Kraujinės dešros kontekste

Su dailininku Vilmantu Marcinkevičiumi reikia eiti į ryškią vietą. Taip nusprendusi Ieva Rekštytė-Matuliauskė jį pakviečia lėtų penktadienio pietų į tapytojo drobėms būdingų spalvų interjerą – restoraną „39 paralelė“.

Jau iš pirmų mano kompaniono gestų restorane matyti, kad gourmet aplinkoje jis jaučiasi it žuvis vandeny. Dailininkas tuoj įvertina vyno sąrašą ir svarsto, kurio regiono ir kurios vynuogių rūšies gėrimas labiausiai derėtų prie… kraujinės dešros su svogūnų džemu. Kaip netrukus paaiškėja, tai V. Marcinkevičiui neįprastas antrojo patiekalo pasirinkimas.

„Ne itin seniai Prancūzijoje valgėme puikią kraujinę dešrą, todėl staiga panorau ją išmėginti čia. Šiaip jau riebesnis, kaloringas maistas nėra mano mėgstamiausias“, – sako pašnekovas, akimis vis dar tyrinėdamas akivaizdžiai jam šį tą sakančius vyno pavadinimus. Padavėjas mums patiekia ruginės duonos su kanapių sėklomis ir dviejų rūšių aliejaus jai pamirkyti.

„Labiausiai mėgstu naujus skonių derinius ir atradimus, – akimirką pagalvojęs taria jis. – Nors neturiu ideologinių nuostatų ir galiu valgyti viską, labiausiai mėgstu aštresnį maistą, jūrų gėrybes.“ Keletą kartų Japonijoje viešėjusį menininką sužavėjo iš įvairių žalių žuvų ruošiamas sašimis. „Tik negalėčiau to paties pasakyti apie sušį: kam tie ryžiai, kai gali be jų“, – priduria.

Kūrybinių tikslų turinčios V. Marcinkevičiaus kelionės būna pripildytos ir gastronominių įspūdžių. Dažniausiai jų „nutinka“ Skandinavijoje, kur dailininkas bendradarbiauja su keliomis galerijomis. Kone rutina virtusios išvykos pernai jam įsirėžė dėl visiškai šviežios patirties: Herningo Header bažnyčiai Jutlandijoje menininkas sukūrė pirmąjį savo gyvenime vitražą.

Apie šį įvykį jis mielai pasakoja ragaudamas ką tik atnešto raudonojo itališko vyno ir užkandžio – karamelizuotų cikorijų, įdarytų ožkų pieno sūriu. O aš stengiuosi kuo tyliau šliurpti jūrų gėrybių sultinį. „Pirmiausia reikėjo sukurti tapybos darbą ir tuomet, kai jį įvertino bažnyčios atstovai, ėmiausi vitražo. Tai užtruko apie metus. Neturėjau žinių bagažo, buvau švarus – be jokių stereotipų. Ta laisvė nuo jų man išties patiko“, – pasakoja jis, teliūskuodamas vyną taurėje.

Ir dirbdamas asketiškoje bažnyčioje V. Marcinkevičius liko ištikimas savo kūrybai įprastoms ryškioms spalvoms. Dvasininkai įsivaizdavo, kad krikšto apeigų vietoje planuojamame vitraže turėtų būti akcentuojama simbolinė vandens reikšmė. Lietuvis prie šios vizijos ir liko.

Buvau švarus – be jokių stereotipų. Ta laisvė nuo jų man išties patiko.

„Mane savotiškai paveikė faktas, kad mano darbas bus toje bažnyčioje, kol ji stovės. Vitražas išliks vietos bendruomenės fotografijose, prisidės prie jos požiūrio į meną, krikštą ir galiausiai į patį tikėjimą formavimo“, – padėjęs įrankius susimąsto pašnekovas. – Visam gyvenimui įstrigo paveikslo ir vitražo pašventinimo mišios, kuriose su vyskupu ir kitais kunigais ėjau procesijoje, stovinčiai bendruomenei stebint mus.“ Įspūdingus prisiminimus nutraukia padavėjas, atėjęs pasidomėti, kodėl neįveikėme valgių, galbūt likome jais nusivylę? Abu užtikrintai papurtome galvas ir palinkstame prie lėkščių. V. Marcinkevičiui dingteli, kad cikorijos skonis jam primena kriaušės.

Netrukus (ar, tiksliau, neprailgus) mums prieš akis atsiduria antrieji patiekalai. Restorano valgiaraščio avantiūra – lazanija su aštuonkoju – nugula prie manęs, o sotusis kompaniono pasirinkimas – kraujinė dešra – iš pirmo žvilgsnio man labiau panėšėja į drėgną šokoladinį pyragą. Svarstau, ar tai geras ženklas.

V. Marcinkevičius atskleidžia, jog kita artimiausia jo kelionė – vėlgi darbo tikslais, tačiau su aiškiomis galimybėmis išmėginti kulinarijos stebuklus, – į Dubajų. Menininkui tai nauja kryptis, atsiradusi po pernai užsimezgusio ryšio meno mugėje. „Tai visiškai kitoks pasaulis, – sako jis šakute vedžiodamas po lėkštę. – Turizmo pasiūlymai toje šalyje manęs absoliučiai nevilioja, viskas ten atrodo dirbtina ir sintetiška. Kol nepamatai meno, kuris ten gana stiprus.“ Praėjusiais metais išbandyti Dubajaus restoranai, kaip ir viskas šiame mieste, dailininką stebino plačiais užmojais: „Ėjimas pavalgyti į miestą labiau primena šou, o ne ramų pasibuvimą.“

Savo pasisėdėjimą, kaip pridera vėlyviems ir neskubriems penktadienio pietums, nutariame užbaigti desertais. Po kraujinės dešros, kuri, anot menininko, niekuo neišsiskyrė nuo ragautosios Prancūzijoje, jis linksta į lengvesnį ir gaivesnį saldėsį – baltajame vyne troškintą kriaušę su vaniliniais ledais. Aš, nors ir įveikusi taip pat sočią lazaniją (smarkiai abejoju, ar aštuonkojis joje man nurungė tradicinį mėsos ar kreminį rikotos bei špinatų įdarą), vis tiek negaliu atsispirti šokoladinio pyrago vilionei. Dar prieš mums išsirenkant valgius padavėjas paaiškino, jog porcijų dydis toks, kad laisvai įveiksime tris patiekalus. Teisinuosi ir mintimi, kad neprivalu visko pabaigti. Ak, tas savęs apgaudinėjimas.

„Gera matyti tuščias lėkštes“, – po kiek laiko nudžiunga padavėjas. „Nemandagiai tuščias, reikėjo palikti gabaliuką“, – pabrėžia mano kompanionas.

Nė vienam iš mūsų šie pietūs netapo gastronomine sensacija, bet ar to visuomet reikia? Išeiname skaniai pasisotinę ir pajutę sulėtėjusio laiko malonumą. Einant pavalgyti į restoranus norėtųsi tai patirti dažniau.

SĄSKAITA

Karamelizuotos cikorijos su ožkų sūrio įdaru – 8 eurai
Jūrų gėrybių sultinys – 4,5 euro
Kraujinė dešra „Boud in Noir“ su svogūnų džemu – 14 eurų
Lazanija su aštuonkoju – 11 eurų
„Gewürztraminer“ vyne troškinta kriaušė su vaniliniais ledais – 5 eurai
Šokoladinis pyragas su lazdynų riešutais – 4 eurai
Taurė raudonojo vyno „Marlborough Estate Reserve Pinot Noir“ – 6 eurai
Taurė raudonojo vyno „Cignomoro Pepe Nero Rosso Salento IGP, Puglia“ – 5,5 euro
Iš viso: 58 eurai