Kodėl liberalai turėtų būti įžūlesni?

Pokalbis su apžvalgininku Edmundu Fawcettu apie jo knygą „Liberalizmas“

„Silpnų žmonių sapalionės! Dešinieji ir Lenino šalininkai dievina šią karikatūrą!“ – pokalbį apie liberalus pradeda Edmundas Fawcettas, paprašytas ne daugiau nei 100 žodžių atsakyti į penkis tiesius klausimus.

E. Fawcettas – knygos „Liberalizmas: idėjos gyvenimas“ autorius. Jos antrasis leidimas verčia apmąstyti JAV prezidento Donaldo Trumpo veiksmus, „Brexitą“ ir kitus politinius drebėjimus, diena iš dienos purtančius mūsų kasdienybę. Tris dešimtmečius, iki išeidamas į pensiją 2003 m., pašnekovas dirbo „The Economist“ apžvalgininku.

Greta jo atsakymų pateikiama paties rašytojo parinkta ištrauka iš knygos įvado, nes, kaip jis sako: „Liberalizmą lengva atpažinti, bet sunku apibendrinti. Tačiau nuo kažko reikia pradėti, ir ši ištrauka, mano nuomone, praverčia mums kaip paradinės durys.“

– Kas yra liberalizmas?

– Atsakyti vienu sakiniu – labai sudėtinga, o sudėtingų akademinių apibrėžimų – pilnos bibliotekos ir knygų lentynos. Pradėti galime nuo liberalizmo atpažinimo. Ideologijai, kuriai šiandien gresia pavojus, tai ypač svarbu.

Iš visos liberalizmo dėlionės aš išskirčiau keturias esmines idėjas: konfliktas yra nuolatinė visuomenės būsena; nepagrįsta galia, kurią demonstruoja valstybė, turtingieji ar engėjiška dauguma, turi būti užgniaužta; žmonijos progresas yra įmanomas; kiekvienas visuomenės narys nusipelno jos pagarbos. Visos šios idėjos giliai įsišaknijusios mūsų kultūroje. Tačiau bandymas ieškoti jų politinės prasmės laikotarpyje iki XIX a. primena nebent dviračio paieškas Antikos epochoje arba mikroschemos ‒ viduramžiais.

– Šaltasis karas baigėsi liberalizmo pergale. Jo keliami klausimai dominavo politinėje darbotvarkėje ir viešojoje diskusijoje. Kur liberalams vis dėlto nepasisekė?

– Žlugus Sovietų Sąjungai liberalai turėjo prabusti ir pamatysi du dalykus. Visų pirma, jie pražiopsojo patrauklius, tačiau neliberalius kelius į kapitalizmą. Todėl Turkija, Vengrija, jau nekalbant apie Rusiją ar Kiniją, liberalų neturėtų stebinti.

Kita vertus, net ir liberaliais save laikančiuose Vakaruose liberalizmas gana aiškiai skiriasi savo stiprybėmis ir paplitimu. Vienur jis labiau, kitur – mažiau demokratiškas, kai kur prieinamas visiems, kitur – nedaugeliui. Šią pamoką liberalai nuolat pamiršta, todėl privalo ją kartoti. Po 1945 m. liberalizmo nauda ir kuriama gerovė daugeliui buvo ranka pasiekiama. Šiandien jis – labiau privilegija nei kasdienybė. Todėl akivaizdu: liberalizmas vėl turi tapti demokratiškas.

– Liberalizmas ryja pats save pirma suteikdamas laisvę, o vėliau leisdamas oponentams ją paminti. Pavyzdžiui, kėsinantis į žodžio laisvę.

– Atsiribojimas nuo griežtos pozicijos liberalams neretai daro meškos paslaugą. Tačiau jie nekeičia savo elgesio. Dėl žodžio laisvės reikia kovoti. Dalykai, apie kurios visuomenėje kalbėti priimtina, o apie kuriuos – ne, keičiasi. Pagalvokite apie šventvagystę arba žodį „fuck“. Kova su stereotipais ir juos skatinančiu požiūriu šiandien baigta. Ar tai nepriimtina? Kai kurie mano, kad taip, kiti su jais nesutinka. Neleisdami riboti žodžio laisvės, liberalai elgiasi teisingai. Visgi tai, kas teisiškai leistina, nebūtinai yra viešai priimtina. Jei tam tikro pobūdžio diskusija visuomenėje pasirodo netinkama, ne liberalų darbas bandyti įrodyti, jog tai vyksta dėl žodžio laisvės.

– Ar liberalizmas gali būti vadinamas intelektualiu ir pasyviu? Galbūt puolamas aktyvių ir tvirtų įsitikinimų liberalizmas slepiasi bibliotekos lentynose?

– Silpnų žmonių sapalionės! Dešinieji ir Lenino šalininkai dievina šią karikatūrą! Tai pigu ir paveiku. Visgi, kas juoksis paskutinis? Prisiminkite, kuo tiki liberalai. Turi būti tvirtas, kad suprastum, jog konfliktai visuomenėje neišvengiami. Reikia ryžto, kad priešintumeisi nepagrįstai priespaudai, siektum progreso net tada, kai nepavyksta, kovotum už visų padėtį, net jei tai atrodo kvaila, nepakeliama ir kartais beprasmiška. Liberalai gali atrodyti pavargę. Tačiau nespauskite jų.

Pagalvokite apie Abraomą Lincolną ar Theodore’ą Rooseveletą. Trumpai tariant, liberalai turėtų tvirčiau ginti savo idėjas. Jiems reikia aiškiau, trumpiau ir įžūliau kalbėti apie tai, už ką kovoja.

– Kokius modernius ar šiuolaikinius mąstytojus įtrauktumėte į didžiųjų liberalizmo mąstytojų sąrašą? O gal visi liberalų herojai yra iš praėjusios eros?

– Daug dalykų galima pasiekti savo pašonėje neturint iškilių herojų. Šiuo metu tokių veikėjų, kaip Benjaminas Constantas, Wilhelmas von Humboldtas ar Johnas Stiuartas Millis iš XIX a., liberalizmas neturi. Jų išskirtinumas tas, kad apie politiką jie ne tik mąstė ar rašė, bet ir praktiškai įgyvendino savo iškeltas idėjas.

Kita vertus, šiandien liberalizmas kur kas geriau nei bet kada anksčiau ginamas intelektualiniame lygmenyje. Tai sunku suprasti, nes žinios neretai yra fragmentiškos ir specializuotos. Norint, kad šios idėjos plačiai pasklistų visuomenėje, reikia visapusio išsilavinimo ir gebėjimo įtikinti. Geriausi to pavyzdžiai ‒ profesoriai Thomas Nagelis iš JAV ar Pierre’as Rosanvallonas iš Prancūzijos. Jie išsiskiria tuo, jog mokytumą derina su puikia iškalba.

Kas yra liberalizmas? Ištrauka iš antrojo E. Fawcetto knygos „Liberalizmas“ leidimo.

„Norint išgelbėti griūvantį pastatą, reikia sutvarkyti jo pamatus. Turite suprasti, kodėl jis vis dar stovi, kokiu tikslu buvo pastatytas ir kam yra reikalingas. Tas pats galioja ir demokratiniam liberalizmui. Arba, kalbant paprasčiau, liberaliajai demokratijai. Visi, kas tapo politinių sukrėtimų ir antiliberalių judėjimų sėkmės JAV ir Europoje liudininkais, patvirtins, kad šiandien liberaliajai demokratijai metamas iššūkis. Tiek iš vidaus, tiek iš išorės.

Pastaraisiais dešimtmečiais išplitę turto ir galios skirtumai verčia tuo nepatenkintus piliečius kvestionuoti liberalizmo tikslus ir siekius. Per ilgą laiką susiformavusi gerovės ir saugumo struktūra, kėlusi pavydą nedemokratinėms visuomenėms, pasirodė esanti silpna ir su trūkumais. Ja besinaudojančiųjų puikybė privertė suabejoti patiems savimi, žmonės ėmė kelti klausimą, ar šie trūkumai gali būti ištaisomi. Galbūt jie amžini? Liberalizmo prestižą visame pasaulyje pritemdė patraukliai atrodančios galios, kelią į progresą ir materialų stabilumą grindusios neliberaliais sprendimais. Liberaliosios demokratijos pasaulis pasirodė esąs suskaidytas – JAV ir Didžiajai Britanijai pasirinkus neliberalius politinius kelius ir vienašalę poziciją tarptautinėje arenoje, Prancūzija ir Vokietija liko europiniu standartu paženklintos liberalios tvarkos nešėjos pasaulyje.“