. Nors Lietuvos rezistencinio judėjimo vadai buvo nusprendę išdaviką likviduoti, šiam pavyko pasprukti į Rusiją.
J. Lukša, dangstęsis daugybe slapyvardžių (Juodis, Kazimieras, Miškinis, Vytis, Arminas, Kęstutis, Aušrotas, Skrajūnas, Skirmantas, Daumantas, Mykolaitis), nuo 1947 m. vadovavo Kauno apylinkėse veikusiai partizanų Tauro apygardos Birutės rinktinei.
Rūpėjo išsiaiškinti užsienio valstybių požiūrį į Lietuvoje vykstančias laisvės kovas ir sužinoti, ar galimas Vakarų konfliktas su Sovietų Sąjunga.
Tais pačiais metais jis du kartus ištrūko į Lenkiją, kur vykdė užduotį užmegzti ryšį su lietuvių emigrantų organizacijomis bei Vakarų šalių žvalgyba – labiausiai rūpėjo išsiaiškinti užsienio valstybių požiūrį į Lietuvoje vykstančias laisvės kovas ir sužinoti, ar galimas Vakarų konfliktas su Sovietų Sąjunga. Žiemą J. Lukša atsidūrė Švedijoje, o 1948 m. vasarą – Prancūzijoje. Čia jam itin padėjo diplomatas Stasys Antanas Bačkis, pasirūpinęs ir dokumentais, ir ryšiais su lietuvių bendruomene bei rezistencijos aktyvistais.
J. Lukša gavo dokumentus, išduotus lenko Adam Mickiewicz pavarde, o lietuviams dėl konspiracijos prisistatydavo Skrajūnu. Jo pastangomis 1948-ųjų pradžioje popiežiui Pijui XII buvo perduotas garsusis Romos katalikų laiškas – lietuvių tautos skundas, kas iš tiesų dedasi Baltijos valstybėse, kurio ištraukos paskelbtos įvairių Vakarų šalių spaudoje. Paryžiuje parašė prisiminimus „Partizanai už geležinės uždangos“, vėliau tapusius autentišku to meto įvykių liudijimu.
Laisvajame pasaulyje J. Lukša susidūrė su skaudžia realybe: Europos šalims, kurios laižėsi karo žaizdas, Lietuvos likimas niekam nerūpėjo, o lietuvių išeivija buvo susiskaldžiusi.
„Esame bejėgiai, kad galėtume paskubinti tarptautinės įvykių raidos rato sukimąsi mums palankesne linkme. Belieka tesėti kovą toliau pačiais gudriausiais metodais, kurie suteiktų mums galimybių šitą kovą išvesti ligi reikiamo momento. Nusiminti nėra ko. Tai naudinga tik mūsų priešams. Anksčiau ar vėliau mūsų kova suras atgarsio, o mūsų tautos atkaklumas išrikiuos ją labiausiai laisvę mylinčių tautų galerijoje“, – rašė jis.
J. Lukša, kaip Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio atstovas užsienyje, Prancūzijoje ir Vokietijoje lankė žvalgybos kursus ir rengėsi grįžti į Lietuvą. Čia planuota organizuoti vadovaujantį ginkluoto pogrindžio centrą, o visoje šalyje turėjo likti pasipriešinimo atsparos taškai, puoselėjantys laisvos Lietuvos idėją.
Paryžiuje Juozas susipažino su Nijole Bražėnaite, pabėgėle iš Lietuvos. Ji Insbruke, Austrijoje, baigė studijas Medicinos fakultete, tačiau neturėdama Austrijos pilietybės negalėjo dirbti. Atvykusi į Paryžių sulaukė garsiojo hematologo dr. Arnault’o Tzancko pagalbos ir gavo darbą Paryžiaus Šv. Antano ligoninėje. Čia pačiai teko gydytis, kai 1948 m. susirgo plaučių tuberkulioze. 1949-ųjų gegužę buvo perkelta į sanatoriją Savojos miškuose, netoli Šveicarijos, kur praleido metus.
Juozą ir Nijolę supažindino Petras Vilutis ir Jonas Pajaujis, J. Lukšos bičiulis architektas, aktyvus rezistencijos prieš sovietų ir nacių okupaciją dalyvis. Merginai Juozas pristatytas Skrajūno vardu.
„Mes artimiau susidraugavom ir vienas kitą pamilom, bet pasimatyti tegalėjom tik retkarčiais, kai jo pareigos, susietos su misija Vakaruose, jam tai leisdavo. Man susirgus, Juozo apsilankymai ligoninėje buvo labai reti ir be galo komplikuoti. Jis turėjo išvengti susidūrimų su mane lankančiais draugais bei pažįstamais, kad nebūtų dešifruotas“, – po daugybės metų prisiminė Nijolė.
Juodu susirašinėjo dvejus metus. Apie laiškus N. Bražėnaitė prabilo tik 1977 m., rengiant J. Lukšos žūties 25 metų sukakties minėjimą Čikagoje ir Toronte. Nors J. Lukša prašė mylimosios juos sunaikinti, ji taip ir neprisivertė to padaryti.
Įkalbinėjama laiškus išleisti atskiru rinkiniu, Nijolė sutiko juos publikuoti tik dėl to, kad ateities kartos sužinotų apie didžiulę J. Lukšos meilę tėvynei, kuriai buvo paaukotos dviejų žmonių jaunystės viltys, meilė, galiausiai – vieno jų gyvybė. 136-uose Juozo laiškuose Nijolei atsiskleidžia skaudus rūpestis dėl Lietuvos, kurią jis vadina pirma mylimąja, pirmąja žmona ir netgi meiluže.
„Aš neįsivaizduoju ir tokios nenorėčiau meilės, kuri niveliuotųsi tik „dviejų vienas į kitą žiūrėjimu“, o nesibazuotų platesnėmis perspektyvomis. Be to, neįsivaizduoju ir šeimos laimės. Kitokios meilės reikėtų ieškoti dviejų pavasariškų gimnazistų įsimylėjimo pasėkoj“, – 1949 m. sausį dėstė Nijolei.
„Aš priverstas užmiršti romantišką nuotaiką ir vėl priimti kovos stilių, koks mane keli metai, kai lydi. <…> Tą jaučiau – manau, ir Tu taip pat. Tad prašau mane suprasti, kaip man bus sunku naujoj aplinkoj, kuri netrukus mane gaubs…“ – laiške mylimajai rašė Juozas. Ta „nauja aplinka“ – grįžimas į Lietuvą, persekiojamo žmogaus gyvenimas drėgnose žeminėse, rūsiuose, dalijantis likimą su kitais rezistencijos dalyviais.
Kelionė į Lietuvą buvo ne kartą atidėta, ir laukimas itin slėgė J. Lukšą. Kovotojui ir laisvės gynėjui buvo sunku priimti žinias apie žūstančius bičiulius, ryšininkų patiriamus kankinimus, 1948 ir 1949 m. sovietų vykdomus trėmimus į Sibirą. Ypač ryškiai jo nuotaiką atskleidžia 1949 m. rugpjūčio 11 d. laiškas Nijolei, kuriame jis dėkoja už sveikinimą 28-ojo gimtadienio proga: „Gale Tavo laiško surandu Tavo paraginimą: „Gerai atšvęsk savo sukaktuves!“ Prasitarsiu tau, kaip jos buvo atšvęstos. Prieš pat dvyliktą baigiau savo prisiminimų vieną iš paskutinių straipsnių – „Ir vėl šešiese mus apleido“. Kad tu, Niliuk, pajustum mano buvusią šventišką ar sukaktuvinę nuotaiką, įdėsiu Tau trumpas šio straipsnio ištraukas. <…> Partizanų padėtis buvo beviltiška. Šeši prieš kelis šimtus galėjo tik karžygiškai numirti… Iš slėptuvės vidaus veržėsi paskutinių partizanų gyvenimo valandų giesmių ir himno žodžiai, maišydamiesi su rusų keiksmais ir grojančių kulkosvaidžių daina… Sukeltuose dulkių ir granatų dūmų kamuoliuose pasirodė iš slėptuvės vidaus Survila ir Vaidila. Tačiau jų automatų pradėtos serijos greit nutilo ir abu partizanai nukrito ant slėptuvės viršaus. Viduje palikę Grafas, Šermukšnis, Anbo ir Montvila susisprogdino granatomis.“
Dvejus metus susirašinėję Nijolė ir Juozas susituokė Unterhauzeno bažnytėlėje netoli Tiubingeno 1950 m. liepos 23 d., santuoką palaimino prelatas Mykolas Krupavičius. Apie povestuvinę savaitę N. Bražėnaitė-Lukšienė rašė: „Savaitę praleidome Traifelbergo viešbutyje netoli Tiubingeno. Ir ją nebuvo dienos be nuolatinių lankytojų iš VLIK. Kai kurie jų buvo būtini paskutiniams pasitarimams prieš Juozo grįžimą į Lietuvą. Išsiskyrėme su juo rugpjūčio 1 d. Dar gavau paskutinį jo ranka rašytą atsisveikinimo laišką su data „1950 rugpjūtis“.“
Šiame laiške, lyg nujausdamas tragišką lemtį, Juozas parašė: „O jei kartais patiktų likimui fiziškai mane sunaikint, tai tu, Niliuk, tąsyk padaryk mane kažkur fiziškai egzistuojantį laimingu, susikurdama sau vėl laimingą gyvenimą. Nėra negalima, kad ir aš nepavirsčiau mūsų tėviškės kruvinos žemės dulkėmis…“
1950 m. spalio 3 d. naktį J. Lukša kartu su Benediktu Trumpiu-Rytu ir Klemensu Širviu-Sakalu amerikiečių dvimotoriu lėktuvu „Dakota“ buvo nuskraidinti į Lietuvą, kur parašiutais nusileido Žygaičių miškuose. Po savaitės pasiekė Kazlų Rūdos miškuose reziduojančius partizanų vadus: Adolfą Ramanauską-Vanagą, Sergijus Staniškį-Litą ir Viktorą Vitkauską-Saidoką. Didžiulės saugumo pajėgos mestos legendiniam kovotojui surasti: miškus šukavo tūkstančiai kareivių, operacija rūpinosi LSSR valstybės saugumo ministras Piotras Kapralovas ir vidaus reikalų ministras Juozas Bartašiūnas. Prasislapstęs kone metus, 1951 m. rugsėjo 4 d. J. Lukša-Daumantas žuvo, pakliuvęs į pasalą netoli Pabartupio kaimo Kauno rajone. Jį išdavė buvęs bendražygis Jonas Kukauskas-Dzikis, kuris Paryžiuje kartu su Juozu buvo ruošiamas nusileisti parašiutu Lietuvoje. Šiandien žūties vietą žymi paminklas, tačiau partizano kapas iki šiol nerastas.
Nijolė apie vyro mirtį sužinojo tik po šešerių metų iš JAV Kongreso nario Charles’o J. Kersteno, padėjusio jai išvykti už Atlanto. Žymus antikomunistas 1953 m. tyrė sovietų okupacijos aplinkybes Baltijos kraštuose ir apie J. Lukšos žūtį išgirdo iš NKVD pulkininko Grigorijaus Burlickio, pabėgusio į Vakarus. Šis papasakojo apie sovietų pastangas sunaikinti Amerikos žvalgybos treniruotą desantininką, pasivadinusį Miškiniu, kuris Lietuvoje turėjo milžinišką autoritetą ir buvo laikomas tautos didvyriu.
