-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Trečiojoje – „Suskaldyta Europos kaukolė“ – autorius nagrinėja sau artimą Šarūno Saukos tapybą, aprašo, kaip Lietuvoje ir užsienyje reaguota į romano apie Holokaustą „Tamsa ir partneriai“ pasirodymą, svarsto apie šiuolaikinę Europą.
Antroji dalis – įprasčiausia. Tai kasdienybės, aktualijų tekstai, kurių dauguma skelbti dienraštyje „Lietuvos rytas“ ir kuriuose autorius kandžiai komentuoja viską: nuo restoranų ir pinigų iki Nobelio premijos, literatūros festivalių ir Lietuvos politikos.
Įdomiausia yra pirmoji dalis – „Stingstančio laiko kasyklos“. Tai ilgas, į jokį žanrą netelpantis kūrinys – lyg ir užrašai, lyg ir esė, lyg ir apysaka. Skaitant susidaro įspūdis, tarsi autorius būtų laisvai, improvizuodamas rašęs, ką mąsto, jaučia, patiria. Jis pats sakė, kad kurdamas naudojosi laisvo rašymo technika, tiesiog paleido sąmonę ir pasąmonę.
Žinoma, šiame tekste išryškėja tiek parulskiška intonacija, tiek būdingos temos: vaikystė, sovietmetis, sovietų armija, daug pasvarstymų apie kūniškumą, rašymą, literatūros ir kultūros suvokimą, nemažai erotinių patirčių ir religinių aliuzijų. Rašymas – tai energijos išlaisvinimas, apsivalymas, meditacija.
Net jei kas nemėgsta skeptiškos, kartais ciniškos autoriaus pozicijos, knyga verta dėmesio dėl šios pirmosios dalies.
Sigitas Parulskis, „Amžinybė manęs nejaudina“, „Alma littera“, 2018 m.
Ilgai laukta Giedros Radvilavičiūtės esė knyga – sunku patikėti, kad tik trečioji. Jos kūryba tokia tiršta, taip prisodrinta citatų, žaismo, aforizmų, temų, autobiografinių detalių, kad knygos pakanka ilgam. Pirmąsyk įveikus vienu prisėdimu, jas vėliau galima imti ir skaityti po trupinėlį, po ištrauką, išvynioti kaip saldainius.
Ši esė knyga yra džiazas – geras, svaigus džiazas. Džiazuojama tarp gyvenimo, tikrovės ir literatūros, fikcijos, tarp to, kas tikra ir pramanyta. Džiazuojama kalba: autorė itin jautri kalbai, labai pastabi ir netingi surinkti bei šmaikščiai pateikti pačių keisčiausių, kvailiausių mūsų oficialiosios ir žurnalistinės kalbos perlų ir pažaisti labiausiai nuvalkiotomis klišėmis. Tačiau dabartinės lietuvių kalbos pasaulis – tik viena šios knygos pusė. Nemenką jos dalį sudaro esė apie lietuvių ir užsienio rašytojus bei jų tekstus: Alice Munro, Vladimiras Nabokovas (viena geriausių esė apie jį, kokią tik esu skaitęs), Kęstutis Navakas, Alfonsas Andriuškevičius, Elena Mezginaitė, Danutė Kalinauskaitė, Haruki Murakami… Kurie iš jų „rašytojai nuo Dievo“, o kurie „iš išsilavinimo“, sužinosite perskaitę. Ir dar sužinosite, kad visi rašytojai yra jautrūs niekšai.
Trečioji knygos dalis labiausiai atpažįstama – čia randama ta gerai skaitytojui žinoma, o kartu tokia marga ir keista autorės aprašoma kasdienybė, žmonės, čia gausu autobiografinių, literatūros ir kultūros aliuzijomis papildytų detalių.
Provokuojanti, kandi, nepatogi ir smagi knyga.
Giedra Radvilavičiūtė, „Tekstų persekiojimas: esė apie rašytojus ir žmones“, „Apostrofa“, 2018 m.
Prancūzų rašytojas Philippe’as Claudel lietuvių skaitytojams jau pažįstamas iš romano „Pilkosios sielos“, tapusio Metų verstine knyga. „Brodekas“, pasirodęs Prancūzijoje 2007 m., pelnė Goncourt’ų premiją ir „Independent“ (dabar – „Man Booker International“) užsienio literatūros premiją.
„Brodekas“ – baisi literatūrinė pasaka suaugusiesiems, kafkiška alegorija, subtilus ir skaudus pasakojimas apie žmogaus sieloje besigrumiančius gėrį ir blogį. Kartu tai pasakojimas apie Kitą ir Kitokį – amžinas siužetas apie nepritapėlius, menininkus, iš bendruomenės išsiskiriančius asmenis ir nuolat atsikartojantį nelaimingą jų likimą. Tai pasakojimas apie tai, kaip mes, kaip bendruomenė ir visuomenė, esame linkę sunaikinti kitoniškumą: išstumti, užgožti, atitverti, pamiršti, paniekinti.
Romano veiksmo vieta ir laikas – neapibrėžti: galime nutuokti, kad tai Europa, kad vyko karas, kad buvo įkurtos koncentracijos stovyklos, kad Brodekas iš tokios stovyklos grįžo į atokų kalnų kaimelį ir gyventojų širdyse bei protuose pažadino kaltę ir tamsius instinktus. Šiuos instinktus sustiprina į kaimelį atvykęs svetimšalis, De Anderer, menininkas, nupiešęs kaimelio gyventojų portretus, apnuoginęs jų ydas ir netobulumą. Už tai jis nužudomas.
„Brodekas“ pasakoja apie kolektyvinę kaltę, gebėjimą atleisti, pastangas sugrįžti į gyvenimą, gėrio ir meilės paieškas.
Šis romanas – universali, aiški knyga: trikdanti, žeidžianti, bet kartu ir nuskaidrinanti.
Philippe Claudel, „Brodekas“, iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė, „Baltos lankos“, 2018 m.
Kokie metai be Juliano Barneso romano? Ir šiemet pasirodė dar viena jo knyga lietuvių kalba. Tiesa, šį kartą ne nauja – tai 1991 m. romanas. Sakoma, kad yra du Barnesai – ankstyvasis ir vėlyvasis. Ankstyvojo skaitytojai nemėgsta vėlyvojo, ir atvirkščiai. Šis – ankstyvasis.
Tai intymus, bet humoro nestokojantis romanas apie meilės trikampį ir tris jame atsidūrusius draugus: Oliverį, Stiuartą ir Džilianą. J. Barnesas su pasimėgavimu išbando „nepatikimo liudytojo“ pasakojimo techniką: įvykiai pateikiami iš trijų pagrindinių ir keleto šalutinių personažų požiūrių taškų. O skaitytojas turi pats atsirinkti, kuris teisus ir kiek faktai atitinka tikrovę (jau pačioje pradžioje aišku, kad tiek faktai, tiek tikrovė gerokai pritempti prie kiekvieno iš draugų asmeninio požiūrio).
„Kalbant atvirai“ – psichologinė santykių tragikomedija, šiek tiek primenanti išpampusią pjesę. Veikėjai dažnai atrodo it kartoniniai, bet tai nestebina, nes autorius azartiškai ir su pasimėgavimu skaitytojui demonstruoja savo meistriškumą ir pasakojimo konstruotojo gabumus (vėlyvuosiuose J. Barneso romanuose šios konstrukcijos ne tokios akivaizdžios ir pasimėgavimas kiek prislopintas).
Patiks mėgstantiems kandžiai ir su humoru narstomas meilės dramas. O ir tiems, kurie visada įtarė, kad atmintis mus dažniausiai apgauna.
Julian Barnes, „Kalbant atvirai“, iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė, „Baltos lankos“, 2018 m.
