Knygų ir paveikslų namai

Knygų ir paveikslų namai

Meniški Barboros, Viliaus ir jų sūnaus Jono namai – vilnietišką senamiesčio autentiką išsaugojęs būstas. Net ir be šeimininkų pasakojimo jis išsyk sudeda šeimos prioritetų ir pomėgių punktyrus.

Būtinai senas. Su didele svetaine. Patogus pasikviesti svečių ir rengti jiems vakarienes. Tokie buvo pagrindiniai žurnalistės ir komunikacijos specialistės Barboros ir fotografo, baro „Love“ savininko Viliaus šeimos kriterijai, kelti ieškant būsto Vilniuje. Aštuonerius metus jie gyveno Londone ir praėjusios žiemos sausį dar tiksliai nežinojo, ar kelsis gyventi į Lietuvą, o vasarį jau čia kūrėsi. „Vilius sumanė atidaryti barą Vilniuje, – grįžimo į gimtąjį miestą priežastis nurodo Barbora, – taip pat norėjome, kad sūnus augtų bendraudamas su seneliais.“

(Raimondo Urbakavičiaus fotografija)

Nuotoliniu būdu būsto ieškojusi jauna pora troško panašaus į nuomotą Londone – senovinio erdvaus buto su išlikusiomis autentiškomis detalėmis, aukštomis sienomis, kur galėtų kabinti didelio formato paveikslus, ir kaimynystėje esančio parko. Visų šių pageidavimų suma lėmė, jog naujaisiais namais tapo būtent šis butas. „Jokių struktūrinių pakeitimų jame neatlikome, – sako Vilius. „Taip, tiesiog atgabenome čia savo baldus ir daiktus, kurių daugumą sudarė knygos ir paveikslai, – priduria Barbora. – Mūsų namus ir mus pačius jie geriausiai ir nusako.“ Abu sutuoktiniai užaugo stilistiškai labai panašiuose, meno ir istorijos kupinuose namuose, tad kitokio gyvenimo formato nė nenorėjo įsivaizduoti.

Jonas savo kambariui lovą išsirinko pats. (Raimondo Urbakavičiaus fotografija)

Prieš trejus metus gimus Jonui, šeima įprato namų interjerą koreguoti pagal jį, jo saugumą ir poreikius. Ieškodami visiems patogiausio varianto, Barbora ir Vilius dusyk pirko naujas šeimines lovas, tris kartus kardinaliai perstumdė baldus. „Vaikui pradėjus ropoti, visi daiktai natūraliai „pakyla“, o jam prie jų įpratus galima vėl nuleisti, – pasakoja pašnekovė. – Jonas tik prieš porą mėnesių pradėjo miegoti savo kambaryje ir tai daryti sutiko neprieštaraudamas turbūt todėl, kad prie jo įrengimo aktyviai prisidėjo pats: išsirinko sau patinkančią lovą, dėliojo į lentynas savo žaislus ir knygeles. Namai, atsiradus vaikui, natūraliai keičiasi, bet tai labai smagu“, – šypsosi jauna mama. „Vaikų kambarys, kol vaikai jame nemiega, dažnai būna panašesnis į žaislų sandėlį“, – žmoną papildo Vilius. Kad taip nenutiktų, nebereikalingus daiktus ar žaislus tėvai reguliariai dalija draugams ar atiduoda labdarai. „Londone tai daryti buvo kur kas paprasčiau, nes kone kiekvienoje gatvėje stovėdavo labdarai skirti konteineriai“, – pastebi Barbora.

(Raimondo Urbakavičiaus fotografija)

Ar šiuolaikiškai porai nebuvo sunku priprasti prie vaikiško chaoso? Abu pašnekovai ima juoktis: „Žinoma, kad ne. Mums jis visiškai netrukdo, nesame superminimalistai. Vienas dalykas, kurio tikrai vengiame, yra plastikiniai daiktai“, – kone vienbalsiai paaiškina jie. Sužinojusi, kad laukiasi berniuko, Barbora buvo įsitikinusi, kad jokiu būdu nepirks vien mašinėlių, o žaislus leis išsirinkti jam pačiam. „Kad ir lėles, jei tik būtų norėjęs. Bet Jonas gimė ir supratome, kad niekas kitas, be robotų ir automobilių, jam neįdomu, pliušinio žaislo į rankas nė neįdėsi“, – kvatoja ji.

(Raimondo Urbakavičiaus fotografija)

Pora nusprendė palūkėti ir neskubėti įrengti atžalos kambario – abiem atrodo, kad jis turi atliepti vaiko charakterį ir pirmuosius asmeninius pasirinkimus. Taip Jono kambaryje ir atsidūrė jo mėgstamiausios spalvos – mėlynos – lova, matomiausiose vietose įsitaisė labiausiai patinkantys žaislai.

Barbora neatsidžiaugia, kad Jonas gali augti tarp senelių (Laisvydės Šalčiūtės ir Kęstučio Grigaliūno – red. past.) sukurtų meno kūrinių. „Turime didžiulę prabangą pagal butą ir jo sienas išsirinkti meno kūrinius ir su jais eksperimentuoti“, – sako moteris. Netoli lovos iškabintos abiejų senelių pieštos vaikiškos iliustracijos, į kurias berniukas baksnoja pirštu kone kaskart prieš užmigdamas: „Čia Laisvydės, čia Kęstučio… Čia kačiukas, o čia pelė.“ Tėvai jam skaito močiutės parašytas ir senelio iliustruotas vaikiškas knygas, o svetainėje skatina tyrinėti didžiulius kūrinius. Jonui ypač patinka K. Grigaliūno tapybos darbas, atliepiantis žymiojo anglų dailininko Davido Hockney kūrinį „A Bigger Splash“ („Didesni purslai“). Nesunku atspėti kodėl – jame dominuoja skaisti mėlyna spalva.

(Raimondo Urbakavičiaus fotografija)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų