Karvės grįžta namo

Karvės grįžta namo

Tuo metu, kai daug pasaulio gyventojų keliasi į miestus, vis daugiau italų ima ūkininkauti kaimuose. Robynas Eckhardtas lanko žmones, ieškančius geresnio gyvenimo Pjemonte.

Vėjuotoje atviroje melžykloje Mirellos Raveros ūkyje tvyro ramybė, kokią galėtum pajusti nebent jogos studijoje. Tarp gardų laisvai vaikštinėja karvės su apykojėmis. Gardai iškloti lateksu ir padengti smėliu bei dusyk per dieną purenamu viršutiniu šiaudų sluoksniu. Viename tvarto gale karvių šonkaulių aukštyje pritvirtinti šeriuoti įtaisai nugaroms pasikasyti ir pašaro automatai, kurie nuskaito prisiartinusio gyvūno apykoję ir nustato, ar jis jau gavo savo porciją.

2011 m. projektuodama tvartą, M. Ravera jį pritaikė specialiai Jungtinėje Karalystėje pagamintam visą parą veikiančiam melžimo prietaisui. Karvės neraginamos nueina prie jo vartelių ir kantriai laukia. Kai galvijo apykojė patvirtina, kad jį jau laikas melžti, varteliai atsidaro, ir karvė stovi atsigręžusi į pašaro dėžę, kol lazeriu valdomi siurbliai ją pamelžia. Visa tai trunka 5 minutes.

Į nerūdijančiojo plieno talpyklą patalpoje greta M. Raveros dirbtuvių vamzdžiais kasdien atiteka maždaug 1200 litrų pieno. Iš dalies jo moteris gamina originalius sūrius (pavyzdžiui, mažiausiai 30 dienų vynuogių stiebuose brandinamus ciucco (it. girtas) arba gražius blyškiai oranžinius kvadratinės formos zafran, subtiliai pagardintus grūstu šafranu), o likusį pieną parduoda Ligūrijoje įsikūrusiai pieno pilstymo bendrovei.

Šį pieninės tikslumą ir efektyvumą iš dalies nulėmė M. Raveros praeitis. Ji užaugo šiose kalvose, aukštai virš Rosiljonės gyvenvietės už kelių kilometrų nuo Ligūrijos ir Pjemonto ribos, bet baigusi vidurinę mokyklą išvyko į Genują dirbti apskaitininke. 2005 m. uždarius įmonę, kurioje moteris dirbo, tėvai pasiūlė jai pabandyti gaminti sūrius iš šeimos ūkio karvių duodamo pieno. Ji nutarė, kad tai galėtų būti laikinas pajamų šaltinis, bet galiausiai ties tuo ir apsistojo.

M. Ravera aukšta ir liekna, trumpai kirptais baltais plaukais ir šviesiai rudomis akimis. Šis užsiėmimas esąs jai „daugiau nei darbas“, nes italė tęsia contadini, t. y. ūkininkų, tradiciją rūpintis žeme. Moteris savo sprendimus grindžia tam tikra etika, bet drauge yra pragmatiška ir į savo profesiją žvelgia su apskaitininkės tikslumu.

Prieš imdamasi gaminti sūrius, ji šio amato mokėsi Ligūrijoje ir Pjemonte. Pasikvietusi patyrusį sūrių specialistą, moteris sukūrė produktus, kurie padėtų išnaudoti karvių veislės (Italijos žalųjų) ir ūkio bei ganyklos teruaro pranašumus. Jos karvės apvaisinamos dirbtiniu būdu, siekiant pagerinti kaimenės genetiką: kiekvienai patelei parenkamas jautis, leidžiantis išvengti fizinių palikuonių trūkumų, kaip antai silpnų kulkšnių ar prastų spenių. Galvijai ganomi visus metus (išskyrus dienas, kai pasninga) ūkį supančiuose 5 ha žemės ir šeriami žole, užauginta Ovados lygumose už mažiau nei 20 km. Šienas reguliariai tiriamas, ir trūkstamų maisto medžiagų gyvuliai gauna granulių pavidalu. M. Ravera laiko 150 pieninių karvių, gamina sūrius ir kiekvieną savaitę juos pardavinėja dviejose ūkininkų turgavietėse. Kadangi ūkyje įdiegtos aukštosios technologijos, ji visa tai daro beveik niekieno nepadedama: pusę dienos darbuojasi motina ir brolis, o vienas žmogus pasamdytas dirbti visu etatu.

Didžiausias iššūkis M. Raverai yra neprasiskolinti. Ji užsidirba pragyventi, o likusias lėšas investuoja į gyvulius ir ūkį. Sūrius ir auginamų jaučių mėsą moteris pardavinėja tiesiai klientams savo krautuvėlėje, turgavietėse ir mugėse, taip pat keliems restoranams. Be to, su mama užsiima kaimo turizmu ir nuomoja kelis kambarius keliautojams. M. Ravera mano, kad galėtų parduoti ir daugiau sūrių, bet čia pat priduria: „Nenorėčiau plėstis, nes nebeturėčiau gyvenimo. Tuomet lygiai taip pat galėčiau keltis į miestą.“

Didžiausias iššūkis sūrių gamintojai M. Raverai yra neprasiskolinti.

Priešinga tėkme

Beveik visame pasaulyje žmonės ir toliau sparčiai juda iš kaimų į miestus. Bet Italijoje esama ir priešingos tėkmės. Vis daugėja jaunimo, kuris imasi smulkaus ūkininkavimo, gyvulininkystės, bitininkystės ir kitų maisto gamybos šakų. Italijos maisto ir žemės ūkio rinkos paslaugų instituto (ISMEA) duomenimis, žemės ūkyje dirbančių asmenų iki 35 metų skaičius nuo 2013 m. išaugo. 2015–2016 m. šis pokytis siekė 9,1 proc.

Panašios tendencijos pastebimos ne tik Italijoje ir Vakarų šalyse. Aberistvito universiteto žmonių geografijos profesorius Michaelas Woodsas, vadovaujantis Europos mokslinių tyrimų tarybos projektui „Global-Rural“, apklausė grupę į trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmetį įkopusių taivaniečių, kurie dirba nedideliuose ūkiuose prie Taipėjaus. Jei žemė brangi ar jos sunku įsigyti, maistas auginamas urbanizuotose vietovėse: visame pasaulyje paplitęs ūkininkavimo miestuose judėjimas nuolat stiprėja.

Italijoje žemės gauti nesunku, nes šeimos neskuba parduoti ūkių, net jei laukai dirvonuoja. Genujos ir Gento universitetuose dirbanti belgų mokslininkė Rebekka Dossche tvirtina, kad viena priežasčių yra vadinamasis legame atavico – paveldėtas ryšys su žeme. „Italui parduoti savo žemę yra tas pats, lyg atsisakyti dalies tapatybės“, – sako ji. Be to, sklypą parduoti gali būti sunku, nes jį vienodomis teisėmis paveldi visi šeimos nariai. Beveik visi mano kalbinti Pjemonto gyventojai pažįsta bent vieną žemės turintį asmenį. Daugelis jaunuolių ūkininkauti pradeda būtent artimųjų laukuose.

Šiandien kaip niekada daug dėmesio skiriama žemei ir ūkininkystei, ryšiui su aplinka, tam, kaip valgome. Ūkininkavimo svarba išaugo, nes maistas yra viso ko esmė.

Įtakos turi ir kitas itališkas veiksnys – valstybės būklė. Ekonomika neauga jau pusantro dešimtmečio, tad jaunimas neteko vilties. Kvalifikuoti vidurinių mokyklų ar net universitetų absolventai neturi jokių garantijų, kad ras darbą ar išsaugos turimą. Nemažai jaunų žmonių išvyko į Londoną ar Berlyną. Bet dalis patraukė į kaimus.

Naujieji Pjemonto ūkininkai mano, kad ši profesija užtikrina saugumą, kurį tėvams suteikdavo darbdaviai: „Ūkininkas bent jau užaugins sau maisto.“ Daugelis šių jaunuolių yra idealistai, tikintys, jog gali susikurti geresnį gyvenimą mažiau vartodami, bet ir jie ateitį vertina realiai.

„Čia persikėlėme ne tam, kad poilsiautume ir grožėtumės gamta. Norime užsidirbti pragyventi“, – aiškina Enrica Gherpelli svetainėje, šildomoje malkomis kūrenama krosnimi. Šiuose namuose ji gyvena su partneriu Alessandro Piana ir dviem mažamečiais vaikais. Prieš trejus metus pora išsikėlė iš Genujos. Ten E. Gherpelli vadovavo teisininkų biurui, kuriame dirbo ir A. Piana. Juodu išvyko į Kremoliną, 1100 gyventojų kaimą kalvos viršūnėje, ir nutarė auginti krokus, iš kurių gaminamas šafranas. Už namo vilnija Monfera kalvos, o dar toliau stūkso Kotijaus ir Peninų Alpės. Žemiau stovi jųdviejų įmonės „La Rienca“ (pavadinimas sudarytas sukeitus E. Gherpelli vardo skiemenis) širdis – dar ne visai užbaigtas 500 kv. m šiltnamis, kuriame galiausiai sudygs 100 tūkst. aeroponiniu būdu auginamų krokų. E. Gherpelli sako, kad šafraną Monfera regione imta gaminti dar XV a.

Tikėtina, jog jis čia pateko iš užsienio per Genują. Tai – duoklė vietos žemės ūkio tradicijoms, kaip ir levandos, kurias pora augina sklype prie šiltnamio. Tačiau sprendimas gaminti šafraną rodo ne tik polinkį į tradicijas, bet ir verslumą, nes Italija kasmet importuoja 20 tūkst. kg šio prieskonio, o pagamina vos 500–600 kg. Įregistravę „La Riencą“ kaip azienda agricola, t. y. žemdirbystės ūkį, E. Gherpelli ir A. Piana gali pardavinėti produktus vartotojams tiesiai iš namų, ūkininkų prekyvietėse ir mugėse, taip pat paštu. Kaip rodo 2016 m. „Nielsen“ tyrimas, 71 proc. italų mieliau renkasi gimtojoje šalyje pagamintus produktus.

Violetinius akinių rėmelius prie plaukų spalvos priderinusi E. Gherpelli vaikštinėja šiltnamyje plytinčioje baltų plastikinių vazonėlių su įdubomis jūroje. Čia bus įkurdinti svogūnėliai, iš kurių išaugs 10 cm augalai. Vos pražydę jie bus nuskinti. Žemiau išvedžioti vamzdžiai drėkins augalų šaknis. Nuvarvėjęs perteklinis vanduo bus surenkamas, tiriamas, papildomas organinių maisto medžiagų ir panaudojamas dar kartą. Tokį gamybos procesą taikanti „La Rienca“ gali būti laikoma ekologiška gamintoja, o tokio tipo maisto produktų paklausa Italijoje auga kaip ant mielių: 2010–2015 m. ji kasmet pasistiebdavo vidutiniškai 12,3 proc.

Vis dėlto pradžia buvo nelengva. Dėl įrangos tiekėjo vėlavimo „La Riencos“ planus teko atidėti beveik pusantrų metų. Kad sudurtų galą su galu, E. Gherpelli puse etato įsidarbino maisto parduotuvėje. Pastarąjį sykį lankydamasis stebėjau, kaip kruopščiai pora atskyrinėjo mažytes atžalas nuo 100 tūkst. krokų svogūnėlių. Šie buvo saugomi nuo 2015 m. rugsėjo, kai pagal planą šiltnamis jau turėjo būti parengtas. (Atžalos bus išsiųstos į Nyderlandus, kur tiekėjas jas gali pakeisti subrendusiais svogūnėliais.) Namas, kuriame gyvena E. Gherpelli ir A. Piana, žemė, kur stovi jų šiltnamis, ir dar kelių giminaičių būstai yra įkeisti bankui už paskolą. Man jų padėtis pasirodė nepaprastai rizikinga, bet E. Gherpelli ir A. Piana tvirtina dabar gyvenantys geriau ir tebėra įsitikinę, jog verslas įsisuks ir bus pelningas.

Vienas „Valli Unite“ įkūrėjų O. Rube.

Nauji ūkiai, naujas įvaizdis

Naujieji Italijos ūkininkai keičia ūkininkavimo įvaizdį. „Anksčiau jie laikyti neišauklėtais prasčiokais, – aiškina M. Ravera. – Dabar atsirado sumanesnio ūkininko paveikslas, kuriame dera technologijos ir tradicijos.“ Su tuo sutinka ir Ottavio Rube, drauge su kitais įsteigęs žemės ūkio kooperatyvą „Valli Unite“ banguotame Osonos slėnyje Pjemonto rytuose. „Tapęs ūkininku jaučiuosi kitoks. Kitaip žiūri ir žmonės. Jie mato mane kaip specialistą.“ Kooperatyvas įkurtas 1976 m. sujungus O. Rube’s giminės žemes su vaikystės draugų Enrico Boveri ir Cesare Berruti ūkiais. Anuomet kaimo vietovių gyventojai skatino sūnus ir dukteris mesti ūkininkavimą, ieškoti darbo ir kurti gyvenimą miestuose. Ištuštėjo ištisi kaimai.

Dabar kooperatyve yra 20 narių ir 10–20 darbuotojų, priklausomai nuo sezono. O. Rube’s kaimynai pakeitė požiūrį ir mano, kad jo sprendimas buvo išmintingas. 1989 m. Pjemonte įkurta organizacija „Slow Food“ ėmė populiarinti rankų darbo maisto produktus. Idėją, kad derėtų pirkti ir valgyti vietos maistą, nuo 2004 m. stiprina kasmetis šios organizacijos renginys „Terra Madre“ – pasaulinė smulkiųjų ūkininkų, žvejų ir maisto gamintojų paroda. Italijoje, kaip ir kitose pasaulio vietose, ūkininkų prekyvietės klesti. Atkurti gamintojų ir vartotojų ryšį padeda Gruppi di Acquisto Solidale – vartotojų grupės, urmu perkančios maisto produktus tiesiai iš ūkininkų. „Šiandien kaip niekada daug dėmesio skiriama žemei ir ūkininkystei, ryšiui su aplinka, tam, kaip valgome. Ūkininkavimo svarba išaugo, nes maistas yra viso ko esmė“, – aiškina O. Rube.

Iš „Valli Unite“ užaugo du ekologiški šeimos ūkiai, kuriuos valdo buvę kooperatyvo nariai, taip pat kooperatyvas nuomoja svečiams kelis butus, pardavinėja maisto produktus nedidelėje krautuvėlėje ir nuo prekystalių dviejose kassavaitinėse Pjemonto turgavietėse, savaitgaliais atveria restorano duris, organizuoja ekskursijas ir mokomąją veiklą moksleiviams bei kitiems asmenims. Kooperatyvas yra kaip žinių saugykla, kur bet kokio amžiaus žmonės, ketinantys užsiimti ūkininkavimu, gali įgyti naudingų gebėjimų.

Naujieji Italijos ūkininkai keičia ūkininkavimo įvaizdį. „Dabar atsirado sumanesnio ūkininko paveikslas, kuriame dera technologijos ir tradicijos.“

Kai kurie jų lieka, kaip antai iš Turino kilusi Sara Saracco. Ji teigia pasidavusi pasąmoniniam žemės šauksmui bei poreikiui „patirti viso ko pradžią“ ir į „Valli Unite“ prieš septynerius metus atvykusi kaip savanorė. Kiti išvažiuoja, pavyzdžiui, Michele Tagliabue, kuris vaikystėje leisdavo savaitgalius šeimos užmiesčio name ir pirmąsyk tikro ūkininkavimo paragavo įsidarbinęs kooperatyvo kiaulių gamybos vadovu. Jis ėmėsi bitininkauti: šiuo metu turi 200 avilių dešimtyje bitynų gretimame slėnyje ir pardavinėja medų pavadinimu „Dietro al Monte“. Vis dėlto norint pragyventi jam reikia dvigubai daugiau avilių.

Į trečiąjį gyvenimo dešimtmetį įkopę „Birrificio Agricolo di Moncalieri“ (BAM) steigėjai tikisi su naujuoju ūkininkų judėjimu įgyvendinti ambicingus tikslus. Jų siekis – visiška ekonominė nepriklausomybė, uždaro rato ūkis, kuriame visi žmonėms ir gyvūnams reikalingi produktai užauginami ir pagaminami vietoje. 2015 m. pabaigoje diplomuotas teisininkas Nicola Laguzzi ir meno bei žemės ūkio studijas baigęs vyresnysis brolis Filippo drauge su bičiuliais Andrea Russo ir Lucca Bonelli ėmė virti ekologišką alų bei dirbti žemę aplink tetai priklausantį XIX a. užmiesčio namą aukštai Monkaljerio kalvose prie Turino. Čia auga apyniai ir miežiai, taip pat yra bitynas, vaismedžių sodas ir didelis daržas. Prie apynių ganosi ožkos ir karvės, visame ūkyje lesioja vištos, netrukus bus atvežta kiaulių. Broliai Laguzzi ir jų partneriai kalba apie poreikį atgaivinti žemdirbišką Monkaljerio kalvų praeitį, nes dabar čia gyvena daugiausia pasiturinčios neūkininkaujančios šeimos iš Turino. Jie ketina įsteigti žemės kultūrinį centrą ir tikisi organizuoti renginius kitiems jauniems žmonėms, svarstantiems galimybę ūkininkauti.

Kol kas jiems pavyksta išsiversti ir valdyti įmonę investuojant santaupas, pardavinėjant medų ir gerokai sumažinus gyvenimo išlaidas, bet reikia sunkiai dirbti. Didžiąją laiko dalį jie pluša ūkyje ir tik retkarčiais išvyksta į Turiną pasimatyti su draugais. Per mūsų susitikimą jaunesnysis Laguzzi taisėsi po operacijos: jaunuolis susižeidė nugarą ūkyje statydamas akmeninę tvorą. Daržinėje partneriai konstruoja naują alaus daryklą. Jis aiškina, kad senojoje sąlygos buvo, švelniai tariant, netobulos. „Susprogo nemažai butelių. BAM – tai ne tik santrumpa.“

Broliai Laguzzi ir jų partneriai nusiteikę idealistiškai ir yra kupini ryžto, bet pripažįsta, kad dar laukia ilgas kelias. „Pradžioje svaičiojome, kad pakeisime pasaulį, – sako jaunėlis Laguzzi. – Dabar suprantame, jog pasaulis yra ten, kur gyveni, todėl tiesiog bandome pakeisti savo daržą.“

Robynas Eckhardtas yra žurnalistas, rašantis apie maistą ir keliones.

© 2017 „The Economist Newspaper Limited“. Visos teisės saugomos. Išversta iš žurnalo 1843 pagal IQ suteiktą licenciją. Originalų straipsnį anglų kalba galite rasti www.1843magazine.com.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų