-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Alexo Orlyuko gyvenimo istorija tarsi neturėtų skatinti politinės apatijos. Gimęs Sovietų Sąjungoje, skaudžiai Holokausto paliestoje šeimoje, būdamas šešerių jis išsikėlė į Tel Avivą, kur baigė mokyklą ir atliko karinę tarnybą. Jis domisi politika, vertina demokratiją. Šalies vyriausybė, jo manymu, turėtų labiau pasistengti sudaryti taiką su palestiniečiais, atskirti religiją ir valstybę, sumažinti nelygybę. Dabar vyrui 28-eri, jis turi teisę balsuoti, bet jau keturis kartus nedalyvavo visuotiniuose rinkimuose.
Susilaikymas jam – „politinis pareiškimas“, kokia apgailėtina Izraelio politikos būklė. Jis nemano, kad bent viena tenykštė partijų atneštų norimų permainų. Ir daugiau Izraelio jaunuolių jaučia tokį nepasitenkinimą. 2013 m. visuotiniuose rinkimuose balsavo tik 58 proc. gyventojų iki 35-erių ir vos 41 proc. – iki 25-erių, palyginti su 88 proc. vyresnių kaip 55 metų. Nėra turtingų šalių, kur aktyvumo atotrūkis tarp tų, kuriems dar nėra 25-erių, ir tų, kuriems jau sukako 55-eri, būtų didesnis (žr. grafiką).
Nors Izraelio politika nėra tipinė – persmelkta karo, taikos, religinės tapatybės ir santykių su palestiniečiais klausimų, – šalies jaunimo elgesys per rinkimus nesiskiria nuo tendencijų kitose turtingojo pasaulio valstybėse. Jungtinėje Karalystėje ir Lenkijoje per naujausius visuotinius rinkimus balsuoti neatėjo nė pusė piliečių iki 25 metų. Šveicarijoje 2015 m. rinkimų dieną namie liko du trečdaliai tūkstantmečio vaikų, JAV 2014 m. per Kongreso rinkimus – keturi penktadaliai.
Aktyvumas smunka visame turtingajame pa¬saulyje, bet sparčiausiai – jaunimo grupėje. Pasak Martino Wattenbergo iš Kalifornijos universiteto Ervaine, aktyvumo atotrūkis tarp jaunų ir senų gyventojų daug kur panašus į XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje JAV pietuose fiksuotą rasinį atotrūkį, kai valstijų valdžia reguliariai varžė juodaodžių balsavimą.
Dėl demografinių tendencijų politinis jaunimo balsas dar labiau silpsta. 1972 m., kai JAV pirmą kartą leido balsuoti aštuoniolikmečiams, apie penktadalį suaugusių amerikiečių neturėjo 25-erių. 2010 m. – vienas iš aštuonių. O įpusėjus šiam amžiui tokių gali būti tik dešimtadalis. Jaunimas bus nebe lemiama, o antraeilė rinkėjų grupė.
Dėl demografinių tendencijų politinis jaunimo balsas dar labiau silpsta.
Stiprėja nerimą kelianti tikimybė, kad šiandienis rekordiškai žemas jaunimo aktyvumas įspėja apie ilgalaikę permainą. Pasak Michaelo Bruterio iš Londono ekonomikos mokyklos, įprotis balsuoti susiformuoja stebėtinai anksti – per pirmus dvejus rinkimus gavus balso teisę. Jei mažėjančios įtakos nuviltos ateities kartos taip ir neįpras ateiti prie balsadėžių, aktyvumas toliau kris, todėl menks išrinktų vyriausybių legitimumas.
Tūkstantmečio vaikai – ne pirma jaunimo karta, kaltinama pilietinės pareigos vengimu. Be to, idėjomis ir kova už tikslą jie domisi labiau, nei kiti mano, ir jų išsilavinimas geresnis nei ankstesnių kartų atstovų. Jie dažniau ateina į protestus ar tampa vegetarais, rečiau vartoja narkotikų ir alkoholio. Bet jie prarado daug įpročių, kurie skatino jų tėvus balsuoti.
TV žinias žiūri tik trys iš penkių britų, kuriems dar nesukako 25-eri, kai tarp perkopusių 55 metų slenkstį rodiklis siekia devynis iš dešimties. Jaunimas rečiau skaito laikraščius ar klausosi žinių per radiją. Kasmet apie trečdalį devyniolikmečių britų pakeičia namus, o nuo 18 iki 30 metų amerikietis vidutiniškai persikrausto keturis kartus. Vaikų ir nuosavą būstą turintys žmonės jaučiasi labiau prisirišę prie bendruomenės, jiems svarbiau, kaip ji valdoma. Bet jaunimas susitvarko gyvenimą vėliau, palyginti su jų tėvais.
Vis dėlto labiausiai pasikeitė ne aplinkybės, o požiūris. Pasak Robo Fordo iš Mančesterio universiteto, tūkstantmečio karta balsavimo nelaiko pareiga, tad nejaučia moralinės prievolės eiti į rinkimus. Šiai grupei kaip tik atrodo, kad politikai privalo juos įtikinti. Partijos jiems – ne lojalumo verti judėjimai, o prekės ženklai, iš kurių galima rinktis arba apskritai juos ignoruoti.
Tūkstantmečio karta įpratusi pritaikyti pasaulį prie savo norų – tinkinti muziką, kurios klausosi, naujienas, kuriomis domisi. Sistema, kai reikalaujama balsuoti už „nedalomą“ rinkimų pažadų komplektą, tokiame kontekste neatrodo patraukliai. Nors vis daugiau jaunų amerikiečių palaiko klasikinius liberalius tikslus, tik ketvirtis iš 18–33 metų gyventojų vadina save demokratais. „Pew Research Centre“ duomenimis, pusė teigia esantys nepriklausomi. 69 metų ir vyresnių žmonių grupėje tokių – tik trečdalis.
Tūkstantmečio karta – tai žmonės, kuriuos mažiausiai veikia politiniai pažadai. Pasak Bobby Duffy iš apklausas organizuojančios „IPSOS Mori“, jie daug rečiau nei demografinio sprogimo karta (gimusi 1946–1965 m.) arba X karta (gimusi 1966–1979 m.) tiki, kad kiti asmenys sakys tiesą (žr. grafiką). „Autentiškumas“ jiems – doros ir patikimumo ženklas, kaip, tarkime, rodo jų entuziazmas dėl telegeniškojo Kanados premjero Justino Trudeau. Bet, kai nėra asmeniškai patrauklių lyderių, nepasitikėjimas gali nemačia virsti cinišku pačios demokratijos vertinimu.
Neseniai apklausoje veik ketvirtadalis jaunųjų australų atsakė, esą „nesvarbu, kokią vyriausybę turime“. Pernai ataskaitoje nurodyta, kad 72 proc. prieš Antrąjį pasaulinį karą gimusių amerikiečių manė, jog „būtinai“ reikia gyventi demokratiškai valdomoje šalyje. Iš gimusių XX a. 9-ajame dešimtmetyje šiam teiginiui pritarė mažiau kaip trečdalis.
Pasitikėjimo stoka lemia sutrikusį politikų ir jaunimo bendravimą. 1967 m. su politiniu pareigūnu buvo kontaktavę apie ketvirtį ir jaunų, ir senų JAV rinkėjų. Iki 2004 m. vyresnio amžiaus žmonių grupėje šis rodiklis išaugo beveik dvigubai, jaunimo – nekito, liko 23 proc. Partijos reagavo atitinkamai: 2012 m. jos susisiekė su trimis penktadaliais vyresnių rinkėjų, bet tik su 15 proc. jaunesnių.
Kaip rodo apklausa, kurią pernai likus kelioms savaitėms iki prezidento rinkimų surengė Tuftso universiteto Informacijos ir tyrimų apie pilietinį mokymąsi ir dalyvavimą centras (CIRCLE), nors JAV politikoje buvo žarstomi pinigai, tik 30 proc. tūkstantmečio vaikų pranešė, kad į juos kreipėsi viena iš kampanijos komandų. O kai partijos vis dėlto kreipiasi į jaunimą, dažnai tai būna bendrai rinkėjams, o ne konkrečiai jaunuoliams pritaikyta žinutė. Pasak M. Bruterio, tokios pastangos gali duoti priešingą rezultatą.
Daugeliui nusivylusių jaunų žmonių atsisakymas balsuoti – būdas išreikšti nepasitenkinimą siūlomu pasirinkimu. Bet neinant balsuoti įstringama nepaisymo ir atitolimo cikle. Politikai žino, kad pagyvenę žmonės balsuoja dažniau, ir atitinkamai pritaiko politiką. Jaunimas mato sistemą, kuri jiems beveik nieko nesiūlo, ir dar dažniau nutaria neprisidėti, tad partijos turi daugiau priežasčių juos ignoruoti. Kai kurioms politinėms organizacijoms jaunimas apskritai neįdomus: antai olandų 50PLUS, agituojanti beveik išimtinai pensininkų klausimais, apklausose sulaukia dviženklės paramos.
Net partijos, atvirai nerodančios išskirtinio dėmesio senjorams, vis dažniau nustato jiems palankesnę politiką. Dirbantis jaunimas moka mokesčius, skirtus sveikatos priežiūros ir pensijų sistemoms, kurios vargu ar bus tokios dosnios, kai bus jų eilė eiti į pensiją. Vyresni kaip 65 metų australai nemoka mokesčių, jei pajamos neviršija 32,279 tūkst. Australijos dolerių (23,36 tūkst. eurų), jaunesni darbuotojai pradeda mokėti nuo 20,542 tūkst. Britų vyriausybei karpant išlaidas, pensininkams skirti nemokami autobusų bilietai, TV licencijos ir energijos subsidijos išliko, būsto parama jaunimui – ne. Vakarų Europoje jauni asmenys į ES žiūri palankiai, bet vyriausybėms įtaką daro būtent vyresnieji, Bendriją vertinantys skeptiškiau. Antai britų sprendimą išstoti iš ES nulėmė pensininkai – jaunimas masiškai balsavo likti.
Nerimaujantys dėl demokratijos ateities suka galvas, kaip daugiau jaunuolių paskatinti ateiti į rinkimus. Akivaizdžiausia būtų padaryti privalomą dalyvavimą, kaip Australijoje, Belgijoje, Brazilijoje ir daugelyje kitų šalių. Barackas Obama sakė, kad toks žingsnis pakeistų JAV, sustiprėtų jaunimo ir skurstančių žmonių balsai. Tačiau M. Bruteris įspėja, jog tai dirbtinai padidintų aktyvumą, bet neišspręstų esminių priežasčių. Pasak jo, daug svarbiau, kad jauni žmonės pajustų, „jog sistema tavęs klauso ir į tave reaguoja“, – tai sustiprintų politinį atsidavimą.
(Reuters nuotr.)
Tą jausmą galima ugdyti nuo mažens. Dar mokykloje tiesiogiai su demokratija susidūrę paaugliai vėliau dažniau eina balsuoti. Pasak Jano Germeno Janmaato iš Londono universitetinio koledžo, dalyvaudami mokyklos rinkimuose jaunuoliai jaučia turį galios formuoti juos supančias institucijas. Kaip jis teigė, atviras diskusijas ir debatus numatančios pilietinio švietimo programos kur kas labiau skatina vėliau dalyvauti politiniame gyvenime nei pamokos, kuriose dėstomi faktai apie valstybės institucijas. Bet vengdamos kaltinimų pamokų politizavimu mokyklos ir vyriausybės gali nenorėti sudaryti tokių programų.
Dar mokykloje tiesiogiai su demokratija susidūrę paaugliai vėliau dažniau eina balsuoti.
Taip pat būtų galima leisti rinkimuose dalyvauti dar jaunesniems žmonėms. Daugelyje šalių įprotis balsuoti formuojasi ypač neramiu jaunų žmonių gyvenimo laikotarpiu, neseniai baigus mokyklą. Argentina, Austrija ir kitos šalys bando išugdyti įprotį balsuoti anksčiau, sumažinusios minimalų amžių iki 16 metų. Tokiu atveju pirmą kartą į rinkimus einama dar mokykloje, gyvenant su tėvais. Paaiškėjo, kad Austrijoje, kuri vienintelė Europoje leidžia šešiolikmečiams ir septyniolikmečiams balsuoti nacionaliniu mastu, pirmuose rinkimuose jie dalyvauja dažniau nei 18–20 metų jaunimas.
Kitas būdas – pašalinti kliūtis balsuoti, kurios labiausiai trukdo jaunuoliams. JAV veikia daug įstatymų, draudžiančių registruotis paskutinį mėnesį iki rinkimų. Tai itin nepalanku jaunimui, paprastai vėlai susidominčiam rinkimų kampanija, kaip teigia Kei Kawashima-Ginsberg iš CIRCLE. Kai kurios šalys, įskaitant Švediją ir Čilę, tai sprendžia žmones į rinkėjų sąrašus įtraukdamos automatiškai, vos jiems su¬kan¬ka 18-a. Taip pat svarbu pasirūpinti, kad rinkimų dieną staigmena nelauktų pakeitusių gyvenamąją vietą, bet pamiršusių atnaujinti duomenis. Dažniau gyvenamąją vietą keičiančiam jaunimui tai būdinga. Kelios JAV valstijos eksperimentuoja su „kilnojamąja“ rinkėjų registracija, kai, bet kuriai valstybės institucijai pranešus apie pasikeitusį adresą, informacija perkeliama į rinkėjų registrą.
Tūkstantmečio kartai randant mažiau priežasčių balsuoti, jos motyvavimas ima pavojingai priklausyti nuo atskirų politikų ir pavienių klausimų. Kanados parlamento rinkimuose 2008 m. dalyvavo tik 37 proc. 18–24 metų žmonių, 2011 m. – 39 proc. O 2015 m. dėl vadinamojo Trudeau efekto balsuojančio jaunimo dalis staiga išaugo iki 57 proc.
A. Orlyukas su meile prisimena buvusį Izraelio ministrą pirmininką Yitzhaką Rabiną, nužudytą, kai A. Orlyukui buvo septyneri, nes „bandė kažką pakeisti“ sudarydamas taiką su palestiniečiais. „Tebelaukiu, kol atsiras kitas Rabinas. Tada balsuosiu“, – sako jis. O kol kas politikams bus per daug lengva ignoruoti jo – ir apskritai jaunimo – nuomones bei interesus.
