Kontaktai

Kaip valstybei palikti daugiau pinigų gyventojų kišenėse?

Iš būsimos mokesčių reformos norėtųsi sulaukti aiškesnių ir efektyvesnių apmokestinimo taisyklių.

Artėjant gyventojų pajamų mokesčio (GPM) deklaravimo sezonui, metas pažvelgti į esamą apmokestinimo ir deklaravimo problematiką bei galimas ateities perspektyvas. Bene didžiausi pokyčiai šių metų GPM deklaracijose – padidėję neapmokestinamų pajamų (NPD) dydžiai, nuo 3000 iki 500 eurų sumažėjusi GPM lengvata indėlių bei vertybinių popierių palūkanoms ir pelnui iš vertybinių popierių, taip pat privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokų, kurių deklaruoti nebereikės, administravimo funkcijos perdavimas „Sodrai“.

Kitais metais deklaruojant pajamas už 2017-uosius, tikėtina, pasikeitimų taip pat bus. Įgyvendinant Vyriausybės planą mažinti mokesčių naštą mažiausias pajamas gaunantiems, taip pat vaikus auginantiems gyventojams, toliau turėtų būti didinami NPD dydžiai. Kitąmet jau galios ir 2000 eurų „lubos“ gyvybės draudimo ir III pakopos pensijų fondams, todėl maksimali susigrąžinama GPM suma nuo tokių įmokų galės siekti 300 eurų.

Visgi esminiai klausimai apie tai, kur link pasuks GPM bei kiti mokesčiai, panašu, kelsis į dar vėlesnį laikotarpį. Pirmas svarbus dalykas, apie kurį užsimena Vyriausybė, yra darbdavio ir darbuotojo socialinių draudimo įmokų jungimas. Tai turėtų pakeisti ne tik mokesčio bazę (tai yra, atlyginimas ant popieriaus turėtų tapti didesnis), bet ir mokesčio tarifą.

Šiuo metu 15 proc. tarifas yra taikomas daugeliui pajamų rūšių, nepriklausomai nuo to, ar jos papildomai apmokestinamos socialiniais ir sveikatos mokesčiais, ar ne. Jei šis vieningas tarifas būtų keliamas, reikėtų išlaikyti ir senąjį (15 proc.) tarifą, taikytiną ne darbo santykiams. Priešingu atveju žmonės, gavę „Sodros“ ir PSD neapmokestinamų pajamų (pvz., pardavę nekilnojamąjį turtą), susidurtų su didesniais mokesčiais. O tai gali diskredituoti reikalingą darbo santykių apmokestinimo reformą.

Kitas akcentuojamas dalykas Vyriausybės programoje – kova su nepagrįstomis mokesčių lengvatomis. Mokesčių lengvata gali turėti labai įvairius pavidalus. Kai kurioms pajamoms yra taikomas mažesnis (5 proc.) GPM tarifas, kai kurios pajamos yra apskritai neapmokestinamos, kai kam taikomas mokesčių atidėjimas, neapmokestinamų pajamų dydžiai – visa tai yra mokesčių lengvatos, kurių analizei reikėtų atskiros studijos.

Iš viso lengvatų būrio norėtųsi atskirai aptarti apmokestinamąsias pajamas mažinančias išlaidas. Taikydama mažesnį tarifą, neapmokestindama tam tikrų pajamų ar taikydama NPD, valstybė tiesiog palieka daugiau pinigų gyventojo kišenėje, kuriuos jis gali taupyti, investuoti ar išleisti bet kokioms prekėms ir paslaugoms.

Tuo tarpu leisdama atskaityti iš apmokestinamųjų pajamų tam tikras išlaidas, valstybė sukuria paskatą nukreipti vartojimą ten, kur finansavimo labiausiai trūksta. Esant dabartiniam 15 proc. GPM tarifui, tokia mokesčio lengvata sukuria situaciją, kai valstybė prisidėdama 15 eurų, paskatina gyventoją prisidėti nuosavais 85 eurais ten, kur valstybė negali užtikrinti pakankamo finansavimo.

Tokio tipo paskatos yra plačiai naudojamos versle. Dėl pelno mokesčio lengvatų įmonių finansiniai resursai nukreipiami į technologinį atsinaujinimą, mokslinius tyrimus bei eksperimentinę plėtrą. Tad kyla klausimas, kodėl panašios praktikos negalima išplėsti gyventojams?

Šiuo metu prie pajamas mažinančių išlaidų (taikant ribojimus) priskiriamos tik išlaidos gyvybės draudimui ir pensijų fondams bei studijoms. Šių išlaidų sąrašą būtų galima išplėsti.

Tie 2 proc. nėra tikroji labdara, o tik biudžeto lėšų perskirstymas.

Jau minėtoje Vyriausybės programoje yra įrašytas siekis remti jaunas šeimas (iki 35 m.), įsigyjančioms būstą ne didmiesčiuose. Šią nuostatą galima realizuoti, pavyzdžiui, suteikiant galimybę atskaityti iš pajamų būsto paskolos palūkanas. Tik gali kilti klausimas, kodėl paramos reikia išskirtinai provincijoje gyvenančioms jaunoms šeimoms. Juk butas ne didmiesčiuose ir taip yra gerokai pigesnis nei Vilniuje ar Kaune, ir tai gali būti savaiminė paskata jį įsigyti.

Kita lengvatos reikalaujanti sritis yra labdara ir parama nevyriausybinėms organizacijoms. Šiuo metu tarp paramos gavėjų jau prasidėjo konkurencija dėl 2 proc. GPM, kuri tęsis iki pat gegužės 2 dienos. 2 proc. GPM perskirstymo mechanizmas yra puikus būdas paramos gavėjams prisitraukti papildomo finansavimo, įtraukiant visuomenę ir prisidedant prie jos pilietiškumo ir bendruomeniškumo ugdymo.

Visgi tie 2 proc. nėra tikroji labdara, o tik biudžeto lėšų perskirstymas. Tam, kad gyventojai rinktųsi aukoti savo lėšas, reikia sukurti mokestines paskatas, kurios yra taikomos kone visose Vakarų valstybėse. Galima paminėti, kad 2016 m. Pasauliniame paramos reitinge (CAF World Giving Index) Lietuva užėmė tik 124 vietą iš 140.

Verta pažymėti, kad paramos mokestinių lengvatų klausimas Lietuvoje turi mokesčių mokėtojų diskriminacijos atspalvį. Verslininkas, vykdantis verslą per kontroliuojamą juridinį asmenį, gali skirti paramą ir susimažinti juridinio asmens pelno mokestį. O verslininkas ar profesionalas, vykdantis veiklą be juridinio asmens, taip pat samdomas darbuotojas savo pajamų mokesčio susimažinti negali.

Kitų nepakankamai valstybės finansuojamų sričių – sveikatos, socialinės apsaugos – problemas iš dalies taip pat galima būtų spręsti pasitelkus mokestines lengvatas. Pavyzdžiui, leidžiant gyventojams iš mokesčio bazės atimti išlaidas savanoriškam sveikatos, nelaimingų atsitikimų ar nedarbo draudimui.

Apibendrinant galima pasakyti, kad iš būsimos mokesčių reformos norėtųsi sulaukti aiškesnių ir efektyvesnių apmokestinimo taisyklių. Ir taip pat norėtųsi tikėtis, kad tai nebus eismas tik viena – lengvatų mažinimo arba de facto mokesčių didinimo – kryptimi.

Ramūnas Riazanskis yra „Swedbank“ Privačiosios bankininkystės departamento konsultantas