-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tarpukario Lietuvoje užgimęs mažosios scenos – estradinės – muzikos žanras, tuo metu daugiausia pasireiškęs laikinosios sostinės kavinėse ir restoranuose, dviejų totalitarinių režimų sūkuryje nesugebėjo įleisti patvaresnių šaknų.
Prasidėjus Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos karui, dalis atlikėjų pasitraukė į SSRS gilumą, o likusieji palaikė muzikinį gyvenimą nacių okupacijos metais (1941–1944 m.). Pasak muzikos kritikės, pianistės, profesorės Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės, per Antrąjį pasaulinį karą buvo kuriama savita radijo, dar vadinto radiofonu, muzikinė programa – intarpai tarp žinių iš fronto ir fašistų okupuotų teritorijų, potvarkių ir įsakymų skaitymo. Eteryje skambėjo nacių cenzūros ir propagandos reikalavimus atitinkantys kūriniai iš plokštelių, taip pat gyvi rimtosios muzikos orkestrų ir solistų pasirodymai. Grojo Vlado Obolevičiaus vadovaujamas Šiaulių orkestras, Broniaus Jonušo vadovaujamas Policijos orkestras, su Adolfo Mikulskio vadovaujamu Mažuoju (saloninės muzikos) orkestru koncertavo prieškario dainininkai Stepas Graužinis, Zigmas Survila, Antanas Šabaniauskas ir kiti solistai.
Aleksas Livontas ir Olga Šteinberg
Sovietinei sistemai ištikimi lietuvių estrados atstovai vėliau pasitraukė į Rusiją, ten kūrė ansamblius, kolektyvus, kurių pagrindinė veikla buvo susijusi su kovotojų dvasios stiprinimu, apdainuotas didžiosios tėvynės grožis, mamos, sesės ir mylimieji.
Vokietijoje tuo metu vaikų darželiuose, mokyklose, universitetuose veikę įvairūs chorai galėjo atlikti tik Nacionalsocialistinės partijos keliamus reikalavimus atitinkančius kūrinius. Šiuose turėjo būti kuriamas pozityvus nacistinis naratyvas, atiduodama duoklė fiureriui už suteiktą galimybę mokytis, sunkiosios pramonės sektoriuje sukurtas naujas darbo vietas, išplėstą šalies teritoriją ir kitus dalykus, lėmusius arijų rasės aukso amžių. Poetai ir kompozitoriai dirbo išvien, kad kūrybos vaisiai atitiktų diktatoriaus nustatytus kriterijus. Dainuota apie partiją, fiurerį, tėvynės didybę, pabrėžta vokiečių stiprybė, valingumas, apsukrumas.
Kauno geto orkestras. Diriguoja M. Hofmekleris, solistas M. Stupelis
Lietuvai patekus į Trečiojo reicho okupacinę zoną, muzikiniam gyvenimui imti taikyti kone analogiški reikalavimai kaip pačioje Vokietijoje. Žydų tautybės autorių muzika, kaip ir pačių kompozitorių bei muzikantų saviraiška, buvo uždrausta. Bet kokios nacistinio režimo apraiškos neigiamoje šviesoje nebuvo galimos. Tiesa, scenos menas buvo sankcionuojamas ne taip griežtai kaip kitos gyvenimo sferos.
Kultūros politikai, kuri buvo taikyta ir muzikai, užgrobtose teritorijose įtaką darė germanizacija. Humanitarinių mokslų daktaro Arūno Bubnio teigimu, „siekdami germanizuoti okupuotus Rytų kraštus, nacistai planavo atkelti kuo daugiau vokiečių, juos apsaugoti nuo kraujomaišos su vietos gyventojais, asimiliuoti rasės atžvilgiu tinkamus vietos gyventojus, o rasės atžvilgiu ir politiškai nepageidautinus iškelti toliau į Rytus arba sunaikinti“. Lietuvoje nacistinės okupacijos metais taikyti abu asimiliacijos būdai.
Atkeltųjų vokiečių kultūriniu gyvenimu rūpintasi atsakingai. Specialiai jiems rengti net koncertai. A. Bubnio monografijoje „Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944)“ pateikiamas pavyzdys: „Vilniaus ir Kauno dramos ir operos teatrai lietuviams neretai būdavo sunkiai prieinami, nes kelis kartus per savaitę juose vykdavo uždari spektakliai, skirti vokiečių kariuomenės arba civilinės valdžios pareigūnams.“
Kauno geto orkestras
Bet kokie lietuviškos kultūros atspindžiai buvo slopinami – tuo rūpinosi nacių įkurtas Generalinio komisariato Kultūros skyrius.
Antrojo pasaulinio karo metais buvo kuriama savita radijo, dar vadinto radiofonu, muzikinė programa – intarpai tarp žinių iš fronto ir fašistų okupuotų teritorijų, potvarkių ir įsakymų skaitymo.
Sąlygos muzikiniam gyvenimui, aplink siaučiant Antrojo pasaulinio karo žiaurumams, nebuvo palankios, tačiau net ir tuomet Kaune veikė Valstybės teatras (dabartinis Nacionalinis Kauno dramos teatras), Vilniuje – Miesto teatras (dabar Lietuvos nacionalinis dramos teatras), Vilniaus filharmonijos (dabar Lietuvos nacionalinė filharmonija) orkestrai, ansambliai ir chorai, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (operos teatras įsteigtas vokiečiams okupavus Lietuvą 1941 m. pabaigoje). Taip pat Kauno jėzuitų bažnyčios choras, Vilniaus „Varpo“ choras, Vytauto didžiojo universiteto studentų ateitininkų choras, Vilniaus universiteto studentų choras, M. K. Čiurlionio ansamblis ir panašaus pobūdžio chorai bei ansambliai, bent iš dalies praskaidrinę karo sukurtą nuolatinę baimės ir brutalumo atmosferą.
A. Hitleriui atėjus į valdžią, žydų tautinė mažuma sulaukė vis griežtesnių ribojimų, kurie prasidėjus Antrajam pasauliniam karui virto sistemingu gyventojų naikinimu – Holokaustu. 1941 m. vasarą buvo įkurtas Kauno getas, rudenį – Vilniaus getas. Bet net ir sunkiausiu metu, kai vykdyti pogromai, muzika leido bent iš dalies palengvinti kasdienes kančias. Ir Kauno, ir Vilniaus getuose muziką kūrė dar tarpukario Lietuvoje išgarsėję menininkai. Tarp jų – lietuviškojo džiazo pionieriai kauniečiai Abraomas Stupelis, Moišė Hofmekleris, kurie 1942 m. pradėjo vadovauti Kauno geto orkestrui. Kaip studijoje „Lietuvos žydų muzikinis paveldas (XIX a. pab.–XX a. I pusė)“ rašė habilituotas socialinių mokslų daktaras, muzikologas Leonidas Melnikas, „1942 m. vasarą, kurį laiką nustojus rengti žudymo akcijas, geto vyresnieji pasiūlė muzikantams susiburti į orkestrą. Jis repetavo Vilijampolės (Slobodkos) Ješivoje, kur pirmosiomis karo savaitėmis įvyko didelis pogromas. Orkestrą sudarė 35 instrumentalistai ir 5 dainininkai. Dirigentu buvo M. Hofmekleris, koncertmeisteriu – A. Stupelis.“
Net ir sunkiausiu metu, kai vykdyti pogromai, muzika buvo priemonė, leidusi bent iš dalies palengvinti kasdienes kančias.
Orkestro programoje negalėjo būti vokiečių kompozitorių kūrinių – žydai būtų „supurvinę“ „tikrąją“ vokišką kultūrą. Todėl skambėjo žydų, italų, rusų ir prancūzų kūriniai. Muzikologo L. Melniko studijoje užfiksuoti Kauno geto kalinio Williamo Mishellio atsiminimai apie pirmąjį geto orkestro koncertą, labai paveikusį klausytojus: „Pagaliau į podiumą išėjo anksčiau Kaune gerai žinomo ansamblio vadovas. Niekas neplojo. Jis pradėjo koncertą Mendelssohno pjese. Naciai neatlikdavo Mendelssohno, nes jis buvo žydų kilmės. Pjesė buvo melancholiška, ir, atlikėjui dar neįpusėjus, klausytojų akys prisipildė ašarų. Jausmams pasidavė ne tik auditorija, bet vienas po kito pravirko muzikai, jie negalėjo tęsti. Dirigentas buvo priverstas sustoti, paprašė klausytojų ir muzikantų atsipalaiduoti. Netrukus pjesė pakartota iš naujo. Žmonės sėdėjo su nosinaitėmis rankose, visomis išgalėmis valdėsi, kad nesutrukdytų koncerto. Pasibaigus pjesei ir vėl niekas neplojo, nors jautėsi palengvėjimas, kad įveikėme šį iššūkį.“
Kauno restorano Versalis atvirukas, XX a. 4 deš.
Iki 1944 m. liepos, kai buvo likviduotas Kauno getas, orkestras koncertuodavo po du kartus per savaitę ir surengė daugiau kaip 80 pasirodymų. Kauno geto orkestro muzikantai atsidūrė Štuthofo, o vėliau Dachau koncentracijos stovykloje. Vieni buvo išlaisvinti amerikiečių, kiti, deja, neišgyveno. Orkestro koncertmeisteris A. Stupelis, pasižymėjęs didžiuliu indėliu į lietuvišką muziką, 1944 m. žuvo Dachau koncentracijos stovykloje.
Likusieji gyvi Kauno geto orkestro muzikantai 1945 m. gegužės 27 d. Bavarijos St. Ottilieno vienuolyne surengė šventinį koncertą, kurio programoje skambėjo Georges’o Bizet ir Edvardo Griego kūriniai. Orkestrui dirigavo M. Hofmekleris. Pabaigoje atliktas būsimasis Izraelio valstybės nacionalinis himnas – „Hatikva“.
Vilniaus gete taip pat netrūko muzikantų. Jame veikė muzikos mokykla, kurią lankė daugiau kaip 100 mokinių ir kurioje dėstė 11 pedagogų. Nors neišvengta kasdienių akistatų su mirtimi, gete skambėjo dainos, tokios kaip Abraomo Budno: „Unter dayn vayse Ster’n“, „Friling“, P. Haido „Mamele“, vienuolikmečio Aleko Wolkovskio sukurta garsioji Panerių daina „Shtiler, shtiler“. Žydiškas dainas atliko ir trys – jidiš, hebrajų ir religinės muzikos – geto chorai.
Tačiau bene įspūdingiausias nacių teroro metais sostinės žydų muzikinis pasiekimas – suburtas orkestras. Vilniaus gete jis grojo 15 mėnesių nuo 1942 m. ir surengė 35 simfoninius ir kamerinius koncertus bei vakarus su džiazo ir estradiniais ansambliais. Vilniaus geto orkestrui vadovavo Wolfas Durmaszkinas. Pirmojo koncerto, kuriame muzikavo 17 žydų, programą sudarė Michailo Ipolitovo-Ivanovo Kaukazietiška siuita, Maxo Geigerio Žydiškasis popuri ir Franzo Schuberto Nebaigtosios simfonijos viena dalis. Vilniaus geto kalinio, rašytojo Abraomo Suckeverio atsiminimuose apie šį koncertą, užfiksuotuose L. Melniko studijoje, atskleistas renginio paliktas įspūdis: „Simfoninio orkestro muzika geto kaliniams buvo kaip kalnų oras plaučių ligoniams. Už tokį grožį norėjosi kovoti.“
Skirtingai nei tautiečiams Kauno gete, Vilniaus geto muzikantams nebuvo draudžiama atlikti vokiečių, taip pat austrų kompozitorių kūrinių. Lietuvos menotyrininkas, teatrologas, humanitarinių mokslų daktaras Markas Petuchauskas, ištyrinėjęs Vilniaus geto orkestro afišas, teigė: „Pritrenkia vien kompozitorių pavardės afišose – ištisa muzikos enciklopedija. L. van Beethovenas, J. S. Bachas, F. Chopinas, P. Čaikovskis, J. Brahmsas, F. Lisztas, G. F. Händelis, F. Mendelssohnas, Ch. Gounod, F. Kreisleris, C. Saint-Saënsas, N. Paganini… Sudėtingiausi kūriniai simfoniniam, Mažajam simfoniniam orkestrui, virtuoziški Paganini opusai smuikui.“
Visų tų talentingų muzikantų kūrybinis kelias baigėsi nelaisvėje. Paskutinis Vilniaus geto orkestro koncertas įvyko 1943 m. rugpjūčio 29 d. ir tapo muzikantų atsisveikinimu ne tik su klausytojais, bet ir su gyvenimu.
„Iš Vilniaus gete kalintų 300 kultūros veikėjų (mokytojų, rašytojų, muzikų, mokslininkų, dailininkų) beveik niekas neišgyveno. Iš muzikų neišgyveno niekas“, – sakė A. Suckeveris.
Nacių valdymo laikotarpiu Lietuvoje ėjo tik du dienraščiai: „Naujoji Lietuva“ Vilniuje ir „Į laisvę“ (vėliau tapo „Ateitimi“) Kaune. Muzikos temai juose dažniausiai skirtos tik trumpos informacinio pobūdžio apybraižos apie būsimus arba buvusius koncertus.
Vienas pirmųjų pavyzdžių matyti 1941 m. birželio 26 d. laikinosios sostinės dienraščio „Į laisvę“ numeryje, kur visi Kauno choristai sukviesti į konservatoriją repeticijos, po kurios reikės dalyvauti žuvusių partizanų laidotuvėse. Tiesa, tuo metu, nuo birželio 24 iki rugpjūčio 5 d., Kaune buvo įsikūrusi laikinoji Vyriausybė, muzikiniam pasauliui leidusi skleisti lietuviško patriotizmo apraiškas. Vėliau jos slopintos.
Bene visą laikinosios Vyriausybės valdymo laikotarpį žinios apie muzikinę padėtį šalyje buvo pateikiamos minėtaisiais kvietimais repetuoti. Kalbėta vien apie chorus – nei apie džiazą, nei apie estradą nerašyta. Vėlesniuose, 1941–1942 m., laikraščio numeriuose skelbtos radijo programos atskleidžia, kad tuo laikotarpiu, kai pagrindinės žinios buvo informacija iš fronto, muzikinių intarpų irgi neatsisakyta. Bent du kartus per dieną radijo eteryje skambėjo koncertai, buvo atliekami vokiečių kompozitorių kūriniai, kaip antai L. van Beethoveno, Richardo Wagnerio, J. Brahmso, pirmojo profesionalaus Valstybės teatro, sudaryto iš operos, dramos ir baleto trupių, operos solisto Vlado Baltrušaičio arijos, dainininkės ir pedagogės Antaninos Binkevičiūtės dainos, pedagogo, chorvedžio baritono Jono Būtėno kūriniai, Lietuvos operos solisto Juozo Mažeikos arijos, lietuviškų operų libretų autoriaus ir operos solisto Stasio Santvaro koncertai, dainininko, pedagogo, vargonininko, baritono Antano Sodeikos pasirodymai, pučiamųjų orkestras, simfoninės muzikos koncertai ir lengvoji pramoginė estradinė muzika.
1943 m. sausį dienraštis „Į laisvę“ pakeitė pavadinimą ir tapo „Ateitimi“. Jau pirmieji numeriai parodė, kad tęsiama ankstesnė kryptis. Muzikai neskirta daug vietos, nebuvo išsamių koncertų recenzijų ar kūrėjų pristatymų, tačiau pasirodydavo informacinio anonsinio pobūdžio afišų. Viename pirmųjų kvietimų raginta apsilankyti vokiečių karinių maršų koncerte, kurį rengė Lietuvos saugumo apygardos komendanto muzikos trupė: „1943 m. sausio 11 d. 19 val. Kauno D. Teatre rengiamas Savitarpinės Pagalbos naudai trijų dalių didelis koncertas. Pirmojoje programos dalyje išpildoma 15 žinomiausių vokiečių karinių maršų. Kaip staigmeną šalia pučiamųjų ansamblio galima bus išgirsti šiam vakarui specialiai suteiktą saloninį orkestrą, kuris pagros žymius pramoginės muzikos kūrinius.“
Vilniuje 1941–1944 m. leistame dienraštyje „Naujoji Lietuva“, anot istoriko, humanitarinių mokslų daktaro Liudo Truskos, vokiečių valdžios paverstame savo politikos ruporu, irgi nebuvo lietuviams aktualių kultūros, taigi ir muzikos, straipsnių, kurie išsamiai nušviestų lietuviškumo apraiškas muzikoje. Apsiribota informacinio pobūdžio tekstais apie įvykusius muzikos renginius, publikacijomis apie mokyklų, gamyklų, fabrikų, įstaigų chorų ir šiaip muzikinius vakarus, dažniausiai skirtus vokiečių kariams ar valdžios pareigūnams pradžiuginti.
Jau pirmajame birželio 29 d. numeryje informuojant, jog rengiamas specialus vakaras nacių kariams, pabrėžtas neva didelis vokiečių susidomėjimas lietuviškąja kultūra, tarp kita ko, ir daina: „Su malonumu tenka konstatuoti, kad šauniosios Vokietijos kariai be galo domisi Vilniaus lietuviškąja kultūra. Tik nušokę nuo motociklo, apsitvarkę (būtinai nusiskutę ir gerai nusiprausę), tuoj sutikę pirmą vilnietį prašo parodyti įdomesnes Vilniaus miesto vietas, pastatus ir paminklus, klausinėja apie lietuvių gyvenimą, tautos praeitį ir kt. Jau sudaryta komisija, kuri artimiausiu laiku ruošia vakarą vokiečių armijos kariams supažindinti su lietuviškąja daina, tautiškais šokiais ir pan.“
Liepos 1 d. surengtas koncertas Valstybinėje filharmonijoje, kuriame dalyvavo M. K. Čiurlionio vyrų choras, operos solistė Juozė Augaitytė, Filharmonijos orkestro, liaudies ansamblis, jungtiniai chorai su simfoniniais orkestrais. Pasirodymas irgi buvo skirtas vokiečiams. Dienraštyje akcentuota, jog tokie koncertai ateityje bus ruošiami dažnai, bet tik vokiečių kariams.
Iliustracijos iš L. Melniko knygos „Lietuvos žydų muzikinio paveldo pėdsakais“ (2008 m.)
