Kinija, bet ne Kinija

Kinija, bet ne Kinija

Trejus metus Taivane gyvenančios Agnės Šerpytytės pasakojimas apie šios šalies sostinę – įprastos dienos dienoraštyje.

Vienas keisčiausių dalykų yra šalies politinė situacija. Taivano nepriklausomybę pripažįsta tik 22 valstybės, daugiausia nedidelės Okeanijos, Centrinės Amerikos ir Afrikos šalys. Jų oficialiuose žemėlapiuose Taivanas yra Kinijos provincija. Tačiau jis su tuo nesutinka – čia renkamas savas prezidentas (pastaruosiuose rinkimuose – pirmoji prezidentė) ir vyriausybė, o tarptautiniai santykiai tvarkomi be Pekino, kiek tai įmanoma. Taigi, aš kaip Šredingerio katė vienu metu gyvenu ir negyvenu Kinijoje.

Kaip ir visur, Taivane kasdienis gyvenimas verda nepaisant politinių situacijų ir machinacijų. Didžiausias veiksmas vyksta sostinėje Taipėjuje, 8 mln. gyventojų turinčiame megapolyje.

4 val. Miestas atsibunda anksti. Pavienių motorolerių variklių burzgesys nuaidi tuščiomis gatvėmis, kur klaidžioja naktiniai taksi ir žybsi neoniniai ženklai kinų rašmenimis. Savitarnos parduotuvės, kurių yra bent po keletą kiekviename kvartale, durys atviros 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Pavargę pardavėjai žodžiais „Sveiki atvykę!“ pasitinka kiekvieną įžengiantį pirkėją. Dar tik keli klientai, bet miestui bundant jų gausėja. Gatvėse pradeda sklisti malonus aromatas iš tradicinių pusryčių parduotuvėlių, kurios dirbs iki pat pietų meto, kad aptarnautų ir ankstyvus darbininkus, ir mėgstančius pamiegoti. Kiekvienoje parduotuvėje yra nuo dešimties iki trisdešimties skirtingų pusryčių patiekalų, kurių daugelio pavadinimų vis dar nežinau.

Užsisakau savo mėgstamiausius: omletą, baltųjų ridikų kepsnelių ir stiklinę sojų pieno. Atsisėdu prie plastikinio staliuko tiesiai ant šaligatvio. Iš čia stebiu skubius savininkų judesius. Dažniausiai šios parduotuvėlės yra šeimos verslas ir visi dirbantys – giminės. Jie turi suktis itin greitai, kad spėtų aptarnauti plūstančius klientus, su šypsena pasveikinti nuolatinius pirkėjus, džiugiai priimti naujus, atkulniavusius iš gatvės ar privažiuojančius motoroleriais. Dauguma klientų pasiima supakuotą maistą ir skubiai žingsniuoja ar važiuoja į darbą – pusryčiauti biure yra įprasta. Turintys daugiau laiko prisėda ir skaito rytinius laikraščius (vyresnioji karta), žaidžia mobiliuoju (jaunesnioji karta) arba tiesiog žvalgosi aplinkui.
5 val. Retsykiais atsikeliu labai anksti ir susiruošiu pabėgioti į šalia esantį parką prie upės. Jis driekiasi daugelį kilometrų per visą miestą, čia yra asfaltuotų bėgimo takelių, krepšinio, beisbolo, futbolo aikščių, vaikų žaidimo aikštelių, šunų aptvarų ir upės krantus jungiančių milžiniškų tiltų. Rytas parke – ypatingas metas: kasdien susirenka grupės žmonių, daugiausia senolių, praktikuojančių taiči (tai tradicinė Rytų dvikova, kurios lėti judesiai vietinių dažniau naudojami kaip rytinė mankšta), vaikštančių plojant (plojimas ir kūno tapšnojimas – būdas pabudinti organizmą) ar sinchroniškai šokančių iš grotuvų trenkiančios Taivano popmuzikos ritmu. Smalsiai stebiu veiksmą, prabėgdama pro besišypsančius sveikuolius. Kiti bėgikai dažnai iškelia nykščius – ryte sportuojantys užsieniečiai yra retas reginys.

7 val. Per piką metro man kasdien primena, kad gyvenu multimilijoniniame megapolyje. Metro švarūs, puikiai organizuoti, tačiau nuo 7 iki 9 val. tenka grūstis į sausakimšus vagonus su šimtais kitų į darbą skubančių žmonių. Nauji traukiniai lekia kas kelias minutes, pirma keleiviai išleidžiami, po to įlipantys nemurmėdami spraudžiasi į laisvas stovėjimo vietas, dauguma neatitraukia akių nuo mobiliųjų ekranų per visą šį miestietišką rytinį ritualą. Po signalo ir sužibus raudonoms lemputėms durys uždaromos, ir metro zvimbia, keleiviai toliau žaidžia telefonais (taip pat mahjong – tradicinį kinų žaidimą), žiūri vietos ar kitų Azijos šalių muilo operas, peržvelgia naujienas feisbuke, siuntinėja žinutes Taivane ir Japonijoje populiaria „Line“ programėle arba snaudžia iki savo stotelės. Metro stebėtinai tylu, gerbti kitus keleivius ir netriukšmauti ragina visur matomi ženklai. Mano akys taip pat įsmeigtos į išmanųjį telefoną (žiūriu vietos dramą „Aš tikriausiai negalėsiu tavęs mylėti“), bet vis stebiu informacijos ekraną, kad nepravažiuočiau savo stotelės. Netrukus teks spraustis laukan.

12 val. Taivane darbo valandos ilgos. Nors šalies ekonomikos būklė palyginti gera, nedarbo lygis mažesnis nei 4 proc., vietiniai pluša ilgus ir nemokamus viršvalandžius. Dažnai dirbama nuo aštuntos ryto iki aštuntos vakaro ar dar ilgiau. Darbuotojai laikosi taisyklės neišeiti namo anksčiau nei viršininkas, o šis paprastai dirba labai ilgai. Žinoma, tokio darbo kokybė kelia abejonių.

Pietų pertrauka itin laukiama – tradicinėse įstaigose darbuotojai per ją ne tik pavalgo, bet ir pamiega. Tuo metu biuro šviesos išjungiamos, ir darbuotojai padėję galvas ant stalų snūsteli. Beje, bendrovė, kurioje dirbu, nesilaiko šios tradicijos, bet po pietų darbo vietoje besiilsintys žmonės yra dažnas vaizdas.

Pietų pertrauka itin laukiama – tradicinėse įstaigose darbuotojai per ją ne tik pavalgo, bet ir pamiega.

„Nori ryžių ar makaronų?“ – klausia Jessie, mano bendradarbė taivanietė. Kiekvieni pietūs prasideda šiuo klausimu. Tai nereiškia, kad valgysime vienus ryžius ar makaronus – tiesiog jie yra maisto pagrindas, ir pagal tai galima orientuotis, į kurį restoraną eisime šiandien. O užeigų – šimtai! Pirmą kartą atvykusi į Taivaną negalėjau patikėti tokia gausia maisto pasiūla. Kiekvienoje gatvelėje kas nors kepama, verdama, veikia kavinė, stovi lauko prekystalis, yra užkandinių ar bent „7eleven“ savitarnos parduotuvė, kur galima nusipirkti šilto maisto ir pavalgyti prie palangės-staliuko. Kaip susigaudyti tokioje pasiūloje ir atrasti naujų skanumynų? Vietiniai skaito mėgstamus tinklaraščius, žiūri populiarias TV programas apie maistą arba klausia draugų ir bendradarbių patarimų.

„Šiandien noriu virtinių“, – bandau atsakyti kinų kalba.

„Ar tu pavargusi? Nori miegoti?“ – nustemba Jessie, ir suvokiu, kad vėl suklydau tardama kinų žodį „virtiniai“.

Kinų kalba – toninė. Yra keturi tonai, ir kiekvienas garsas gali būti ištariamas skirtingai, tad kinta reikšmė.
„Noriu koldūnų“, – ištariu teisingai, ir juokaudamos keliaujame į mėgstamiausią vietos koldūnų užkandinę.
20 val. Mačiusiems filmą „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ („Blade Runner“, 1982 m.) vakarinis Taivanas atrodys kiek pažįstamas. Juostos pradžioje pagrindinis veikėjas Dekardas laukia vietos prie lauko staliukų, kur palapinės stogas saugo klientus nuo lietaus, nuo vietoje gaminamų patiekalų sklinda garai ir kvapai, o pro šalį neono apšviestomis gatvėmis plaukia žmonių minia.

Pačios gyviausios vietos – naktiniai turgūs. Čia vinguriuoja šimtai lauko prekystalių, ant kurių yra visko – nuo keptų aštuonkojų ant pagaliukų ir šviežiai spaustų cukrinių nendrių sulčių iki namų apyvokos reikmenų ir giliau lentynose paslėptų vibratorių. Naktiniai turgūs traukia tiek vietinius, tiek turistus, norinčius išbandyti neišsemiamą gausybę maisto variacijų.
Tik retkarčiais einu į šias šurmulingas gatves – jos itin primena metro per piką. Tuomet su seniausiai pažįstama taivaniete Bonnie nusipirkusios populiariausios vietos arbatos su pienu ir tapijokomis įsiliejame į lėtai judančią žmonių minią.
„Noriu smirdinčio tofu“, – ji žiūri į mane kiek kaltu žvilgsniu. Bonnie žino, kad nemėgstu šio tradicinio patiekalo.
„Gerai.“

Lėtai pažingsniavusios dar penkias minutes užuodžiame, kad tofu užkandinė jau netoli. Jo pritrenkiantis kvapas išskirtinis, ir pavadinimas tikrai pelnytas. Stengiuosi kvėpuoti pro burną.

Kol Bonnie kramsnoja tofu, toliau slenkame iki kito mūsų tikslo – per televizijos programą rodytos naujos tarkuotų ledų (tai ledo gabaliukai, nutarkuoti nuo didžiulio ledo luito, su sirupu ir vaisiais) vietos. Populiariausi tarkuoti ledai yra su mangais, braškėmis ir saldžiomis raudonosiomis pupelėmis. Nusidriekusi ilga eilė – mes nevienintelės matėme reportažą apie šią vietą. Stojame į šurmuliuojančios eilės galą.

23 val. Bandau užmigti, tačiau lauko garsai vis pabudina iš snaudulio. Gyventi Jonghės kvartale pigiau, bet čia namai pastatyti itin arti vienas kito, tad gretimo pastato galinė siena yra vos už kelių metrų nuo mano lango. Tradiciniuose daugiaaukščiuose butai yra su dviem balkonais – priekiniame auginamos gėlės, paliekami batai ir skėčiai, o galiniame stovi skalbyklė, džiaunami drabužiai, laikomos šluotos ir šiukšlių dėžės. Galiniai namų balkonai yra arti vienas kito, juos skiria tik siaura gatvelė, o pastatų priekiai – toliau vienas nuo kito. Aiškiai girdžiu, kad kaimynai galiniame balkone plauna indus, iš kito buto atsklinda kosulys ir vaikų balsai. Sumurmu keiksmažodį ir apsiverčiu ant kito šono.

Taipėjus yra kontrastingas megapolis, kupinas ir šurmulio, ir miesto vienumos. Vienu metu šio miesto galima ir smarkiai neapkęsti ir jį visa širdimi mylėti. Čia kiekviena diena prasideda milijonų žmonių judėjimu, nesiliaujančiu iki vėlyvo vakaro. Šis miestas kasdien nustebina ir nerimstantiems gyventojams atskleidžia ką nors nauja.

 

Ką pamatyti?

Nacionaliniame rūmų muziejuje sukaupta daugiau nei 700 tūkst. Kinijos meno kūrinių, aprėpiančių 10 tūkst. metų istoriją. Jie iš Kinijos į Taivaną atgabenti per Antrąjį pasaulinį karą ir išvengė komunistinės Kinijos kultūros revoliucijos, kai didelė dalis istorinių artefaktų buvo sunaikinta.

„Taipei 101“ – vienas aukščiausių pastatų pasaulyje ir Taipėjaus simbolis. Miestovaizdžio negožia kiti dangoraižiai, tad „Taipei 101“ yra orientyras, kuris giedrą dieną matomas iš beveik kiekvienos miesto vietos. Pastatas vertinamas kontroversiškai, kartais pasišaipoma, kad jis pastatytas vieną ant kitos kraunant maisto dėžutes.

Dramblio kalnas. Metro stotelė tuo pačiu pavadinimu tėra už 10 minučių kelio nuo kalno papėdės. Laiptai veda iki pat viršūnės, nuo kurios galima grožėtis nuostabia miesto panorama. Čia verta atvykti prieš pat saulėlydį ir pamatyti miestą temstant.

Yongkang gatvė išsaugojo tradicinį stilių. Verta paklajoti ją kertančiomis mažomis gatvelėmis, kuriose yra jaukių kavinių, tradicinio meno parduotuvių ir antikvariatų, originalių drabužių siuvyklų.

Taipėjaus metro MRT rudosios linijos paskutinėje stotelėje galima perlipti į Maokong Gondola. Keltuvai nugabens į zoologijos sodą, Zhinan šventyklą arba Maokongo arbatos plantacijas.

Longshan, arba Drakono Kalno šventykla, stovi senesnėje miesto dalyje, tad čia atsiveria kitoks Taipėjus. Miestas yra vienas saugiausių pasaulyje, tačiau į kai kurias šio kvartalo gatveles geriau neiti.

Dziufeno miestelis Taivano šiaurėje yra vartai į praeitį. Jame nuo kalno atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas į vandenyną, jis pakeri ne tik lankytojus, bet ir įkvėpė įžymųjį Japonijos animatorių, „Ghibli“ studijos įkūrėją Hayao Miyazaki. Jo Dziufeno versiją galima pamatyti animaciniame filme „Stebuklingi Šihiros nuotykiai dvasių pasaulyje“.

Į Ališano nacionalinį parką lankytojai atvyksta stebėti saulėtekio nuo Ališano kalno. Žmonės keliasi apie 3 val. ryto ir keliauja į šalia esančią traukinių stotį. Po kelionės senoviniu traukiniu tenka pasiekti kalno viršūnę, kurioje laukia apdovanojimas – gražus saulėtekis.

Aplink Taivaną išsibarsčiusios kelios salos, viena jų – Žalioji sala – yra įstabaus grožio. Ją dviračiu galima apvažiuoti per pusdienį. Tai ir jūrų gėrybių mėgėjų rojus – maistas šviežias ir nebrangus.

Ką valgyti?

Mažieji drakono koldūnai – vienas žymiausių patiekalų, kilusių iš Pietų Kinijos. Jie verdami garuose ir patiekiami išskirtiniuose bambukiniuose dubenėliuose. Koldūnai verdami su įvairiu įdaru: kiauliena, bambukais, krabais, daržovėmis.

Svogūnų blynų siūloma pusryčių vietose ir naktiniuose turguose.

Baltųjų ridikėlių kepsneliai patiekiami pusryčiams su sojų padažu. Prie jų – šalto ar šilto ryžių arba sojų pieno.

Makaronų sriuba su jautiena – vienas populiariausių patiekalų Taivane. Daug Yongkang gatvės restoranėlių verda šią sriubą.

Tarkuotų ledų su mangais ir kitais ingredientais – braškėmis, kiviais, pudingu ir raudosiomis bei žaliosiomis pupelėmis – taip pat galima paragauti Yongkang gatvėje.

Ananasų pyragėliai vadinami žymiausiu Taivano desertu ir jį siūlo beveik kiekviena vietos kepyklėlė.

Kolokazija (taras) panaši į saldžiąją bulvę ir naudojama saldumynams gaminti. Būtinai paragaukite taro pyragėlių.

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų