-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Pagrindinis „Laiko triukšmo“ veikėjas – kompozitorius Dmitrijus Šostakovičius. Tai ne šio žmogaus biografija, veikiau romanas-apmąstymas apie menininko ir valdžios, menininko ir totalitarinės visuomenės santykį. Kiek ir ką gali paaukoti, kad galėtum kurti? Ar prisitaikęs prie režimo kursi sėkmingai? Kaip išlikti totalitariniame režime? Į šiuos klausimus ir bando atsakyti rašytojas, pasakodamas svarbiausius D. Šostakovičiaus gyvenimo įvykius.
Skirtingai nei nemažai Rusiją ir Sovietų Sąjungą vaizduojantys rašytojai, J. Barnesas neperlenkia lazdos. Čia nėra girtų rusų su meškom ir balalaikom, puikiai perteikta baimės ir visuotinio nepasitikėjimo atmosfera, romane nemažai kultūros ir istorinių personalijų: S. Prokofjevas, I. Stravinskis, A. Achmatova, J. Stalinas, N. Chruščiovas.
Rašytojas remiasi Elizabeth Wilson biografija „Shostakovich: A Life remembered“ ir visiems, kurie galbūt bus nepatenkinti dėl autentikos ar gelmės trūkumo, autoriaus žodyje rašo: „Bet tai mano knyga, ne jos. Ir jeigu jums ji nepatinka, skaitykite Elizabeth Wilson.“
Julian Barnes, „Laiko triukšmas“, iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė, „Baltos lankos“, 2017 m.
Šią knygą jau dabar galima skelbti geriausia 2017 m. verstine šiuolaikinės poezijos rinktine (juolab jų išeina labai nedaug). Tadeuszas Różewiczius su Czesławu Miłoszu, Wisława Szymborska ir Zbigniewu Herbertu laikomi vienu didžiųjų XX a. lenkų poetų. Jis – lenkų poezijos reformatorius, jos sąžinės balsas.
Poeto eilėraščiai – apgaulingai paprasti, neornamentuoti, taupūs, tikslūs ir nuogi it žuvies ašaka. Neretai jie konstruojami koliažo principu, juose daug kultūros aliuzijų, citatų, nuorodų. Pagrindinė T. Różewicziaus poezijos tema – žmogaus sąmonės lūžis po didžiųjų XX a. vidurio katastrofų, karų ir pokyčių. Jis vis dar ryžtasi rašyti eilėraščius po Osvencimo, bet supranta didžiulę atsakomybę – ieško naujos kalbos, kitų įvaizdžių, būdų kuo autentiškiau perteikti mąstymą ir jausmus.
Šioje rinktinėje vertėjas stengėsi aprėpti visą poeto kūrybos laiką, bet daugiausia vietos skirta brandžiajam etapui. Knygą iliustravo asmeniškai T. Różewiczių pažinojęs dailininkas Stasys Eidrigevičius. Rinktinėje taip pat rasite jo žodį ir vertėjo straipsnį. „Vanduo puodelyje“ – puikiai išverstas ir išleistas.
Tadeusz Różewicz, „Vanduo puodelyje“, iš lenkų kalbos vertė Eugenijus Ališanka, „Apostrofa“, 2017 m.
Vadovų po Vilnių šiuo metu netrūksta – jie pasipylė it grybai po lietaus. Tačiau pažvelgus plačiau, daugumos šių gidų dėmesys sutelktas į miesto centrą, Senamiestį, paveldo objektus. O gyvos gatvės ir gyvas miestas yra visoks: su gamyklų kvartalais, darbininkų rajonais, sovietiniais blokiniais daugiabučiais. Turime, ką turime, ir dėmesio reikėtų skirti viskam.
Turbūt todėl ir pasirodė šis Alberto Kazlausko puikiai parengtas vadovas po miesto periferiją smalsiems, ieškantiems netradicinių maršrutų. Knyga kviečia apsilankyti Markučiuose, Žirmūnuose, Naujininkuose, Naujojoje Vilnioje, Antakalnyje, Lazdynuose ir net Pilaitėje.
Vadovą sudaro 11 maršrutų su žemėlapiais, išsamiais objektų aprašymais, didelio formato istorinėmis nuotraukomis ir vertinga archyvine medžiaga. Autoriaus siūlomi maršrutai patikimi ir įveikiami, nes pats veda ekskursijas minėtuose rajonuose, ir „visos trasos yra išvaikščiotos ir optimaliai sudėliotos“.
Tai gidas norintiems įsitikinti, kad tai, kas driekiasi už blizgių turistinio Vilniaus fasadų, ne mažiau, o gal net ir labiau, įdomu. Ši knyga pravers ir minėtų rajonų gyventojams, ne visada pažįstantiems gimtąsias vietas.
Albertas Kazlauskas, „Vilniaus gatvės gyvos: gidas po miesto periferiją“, „Gatvės gyvos“, 2017 m.
Mes, lietuviai, turime bėdą – labai nemėgstame, o ir ne itin mokame iš savęs juoktis. Nes juoktis iš savęs – tai pažvelgti į save iš šalies, suvokti, kad ne viskas, ką darome, yra didu, protinga, patriotiška, iškilu ir neša naudą. Mes labiau mokame arba girtis, arba save niūriai niekinti.
Ši knyga – labai savotiškų, kandžių, pilnų nonsenso, absurdo ir, pavartosiu klišę, nes šiuo atveju tai visiška tiesa, nežabotos fantazijos esė rinkinys. Jos pagrindas – Lietuvos radijo eteryje 2013–2016 m. skaitytos „antiutopijos“, taip pat „Šiaurės Atėnuose“ bei „Nemune“ skelbti tekstai, atnaujinti ir papildyti niekur nepublikuotais kūriniais.
Andrius Jakučiūnas parodijuoja viską: mūsų požiūrį į politiką ir kultūrą, „aktyvų“ gyvenimą socialiniuose tinkluose, mitologija pavirtusią istoriją, trumpalaikių madų vaikymąsi ir įvairias „kultūrėles“.
Jis tai daro aistringai, polemiškai, išradingai – jei norite ne tik pažvelgti į save iš šalies, ufonautų akimis (nors tikrieji ufonautai esame mes), bet ir pakikenti, pakvatoti, nusikeikti arba rūsčiai nesutikti su autoriumi ir pagrūmoti jam kumšteliu arba tiesiog mėgautis literatūriniu žaidimu – „#Utopijos“ puikiai tiks.
Tad juokimės iš savęs, nes kai atskris ufonautai…
Andrius Jakučiūnas, „#Utopijos“, „Kitos knygos“, 2017 m.
