-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Daiva Čepauskaitė, rašytoja
Keblu atsakyti į tokio pobūdžio klausimus, dažnai net neįmanoma… Nurodyti reikšmingiausią, įdomiausią, svarbiausią, įtakingiausią, įsimintiniausią, įspūdingiausią, geriausią ir t. t. – vadinasi, susiaurinti pasaulį iki vienos pavardės, vieno pavadinimo, vieno reiškinio, kai viskas yra gerokai sudėtingiau.
Neįmanoma asmenybių padėti ant svarstyklių ir pasverti jų indėlio žmonijai ar kitaip išmatuoti jų darbų reikšmės ir nustatyti, kuri didžiausia. Todėl ir į šį klausimą galiu žiūrėti tik kaip į žaidimą, skambantį panašiai kaip „trys daiktai, kuriuos pasiimtum į negyvenamą salą“.
Jeigu jau vienas reikšmingiausias, tada – Jėzus Kristus iš Nazareto. Ne vien todėl, kad jo mokymas davė pradžią krikščionybei – gausiausiai religijai pasaulyje, – suformavo vertybinį pagrindą ir moralinį kodeksą didžiajai žmonijos daliai. Bet ir todėl, kad nežinau kito vardo, dažniau tariamo net ir pasauliečių lūpomis. Nežinau kito asmens, per daugiau nei du tūkstantmečius tiek kartų pavaizduoto meno kūriniuose: nutapyto, nulipdyto, išdrožto, apgiedoto. Nežinau kito, kurio gyvenimas ir darbai būtų tiek aprašomi ir interpretuojami literatūros, muzikos kūriniuose.
Nežinau kito, kurio vardu prisidengus nueita tiek kryžiaus žygių, užkariauta žemių, įvykdyta šventvagysčių. Nežinau kito, kurio gimimas kasmet būtų švenčiamas beveik visame pasaulyje. Nežinau kito, kuris būtų tapęs tokia didele globalios kultūros dalimi, pasaulio mokslininkams vis dar ginčijantis, ar jis apskritai realiai egzistavo. Nežinau kito, tapusio dievu.
Kartais sunku patikėti, kad jaunas kaimietis dailidė, niekada nebuvęs valdžioje, nenukeliavęs daugiau nei dviejų šimtų mylių nuo savo gimimo vietos, niekada nesimokęs jokioje mokykloje, neparašęs knygos, turėjo daugiau įtakos žmonijos istorijai nei bet kuris karalius, karvedys ar mokslininkas. Jo vardas daugybei žmonių šiandien suteikia jėgų ir viltį, palengvina kentėjimus. Nežinau kito, kuris būtų taip nuteistas, apspjaudytas, nukankintas ir išaukštintas. Kodėl jis tapo toks didelis? Nežinau, gal todėl, kad mokė apie meilę artimui. O meilė ir neapykanta – galingiausi žmonijos veiksmų varikliai.
Aurimas Švedas, istorikas
Paklaustas apie istorijos didžiuosius, praeities tyrinėtojas įprastai prisimena tokias asmenybes kaip Aleksandras Makedonietis, Karolis Didysis, Leonardo da Vinci, Kristupas Kolumbas, Williamas Shakespeare’as, Ludwigas van Beethovenas, Napoleonas Bonapartas, Winstonas Churchillis arba Jonas Paulius II. Kita vertus, šie žmonės ir jų nuveikti darbai yra tokie dideli, jog net ir istorikui atrodo kaip šviesmečiais nuo mūsų nutolusios žvaigždės, kurios švyti šalta šviesa, tačiau paprastam mirtingajam yra nepasiekiamos. O mūsų kasdienai paprastai reikia tokios istorijos ir joje atsiskleidžiančių žmonių likimų, kurie galėtų mums padėti (iš)gyventi šiandienoje.
Nuolat mąstau apie praėjusį šimtmetį, kurį britų istorikas Ericas Hobsbawmas yra pavadinęs „kraštutinumų amžiumi“. XX a. istorija be gailesčio laužė žmonių likimus ir nuolat reikalavo spręsti sudėtingas egzistencines lygtis. Galvodamas apie praėjusiame amžiuje mano proseneliams, seneliams ir tėvams tekusius išbandymus nuolat klausiu savęs: o ką aš būčiau daręs jų vietoje? Kokius sprendimus būčiau priėmęs? Kaip elgčiausi kilus analogiškiems iššūkiams XXI a.? Atsakymų į šiuos klausimus paieškose man padeda, kinematografų terminais, „mažųjų“ žmonių istorijos, atskleidžiančios, kiek daug gali nuveikti kiekvienas, apsisprendęs neprisidėti prie neapykantos, žiaurybių ir kančių didinimo šiame pasaulyje.
„Mažųjų“ žmonių istorijos atskleidžia, kiek daug gali nuveikti kiekvienas, apsisprendęs neprisidėti prie neapykantos.
Mano herojus yra Juanas Pujolis García – žmogus, kuris galbūt išgelbėjo D dieną (JAV ir britų kariuomenių išsilaipinimo Normandijoje dieną) ir nulėmė Antrojo pasaulinio karo baigtį. Tai katalonas, kuris karo metais Didžiosios Britanijos teritorijoje savo noru stojo tarnauti Trečiojo reicho karinei žvalgybai, kad teiktų naciams klaidinančią informaciją, iš anksto suderintą su britų slaptosios tarnybos MI6 vadovybe. Ji šiam dvigubam agentui suteikė Garbo slapyvardį, o naciai savo netikrą, tačiau itin aukštai vertinamą žvalgą vadino Alaricu Arabeliu.
Per Ispanijos pilietinį karą pasibaisėjęs totalitarinių režimų kuriama „naująja tvarka“, J. P. García, prasidėjus Antrajam pasauliniam apsisprendė „nuveikti ką nors gero žmonijos labui“ ir padėti sąjungininkams, kiek tik jėgos leis. Beje, kai J. P. García pasiūlė savo paslaugas britų, o vėliau – amerikiečių karinėms žvalgyboms, šios jo gerais norais nepatikėjo ir atsisakė katalono pagalbos. Tada jis susikūrė naują tapatybę žmogaus, esą fanatiškai remiančio tuometę Ispanijos vyriausybę, ir tapo Vokietijos karinės žvalgybos bendradarbiu. 1942-aisiais jam pagaliau pavyko užmegzti kontaktą ir su britų žvalgybininkais.
J. P. Garcíai buvo liepta nuvykti į Didžiąją Britaniją, įsikurti šioje šalyje ir pradėti agentų verbavimo darbą. Tačiau J. P. García – A. Arabelis – slapčia persikraustė į Lisaboną, kur ir prasidėjo jo kaip žmogaus, nuolat vaikščiojusio skustuvo ašmenimis, gyvenimas. Lisabonoje jis kūrė rafinuotas pažymas apie jo esą Didžiojoje Britanijoje sutiktus žmones, pokalbių su jais detales, šios šalies visuomenės nuotaikas ir neva telkiamą šnipų tinklą. Kaip rašoma Slaptosios Jungtinės Karalystės tarnybos MI5 interneto puslapyje skelbiamoje J. P. Garcíos biografijoje, didžioji dalis jo pažymų bei ataskaitų buvo sukurptos remiantis kelionių gidu po Didžiąją Britaniją, įvairių žurnalų ir kitos viešai Lisabonos bibliotekose prieinamos informacijos pagrindu.
Tai buvo neįtikėtinai drąsus ir sumanus žmogus, rafinuotai mulkinęs nacius. J. P. Garcíai pavyko įtikinti Vokietijos karinę žvalgybą, jog jis Didžiojoje Britanijoje sukūrė ir kontroliuoja ištisą šnipų tinklą „Arabal“, esą sudarytą net iš 27 bendradarbių ir neva teikiantį kariniu atžvilgiu svarbią žvalgybinę informaciją Trečiajam reichui.
J. P. García esmingai prisidėjo prie dezinformacijos sklaidos apie sąjungininkų planuojamos karinės operacijos Normandijoje 1944-aisiais pradžią ir tikslią vietą. JAV, Didžiosios Britanijos ir Kanados ekspedicinių pajėgų išsilaipinimas prasidėjo 1944 m. birželio 6 d. Kano ir Karantano rajone. O klaidinga informacija (teikta ir A. Arabelio) pasikliovę Trečiojo reicho generolai rengėsi stabdyti Sąjungininkų jūrų desanto operaciją Pa de Kalė rajone.
Po karo, imitavęs savo mirtį, nuo nacių keršto slapstėsi Venesueloje, ten atidarė knygyną ir, prekiaudamas puikiais leidiniais, toliau dirbo tai, kas jam sekėsi geriausiai, – veikė žmonijos labui.
Žydrūnė Vitaitė, „Women Go Tech“ iniciatorė
Man nėra vienos reikšmingiausios asmenybės pasauliui, nes toks, kokį jį matome dabar, yra toli gražu ne vieno ir ne vieno šimto jį kūrusių asmenybių rezultatas.
Šiandien renkuosi prisiminti Marie Curie – pirmąją moterį, gavusią Nobelio premiją, taip pat pirmąjį žmogų ir iki šiol vienintelę moterį, pelniusią premiją dukart – už fizikos bei chemijos pasiekimus atliekant radioaktyvumo tyrimus, taip pat dviejų cheminių elementų – polonio ir radžio – atradimą. Jai vadovaujant buvo atlikti pirmieji pasaulyje neoplazmų (vėžinių darinių) gydymo taikant radioaktyviuosius izotopus bandymai. Visa tai M. Curie padarė XX a. pradžioje dar ir augindama vaikus.
Žaviuosi M. Curie pasiekimais ir kantrybe kurti pokyčius.
Ši moteris yra įkvepianti lyderė, ne tik atlikusi postūmį moksle sukėlusius tyrimus, bet ir įrodžiusi talento, o ne lyties svarbą atradimuose. Žaviuosi jos pasiekimais ir kantrybe kurti pokyčius. Kaip pati M. Curie sakė: „Mane išmokė, kad procesai nevyksta greitai ir lengvai.“ Būtent dėl tokių moterų, kurios savo pavyzdžiu įrodo, kad rezultatų pasiekiama daug ir kantriai dirbant, šiandien mergaitės apie mokslininkės karjerą gali svajoti drąsiau.
Linas Mažutis, biochemikas
Kalbant apie žmones, kurie padarė didžiausią įtaką žmonijos istorijoje, būtų galima išskirti religinius, mokslinius, socialinius ir politinius asmenis. Kalbant apie religiją, man atrodo, didžiausią įtaką padarė vadinamieji pranašai: Jėzus Kristus, kuris sulaukė daugiau kaip dviejų milijardų sekėjų, Mahometas, kuris yra islamo religijos pradininkas, Sidharta Gautama – budizmo pradininkas arba Mozė, kuris gelbėjo žydus. Sunku pasakyti, kurio įtaka didesnė. Visų jų indėlis nulėmė mūsų raidą, bet atsižvelgiant į tai, kad krikščionybė turi daugiausia sekėjų, galima teigti, jog daugiausia lemiantis buvo Jėzus Kristus.
Iš mokslinės pusės manyčiau, kad reikšmingiausią įtaką turėjo Charleso Darwino pasiūlyta natūralios selekcijos teorija. Remdamiesi jos pagrindu geriau suprantame, koks yra gyvų organizmų tikslas, taip pat geriau suvokiame savo vystymąsi ir vietą šioje planetoje. Ne paslaptis, kad Ch. Darwino teorija prieštarauja kai kurioms religinėms dogmoms, bet jos paprastumas ir universalumas išsiplečia už mokslo ribų. Šios teorijos kertinis teiginys, kad išgyvena geriausiai prisitaikantys, yra netgi baugus. Bet tiek biologija, tiek mūsų pačių pasaulio istorija rodo, jog šis teiginys turi rimtą pagrindą. Todėl sakyčiau, kad Ch. Darwinas pakeitė daugelio – ne visų, bet daugelio mūsų – požiūrį į tai, kaip suprantame save ir savo vaidmenį šioje Žemėje.
Zita Bružaitė, kompozitorė
Kalbant sąžiningai, apie reikšmingiausią istorinę asmenybę beveik niekada negalvoji. Tiesiog lemiamu momentu išnyra tam tikros personalijos, ir tada kiekvieną kartą pajunti tokį wow – patiri susižavėjimą, atradimą. Vienas mano asmeninis atradimas, trunkantis gana ilgai, susijęs su Johannu Gutenbergu. Sakyčiau, kad kiekvieną kartą imdama knygą ar net virtualioje aplinkoje spausdama klavišus vis tiek pagalvoju apie gilią senovę ir XV a. viduryje atsiradusią pirmąją spausdintą knygą. Galima sakyti, kad ji ir išleido į pasaulį visiems prieinamą atvirą žinią. Nors esu muzikos pasaulio žmogus, J. Gutenbergo išradimas susijęs ir su šia kūrybos dalimi. Juk natos viduramžiais taip pat buvo perrašinėjamos – tai buvo brangu ir ne visiems prieinama. Spaudos technologija apėmė visas sritis: tiek vizualiuosius menus, tiek literatūrą, tiek muziką ir t. t.
Karas, kataklizmai nuvalo labai didelį žmonijos sluoksnį. Tačiau jos sukurtas menas lieka tvarus.
Užsiminiau ir apie kitus atradimus – daugumos jų autoriai yra būtent meno pasaulio atstovai: Gustavas Klimtas, Gustavas Mahleris, Hildergarda von Bingen (vienuolė vokiečių mistikė, žolininkė ir kompozitorė). Būtų galima dar vardinti. Suprantu, kad iš istorinių lūžių, susijusių su didžiaisiais diktatoriais, būtų galima sudėti atskirą koloną. Bet vis tiek atsiremiu į tas kolonas ir personalijas, kuriomis šiandien esame gyvi, o gyvi esame dėl meno, kultūros, kūrybos. Bet koks karas, bet kokie kataklizmai – maro epidemijos, ligos – nuvalo labai didelį žmonijos sluoksnį. Tačiau jos sukurtas menas, poezija, kuri kartais pasiekia mus net anoniminiu pavidalu (ir pati esu sukūrusi muzikos pagal vienuolių anonimų tekstus), yra tvarūs. Mano minėti menininkai, kaip ir J. Gutenbergas, sukuria žmonijos evoliuciją mene, menui ir dėl meno. Su ta vėliava keliaujame tolyn ir, aišku, dinamiškai keičiamės, kaip ir kinta pasaulis. Nenorėčiau, kad už kadro liktų ir kitos personalijos, kurias visą laiką linksniuojame ir kurios mus maitina: Johanas Sebastianas Bachas, Wolfgangas Amadeus Mozartas, Robertas Moogas.
Viena istorinė figūra faktiškai formuoja vienos krypties perspektyvą. Manyčiau, kad bendra tų figūrų suma lemia mūsų žvaigždžių žemėlapį, kurį sudaro istorinės datos, reiškiniai ir posūkiai. Būtent dėl to žemėlapio šiandien esame čia, kur esame, ir tokie, kokie esame.
