Knygos. Kai žinai, kada mirsi

Knygos. Kai žinai, kada mirsi

Antrasis jaunos rašytojos Chloe Benjamin romanas pernai mirgėjo visuose įmanomuose geriausių knygų sąrašuose ir dešimtukuose. Kuo jis skaitytojams ir kritikams pasirodė toks patrauklus?

Visų pirma, gana originaliu pasakojimo išeities tašku: ketvertas vaikų – Saimonas, Klara, Danielis ir Varija – iš būrėjos sužino tikslias savo mirties datas. Ir visas romanas tampa jų gyvenimų ir pasirinkimų studija: kaip tas žinojimas paveikė jų gyvenimą, ar būrėja nemelavo, ar įmanoma pakeisti likimą ir taip toliau.

Romanas suskirstytas į keturias dalis pagal kiekvieno iš ketverto numatytą mirties datą. Autorė gauna progą išskleisti plačią JAV XX ir XXI a. gyvenimo panoramą ir ja dosniai naudojasi: skaitytojas įtraukiamas į devintojo dešimtmečio San Fransisko gėjų gyvenimą, kartu su iliuzioniste Klara klajoja po JAV ir apsistoja Las Vegase, su Danieliu bando pakeisti savo likimą, o su vyriausiąja iš ketverto Varija mokslinėse laboratorijose ieško ilgaamžiškumo paslapties.

„Nemirtingieji“ – tvirtai sukalta, gana tradicinė JAV mėgstama šeimos saga su socialiniu ir istoriniu pamušalu. Tokių romanų Amerikoje parašomi ištisi kalnai, bet Ch. Benjamin sugeba neperkrauti pasakojimo, išlaikyti intrigą, jos veikėjai gyvi, žmogiški ir įdomūs.

Chloe Benjamin, „Nemirtingieji“, iš anglų kalbos vertė Helga Gavėnaitė, „Baltos lankos“, 2019 m. 

Pažvelgti kitaip

Nedidukė, bet labai reikalinga knygelė, kurią jau seniai vertėjo išleisti. Bet geriau vėliau negu niekad. „Kaip menas moko matyti“ – žymaus britų meno kritiko, rašytojo ir menininko Johno Bergerio septynių esė apie meną rinkinys, pirmąkart pasirodęs 1972 m. kaip itin garsaus tais pačiais metais sukurto BBC serialo „Ways of Seeing“ („Kaip menas moko matyti“) priedas.

Sakoma, kad ši knyga pakeitė požiūrį į meną – nuleido jį iš akademinių aukštumų ir iš patosiško kalbėjimo, parodė, kaip paveikslas ar fotografija gali prabilti kiekvienam, kas už jų ir juose slypi, koks žiūrėjimas mums primetamas ir kaip nuo jo išsivaduoti. Ši knyga moko, kaip atsikratyti kultūrinių praeities mistifikacijų, atskleidė, kaip mes matome ir nuo kokių socialinių ir kitų veiksnių tas matymas priklauso. Galų gale, ši knyga moko mus nesigėdyti savo nuomonės apie meną, savo nežinojimo, stengtis pažvelgti į kūrinį savaip.

Knygoje autorius parodo ir kaip formavosi grynai vyriškas požiūris tiek į meną, tiek į moterį mene, tiek į moterų meną.

Tris knygos skyrius sudaro įvairios paveikslų reprodukcijos, reklamų iškarpos, kita vaizdinė medžiaga. Deja, ji visa nespalvota ir nedidelio formato. Nepatenkintiems tuo tegaliu pasakyti, kad ši knyga yra parankinė priemonė, nepatingėkite susirasti geresnės kokybės paveikslų ir atvaizdų. Arba nueikite į muziejų ir į meną pažiūrėkite naujai.

John Berger, „Kaip menas moko matyti“, iš anglų kalbos vertė Paulius Jevsejevas, „Kitos knygos“, 2019 m.

Europos pamatai

Vieno žymiausių austrų rašytojų romanas, 2017 m. apdovanotas svarbiausia vokiečiakalbės erdvės literatūrine premija „Deutscher Buchpreis“.

Robertas Menasse parašė romaną apie Europos Sąjungą (ES), ir nors jame daug kalbama apie biurokratiją, painius įstatymus, gremėzdišką valdymą, nesutarimus ir nesusipratimus, neskubėkite išsigąsti – nuobodu nebus. Visų pirma, tai romanas apie dabartinius europiečius (ir, žinoma, apie mus) ir apie gyvenimą dabartinėje Europoje: populizmą, sensacijų vaikymąsi, Europos tautų nesutarimus, kraupią bendrą praeitį ir siekį bet kokiu būdu išsaugoti „sklandesnį dabarties pratęsimą“.

Skaitytoją suvilios ir detektyvinė intriga – tiesa, gana paprasta, – ir slapta Europoje veikianti religinė organizacija, ir samdomas žudikas. Bet visa tai prieskoniai. Per keletą pagrindinių veikėjų – du Europos Komisijos valdininkus, policijos komisarą, profesorių, buvusį Aušvico kalinį – kuriamas įvairialypis ir margas gyvenimo Europoje ir jos biurokratijos sostinėje Briuselyje paveikslas. Ši knyga – ir šiek tiek satyra, ir groteskas, ir fantasmagorija, bet viskas remiasi ant solidaus tikrovės pamato. Viskas susiveda į skaudžiausią knygos temą, primirštą mintį, jog ES kadaise buvo sukurta tam, kad niekados nepasikartotų Aušvicas, kad niekados nebebūtų karo ir koncentracijos stovyklų…

Kiek tai Europai pavyko, kiek tas siekis prisimenamas – klausimai, į kuriuos ir bandoma ieškoti atsakymų „Sostinėje“.

Robert Menasse, „Sostinė“, iš vokiečių kalbos vertė Kristina Sprindžiūnaitė, „Tyto alba“, 2019 m. 

Rytų suvilioti

Garsaus prancūzų rašytojo Mathiaso Énard’o romanas – ilgas, spalvingas enciklopedinis sapnas. Austrų muzikologas Francas Riteris guli lovoje kamuojamas nemigos ir mintimis klajoja po savo gyvenimą, prisiminimus ir Artimuosius Rytus. Nuoseklaus pasakojimo nėra, šokinėjama iš vienos vietos į kitą, likimai susipina, vietos susilieja, faktai ir biografijos (o jų gausu it žinyne) veja vieni kitus. Tačiau romano branduolio esama – tai Franco meilė be atsako Sarai, talentingai eruditei mokslininkei, tyrinėjančiai Oriento sąvoką ir painius Europos bei Artimųjų Rytų ryšius.

Šiems ryšiams, Orientui, orientalizmui ir skirtas romanas. Mums prieš akis prabėga ištisa spalvingų likimų – mokslininkų, avantiūristų, tyrinėtojų, keliautojų, menininkų (tiek Rytų, tiek Vakarų) – galerija. Romane dosniai, saujomis, it konfeti, žarstomos hipotezės ir įžvalgos, kalbama apie tai, kaip Vakaruose formavosi Rytų suvokimas ir Rytų stereotipai, gana išsamiai išnagrinėjama Rytų ir Vakarų abipusė trauka, kuri apima tiek meilę ir susižavėjimą, tiek priešiškumą, nesupratimą ir neapykantą.

Jei iš šio aprašymo susidarysite sunkiasvorio ir nuobodaus romano įspūdį – labai suklysite: autorius nesuvokiamai (išskirtinis talentas) sugeba į tekstą sugrūsti tiesiog nežmonišką kiekį informacijos taip, kad ji taptų paskaitoma, suvokiama, įdomi ir visiškai organiškai įpinta į pasakojimo audinį.
Ir, žinoma, nuostabus vertimas!

Mathias Énard, „Kompasas“, iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė, „Baltos lankos“, 2019 m.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų