-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Raimondo Urbakavičiaus fotografija
G. Akcijonaitė pasakoja, kad dviaukštis keturių butų (dar du įkurti kieme esančiame pastate) Žvėryno medinukas greičiausiai atsirado praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Jos tėvų šeima čia atsikraustė daugiau kaip prieš 20 metų, kai pašnekovė buvo dar paauglė. Palikimas, kurį gavo, buvo tipiškas sovietinis – dabartiniame vienos šeimos bute tilpo dvi ar trys šeimos, besinaudojusios bendra virtuve. Jis netrukus ėmė keistis – kai kurių sienų nebeliko, nuo grindų nugramdyti keli rudų dažų sluoksniai – jos tapo paprastos, kiek pašlifuotos, medinės. Kone klasika, kad baigę mokyklą daugelis vaikų kraustosi iš tėvų namų. Tai daryti ruošėsi ir pašnekovė, tačiau atsitiko taip, kad išsikelti nutarė tėvai ir buto istoriją tęsti liko ji su savo šeima.
Raimondo Urbakavičiaus fotografija
70 m2 buto kambariai nesyk keitėsi vietomis, o dabar jį sudaro iš koridoriaus atsiverianti bendra virtuvės, valgomojo ir laisvalaikio zona, du miegamieji – tėvų ir berniukų – bei vonios kambarys. Akivaizdu, kad daugiausiai veiksmo sukasi bendrojoje erdvėje – čia ir funkcionali virtuvė su atviromis lentynomis, ir nugriūti įsitraukus į filmus ar žaidimus kviečianti nedidelė sofa, tačiau labiausiai akį traukia senas medinis stalas su aplink sustatytomis skirtingomis kėdėmis. Ant vieno stalo kampo puikuojasi užrašas „Kasparas“, padarytas juodu flomasteriu. G. Akcijonaitė juokiasi, kad berniukai yra pažymėję ne tik stalą – sienos jų kambaryje taip pat papuoštos užrašais. „Geriau namie nei kur nors mieste ant sienų“, – šyptelėja darželinuko ir mokyklinuko mama.
Dar vienas žvilgsnį iškart prikaustantis objektas didžiojoje buto erdvėje – švelniai rusva glazūruotų koklių krosnis, iš dalies atskirianti virtuvės-valgomojo ir poilsio zonas. Tiesa, savo tiesioginės funkcijos ji nebeatlieka – anksčiau buvusi dujinis „pečius“, dabar yra tiesiog autentiškas „buto paveldo“ objektas. Šeima svarstė krosnyje įkomponuoti židinį, nes išėjimas į kaminą likęs, tačiau nugalėjo saugumas – mediniame name būtų lengvabūdiška neįvertinti gyvos ugnies keliamo pavojaus.
Raimondo Urbakavičiaus fotografija
Sena krosnis šeimos namuose pagal paskirtį nebetarnauja, tačiau kiti ne vieną dešimtmetį skaičiuojantys baldai, atkeliavę iš kaimų, blusturgių ir panašiais keliais, – kuo puikiausiai. Pašnekovė rodo ranka į masyvią baltai nudažytą indaują – anksčiau ji stovėjo sandėliuke su grąžtais ir vinimis, tačiau buvo nušveista, padažyta ir dabar saugo stiklo indus. „Man ji labai patinka, kelia geras emocijas, nors nėra nei itin stilinga, nei grakšti“, – šypsosi G. Akcijonaitė.
Senų baldų duetas įsitaisęs ir poros miegamąjame – moderniai dvigulei lovai ir kelių durų spintai kompaniją palaiko masyvi tamsaus medžio komoda ir suoliukas su atkalte bei paminkštinta sėdyne. Tik nedidukame berniukų kambaryje – jokių sentimentus keliančių baldų su istorija, užtenka dviaukštės lovos, rašomojo staliuko ir galybės piešinių bei užrašų.
Paklausta, kiek interjere atsispindi jos ir vyro pomėgiai bei veikla (Aidas įsisukęs į kavinių ir restoranų verslą), šeimininkė gūžtelėja pečiais, kad ne itin. Kita vertus, prieskonių ir pagardų pilnos atviros lentynos, šefo peiliai ant sienos byloja, kad maistas čia ruošiamas. O štai kino plakatų, nepaisant moters mėgstamos veiklos, nėra, tačiau įvairiausių meno kūrinių – keliančių emocijas, neatsitiktinių – nemažai. Didžiausias ir įspūdingiausias kabo poros miegamajame. Tai fotomenininko, šeimos bičiulio Algio Kriščiūno nutapytas ketveriukės portretas – jame tėvai ir abu berniukai joja ant… begemoto. Žvelgiant į šį darbą tikrai sunku sulaikyti šypseną.
Be meno kūrinių, tikrais interjero „saldainiais“ galima vadinti ir visose erdvėse kabančius modernius šviestuvus, kiekvienas iš jų – ryškus, su charakteriu ir puikiai dera spalvingame baldų ir daiktų rinkinyje. „Draugai sako, kad mūsų namai jaukūs, laisvi, bohemiški, atspindi mane, – paklausta, kokių epitetų jie yra sulaukę, sako moteris ir nusijuokia: – Bet nežinau, ar aš tokia jau bohemiška? Svarbiausia mums – paprastumas, o interjero kaip nors specialiai nekuriame, daiktams netarnaujame.“
Raimondo Urbakavičiaus fotografija
Kol kalbamės, pro langus žvelgiame į vidinį kiemą. Būtent į jį, kai orai atšyla, atveriamos iš valgomojo zonos vedančios durys ir nemažai veiksmo keliasi į lauką. Kiek atokiau nuo kieme saulės lūkuriuojančių lauko baldų auga nemažas vaismedis. „Šią trešnę dar mano tėvai sodino, kasmet spėjame nuo jos prisiskinti uogų, kol paukščiai nenulesė“, – mostelėjusi į dar vieną „paveldo objektą“, tik jau kieme, šypteli G. Akcijonaitė.
