(Pixabay nuotr.)

Išsilavinimas ir kitos santuokos Kinijoje kliūtys

Išsilavinimas ir kitos santuokos Kinijoje kliūtys

Šiandien Kinijos miestuose gyvenančios moterys labiau išsilavinusios ir turtingesnės nei ankstesnės kartos atstovės. Bet, kaip išsiaiškino Roseann Lake, tuoktuvių rinkoje ši sėkmė dažnai atsigręžia prieš jas.

Eidama į pasimatymą su kinu June Ding pabrėžia nekaltybės įvaizdį. Užuot apsivilkusi marškinėlius gilia iškirpte ir užsisegusi vėrinį, ji paslepia krūtinę kukliu megztuku bei kaklaskare. Vakaro metu moteris apdairiai leidžia vyrui vyrauti pokalbyje, stengiasi atrodyti susidomėjusi viskuo, ką jis šneka, ir reaguoti su tokia nuostaba, kad jo savimeilė visuomet būtų patenkinta.

Ne itin kukliai 27-erių pekinietei ši užduotis nelengva. Energinga, draugiška ir sumani moteris vidurinėje mokykloje buvo pirmūnė, o paskui studijavo Jeilio universitete, kur įgijo bakalauro laipsnį ir teisės magistro kvalifikaciją. Padirbėjusi vienoje Niujorko teisės įmonių June pajuto tėvynės trauką (kaip ir daugelis jos amžiaus kinų, ji yra vienturtė), todėl grįžo ir įsikūrė arčiau tėvų. Šiems tai leido sutelkti dėmesį į kitą dukters įsipareigojimą šeimai – santuoką.

„Atkreipk dėmesį, kaip juokiesi!“ – įspėja mama dukrą šiai ruošiantis į pasimatymą. Motina nuolat primena, kad bendraudama su tautiečiais June turėtų juoktis santūriau. Universitete dėstantis jos tėvas, kuriam, atrodo, dukters ateitis rūpi ne mažiau nei motinai, mano, kad kvatoti apskritai nedera ir verčiau „šypsotis lyg Monai Lizai“. Bet kokia energingesnė reakcija gali sudaryti gerbėjui įspūdį, kad moteris yra kategoriška, pasaulietiška ir charizmatiška. Kitaip sakant, prasta žmona.

June santykiai su vyrais – puikus pavyzdys, su kokiomis kliūtimis susiduria aukštąjį išsilavinimą turinčios kinės, ieškodamos sutuoktinio. Daugelis vyrų, su kuriais jai teko pabendrauti, paprastais pasimatymais nesidomi. Jie ieško žmonų: raustančių, švelnių, vaikus gimdysiančių nuotakų. Dėl savo išsilavinimo, pažinties su užsienio pasimatymų kultūra ir emocinių lūkesčių June šiuolaikinėje Kinijoje tapo tam tikra anomalija. Čia vyrauja tradicinėms piršlyboms būdingos padorumo ir praktiškumo taisyklės. Ji pasiryžusi išvengti sutuoktinio, su kuriuo po pirmojo rankos paspaudimo jau reikėtų eiti prie altoriaus ir gimdyti vaikus. Tuo mergina prieštarauja kultūriniams lūkesčiams: nors per pastaruosius dešimtmečius Kinijos ekonominis ir fizinis kraštovaizdis neatpažįstamai pasikeitė, socialiniai papročiai gerokai atsilieka.

Pokyčių epochos

Kinijos imperijos laikais šeima laikyta stabilios visuomenės pamatu. Kiekvienas gyventojas žinojo savo vietą ir atlikdavo savo vaidmenį. Santuoka buvo pragmatiškas dviejų šeimų susitarimas, kad jaunikis galėtų susilaukti įpėdinių. Po 1949 m. prasidėjusiu Mao Zedongo laikotarpiu darbovietėse poras neretai parinkdavo viršininkai.

Tai, kad jaunuoliai gali patys išsirinkti gyvenimo partnerį, Kinijoje yra gana naujas reiškinys. Po 1979 m., kai buvo įvesta vieno vaiko politika, gimusi karta ieško partnerių gerokai kitokiomis sąlygomis. Viena vertus, dėl masinės migracijos žmonės retai tuokiasi su tėviškės gyventojais ar bendradarbiais. Didelį poveikį daro ir demografiniai gyventojų skaičiaus kontrolės padariniai. Kinijos visuomenėje nuo senovės pirmenybė teikiama vyrams, o XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje šiai tradicijai antrą kvėpavimą suteikė nauja ir greitai paplitusi ultragarso technologija, dėl kurios milijonai mergaičių dar kūdikystėje buvo nužudytos, paliktos likimo valiai arba nė negimė. Šiandien Kinijoje lyčių pusiausvyra yra viena prasčiausių pasaulyje: šimtui mergaičių tenka maždaug 114 berniukų. Dauguma statistinio perviršio vyrų gyvena skurdžiose kaimo vietovėse ir rūpinasi dirbamais laukais (moterims leista laisvai migruoti ieškant geresnių darbų ir sutuoktinių). Jie neturi vilčių kada nors be paskolos įsigyti butą ir automobilį, kurių tikimasi iš susituokti norinčio vyro. Dėl šių priežasčių 2020 m. Kinijoje gyvens maždaug 30–40 mln. guang gunų („belapių šakų“), kurie niekada nesusituoks ir nesusilauks atžalų. Tai didelė permaina kultūroje, kurioje dar visai neseniai santuoka buvo visuotinis reiškinys.

Kitoje demografinės lygties pusėje yra menkesnė, bet irgi nauja grupė, sulaukianti kiek mažiau dėmesio. Tai tokios moterys kaip June, kurių tėvai pasirinko užauginti dukterį, kai daugelis norėjo sūnų. Šioms mergaitėms pasisekė daugeliu aspektų. Joms atsivėrė galimybės, kadaise tekdavusios vien broliams. Jos buvo skatinamos mokytis ir siekti tikslų, nors iki tol tai laikyta berniukų privilegija.

Vieno vaiko visuomenėje demografinis spaudimas padidino lūkesčius abiem lytims, nors naujoji karta ir gimė laisvesniame, turtingesniame pasaulyje nei tėvai. Šeimos viliasi, kad vienturtės dukterys užtikrins jų pragyvenimą senatvėje ne mažiau nei sūnūs. Kadangi Kinijoje neišplėtota socialinio aprūpinimo sistema, tėvai viliasi, jog juos išlaikys suaugę vaikai. Taip pat iš dukterų bei sūnų tikimasi, kad jie išpildys svarbiausią įsipareigojimą šeimai ir susilauks palikuonių. Vedybų rinkoje moterys turėtų užmiršti savo troškimus ir patenkinti tėvų bei būsimų sutuoktinių norus net turėdamos finansinių bei akademinių svertų. Prieš šią tradiciją maištaujančios moterys laikomos šeng nu – „senmergėmis“. Kaimo vietovėse šis statusas priskiriamas iki 25-erių nesusituokusioms moterims, o didmiesčiuose tokia etiketė prilimpa sulaukus 30-ies. June „galiojimo“ laikas irgi netrukus baigsis.

„Žmona turi būti kaip jogurtas, – sako 35-erių kinas. – Paprastas jogurtas, kad galėtume jį pagardinti pagal savo skonį.“

Tėvai atžaloms partnerių nebeprimeta, bet akių irgi nenuleidžia. Daugelyje šalių suaugusių vaikų tėvai nori, kad jų įpėdiniai laimingai susituoktų ir susilauktų palikuonių, bet Kinijoje šis troškimas prilygsta kone kryžiaus žygiui. Vyresnių kartų kinams pilnametystė ir santuoka iš esmės yra vienas ir tas pats. Profesiniai pasiekimai beveik neturi reikšmės, jei žmogui nepavyksta surasti gyvenimo partnerio ir pratęsti giminės (paprastai šiuodu dalykai neatsiejami, nes daugelyje provincijų gimdyti nesantuokinius vaikus nelegalu).

Noras sutuokti atžalas tėvams kelia nenumaldomą nerimą. Artimieji nepaliaudami apie tai kalba, o kaimynai nepavargsta šia tema domėtis. Daugelis jaunų kinų tvirtina, kad gimdytojai kone kasdien juos spaudžia dėl galimų partnerių. Kai kurie, pavyzdžiui, June mama, be perstojo rengia aklus pasimatymus. Dalis tėvų grasina neužrašysią palikimo ar net ragina vaikus tuoktis skubotai, nes mano, kad verčiau vėliau išsiskirti, nei apskritai nesusituokti. (Nieko keisto, kad populiarėja nuomojami vaikinai ir merginos, kuriuos galima nusivesti į šeimos šventes.)

Kaip sako knygos apie senmerges autorė Leta Hong Fincher, spaudimą moterims ištekėti stiprina ir valstybinės žiniasklaidos kampanijos. Dėl to kai kurios vienišės net atsisako paaukštinimo ir susitelkia į partnerio paieškas. L. Hong Fincher teigia, jog ištekėjusios moterys iš baimės likti vienišos kartais net ryžtasi dideliems finansiniams įsipareigojimams perkant santuokinį būstą arba nedrįsta palikti smurtaujančio vyro.

Nenuostabu, kad auganti savarankiškų, protingų, sėkmingų moterų karta ne visada nori taikstytis su tokiais socialiniais įsipareigojimais. Matydamos permainas daugelyje išsivysčiusių pasaulio šalių kinų moterys pastaruosius 30 metų tuokiasi vis vėliau. Auga ir skaičius apskritai nesumainančių žiedų: 1995 m. nesusituokusios buvo mažiau nei 2 proc. miestuose gyvenančių 30–34 metų moterų, o 2015 m. – jau maždaug 10 proc. Kitaip nei skurstančios „belapės šakos“, dauguma šių moterų įsikūrusios svarbiausiuose Kinijos miestuose. Sąrašo viršuje – Pekinas, Šanchajus ir Šendženas. Visuomenė į šią tendenciją žiūri kreivai.

Pasirinkimai – vyrų rankose

Atsižvelgiant į pašlijusią lyčių pusiausvyrą, teisė rinktis partnerį turėtų tekti June. Bet reikalai klostosi kiek kitaip. Ne tik dėl to, kad atitinkamą išsilavinimą turinčių vyrų palyginti nedaug. Ieškant sutuoktinių didelį vaidmenį atlieka ne tik demografija, bet ir kultūra. Sunku atsisakyti ir tradicijų. „Žmona turi būti kaip jogurtas, – sako investicinės bankininkystės sektoriuje dirbantis 35-erių kinas. – Paprastas jogurtas, kad galėtume jį pagardinti pagal savo skonį.“ Teoriškai atrodo, kad jis puikiai tiktų June. Kaip ir ji, šis vyras ambicingas, išsilavinęs, turi gerą darbą ir puikiai kalba angliškai. Darbe jį supa karjerą susikūrusios netekėjusios moterys, bet nors vyrui ir patinka leisti laiką jų draugijoje, tuoktis su savo išsilavinimo ir profesijos partnere jis nenorėtų. Tiesą sakant, jis jau susižadėjęs. „Mano sužadėtinė yra tas paprastas jogurtas, – sako vyras. – Nebrangi išlaikyti ir nereiškia savo minčių. Man ji patinka, nes ją lengva valdyti.“

Kinės į oficialiąją ekonomiką įsiliejo gerokai seniau nei daugelis moterų Vakaruose, bet nemažai vyrų linkę (ir gal net jaučia kultūrinę pareigą) atstumti moteris, turinčias tokį pat išsilavinimą ir gaunančias tokį pat atlyginimą. Seniau, kai dauguma mergaičių mokydavosi tik iki ankstyvosios paauglystės, moteriai surasti labiau išsilavinusį vyrą būdavo lengviau. Bet per pastaruosius 20 metų investicijos į aukštąjį išsilavinimą gerokai išaugo. Dabar į universitetus stoja kone 90 proc. vidurinių mokyklų absolventų ir daugiau nei pusė jų yra moterys. Šios lyties atstovėms vis sparčiau įgyjant išsilavinimą atsirado pavojingas paradoksas. Kuo aukštesnis mokslo laipsnis, tuo mažesnė tikimybė, kad moteris ištekės: 2010 m. tarp 30–34 metų magistro laipsnį turinčių moterų nesusituokusių buvo maždaug 18 proc., o tarp vidurinį išsilavinimą įgijusių – vos 7 proc. Tai irgi paaiškina žodynas: magistrės dažnai vadinamos di san zing, „trečiąja lytimi“, taip užsimenant, kad nedaug kas nori jas vesti.

June motina puikiai supranta, jog darbdaviams patrauklios dukros savybės baugina potencialius partnerius, todėl stengiasi, kad atžala atrodytų kuo tinkamesnė santuokai. „Kad ir ką darytum, nesileisk į fizinį kontaktą!“ – moko ji. Mama visada konsultuoja dukrą pasimatymų klausimais. „Atstūmusi vyrą fiziškai, privalai paglostyti jį pagyromis“, – aiškina ji.

Magistrės dažnai vadinamos „trečiąja lytimi“, taip užsimenant, kad nedaug kas nori jas vesti.

Jaunystėje June nesuprato, kaip išsilavinimas paveiks jos galimybes ištekėti. Augdama ji neturėjo daug progų pamatyti, kaip atrodo pasimatymai. Ištisus amžius Kinijoje santuokas derindavo tėvai, todėl šiuolaikinių piršlybų papročiai dar tik formuojasi. Dažnas susitikinėja vildamasis susirasti vedybų partnerį, todėl pasimatymų kultūra vystosi lėtai, pernelyg daug žmonių nerimauja dėl jų rezultato. Dauguma aklų pasimatymų, į kuriuos eina June, romantika nė nekvepia. „Jie labiau primena verslo susitikimus, – pasakoja moteris. – Neretai jau per pirmąjį pasimatymą imama kalbėti apie vestuves, nors kūniški reikalai juda gerokai lėčiau. Daug linksima galvomis, bet liestis nevalia.“

Daugelyje šalių, kur universitetinį išsilavinimą moterys įgyja dažniau nei vyrai, vadinamosios hipergamijos, – santuokų, kai moteris išteka už aukštesnio socialinio sluoksnio atstovo, – mažėja. Barselonos demografų grupė, surinkusi 1968–2009 m. duomenis 56 šalyse, išsiaiškino, kad ankstyvuoju tyrimo laikotarpiu moterys dažniau tekėdavo už aukštesnio socialinio sluoksnio vyrų. Bet 2000 m. tendencijos pasikeitė iš esmės: pusėje šalių, kuriose rinkti duomenys, dauguma moterų tuokėsi su prasčiau išsilavinusiais vyrais.

Paternalistinė Kinija – ryški šios tendencijos išimtis. Tai, kad dalis moterų lieka netekėjusios, yra jų savarankiškumo požymis: jos nenori tuoktis arba neranda patinkančio partnerio. Pirmąsyk Kinijos istorijoje daugybei šios lyties atstovių pinigai ir statusas leidžia savo noru atsisakyti santuokos. Bet gyvenime daug pasiekusios moterys, tokios kaip June, kurios vis dėlto norėtų susirasti partnerį, dažnai susiduria su, regis, neįveikiama konservatyvių vertybių siena.

Žaidimai kaukėmis

Kad vyrai, su kuriais kinės vaikšto į pasimatymus, jaustųsi gerbiami, išsilavinusioms moterims neretai tenka nuslėpti savo intelektą. June sako gyvenanti dviem režimais: paprastos kinų merginos ir užsieniniame Gebenės lygos universitete išsilavinimą įgijusios moters. Draugai teigia, jog to negana, ir pataria pasimokyti senovinio sa džao meno, kai strateginę akimirką moteris ima elgtis aikštingai. Šį kozirį per pasimatymus ištraukia visos kinės.

„Sa džao perpratusi moteris žino, kaip suteikti vyrui laimės“, – skelbia straipsnis, 2012 m. išspausdintas Kinijoje leidžiamame „Psychologies“ žurnale. Sa džao būdinga papūstos lūpos, verkšlenimas ir trepsėjimas. Skamba ne itin patraukliai, bet sparčiai kintančioje socialinėje ir ekonominėje aplinkoje šis gebėjimas tapo neatsiejamas, norint sukurti tęstinumo ir tvarkos įspūdį lyčių santykiuose, nes dėl jo kinų vyrai jaučiasi mylimi, gerbiami, kilnūs ir, svarbiausia, vyriški. „Kompetentingai karjeros siekiančiai moteriai sa džao praverčia siekiant vaikinui sudaryti įspūdį, kad ji nėra pernelyg nepriklausoma ar savarankiška, – rašoma kitame kiniško žurnalo straipsnyje. – Sa džao leidžia moteriai parodyti, kad ji yra ne griežta ir įtakinga, o švelni ir moteriška. Būtent šios savybės nuo seno apibrėžia moteriškumą. Glostydama vyrišką savimeilę ji pasiekia beveik neįmanomą tikslą – jos vyras ima jaustis vyriškas.“

XX a. penktajame dešimtmetyje panašių patarimų sulaukdavo amerikietės: „Dėmesio! Nepasirodykite protingesnės už savo vyrus, – rašoma to laikotarpio saviugdos knygoje. – Demonstruoti beveik tokio pat sumanumo niekas nedraudžia, bet būti ar atrodyti protingesnei nevalia.“ Vis dėlto po karo JAV labai trūko vyrų, o Kinijoje jų buvo 33 mln. daugiau nei moterų. Tad kodėl gi net iš esmės pasikeitus demografinei lygčiai kinės su tuo vis dar taikstosi?

Profesorius Hu Dengas, dėstantis emocinę psichologiją Pekine esančiame prestižiniame Liaudies universitete, save laiko romantiškų santykių specialistu. Palyginti su dauguma kitų profesorių, jis šią sritį vertina gana pažangiai. Per paskaitas atvirai kalba apie revoliucinėje Kinijoje paplitusias santuokas iš išskaičiavimo ir įspėja studentus, kad vestuvės su tėvų ar senelių parinktais partneriais retai baigiasi tikra meile. Tačiau kalbai pasisukus apie sa džao profesorius prabyla konservatyviau. „Šiandien sa džao nemokanti kinė vaikino greičiausiai nesusiras“, – sako jis.

Šiuolaikinėje konkurencingoje aplinkoje kinai patiria didelį spaudimą. Dėl lyčių disproporcijos jie jaučiasi privalantys potencialioms nuotakoms pademonstruoti savo pasiekimus. Nors šiandien visuomenė gyvena geriau ir turi platesnes galimybes, daugelis nebėra tokie užtikrinti dėl savo pragyvenimo šaltinio ir darbo vietos, kaip ankstesnė karta. Be to, miestuose nekilnojamasis turtas brangsta greičiau, nei auga atlyginimai. Norint įsigyti būstą Pekine ir Šanchajuje, reikėtų pakloti 20 vidutinių metinių darbo užmokesčių.

Kaip sako Hu Dengas, šiais laikais, kai daugelis vyrų jaučiasi sutrikę ir nevisaverčiai, moteris, gebanti sumaniai sustiprinti vyro pasitikėjimą savimi, padėti jam pasijusti trokštamam ir vertam pasigėrėjimo, gali atsverti šių jausmų trūkumą platesniame darbo ir visuomenės kontekste. Taigi strategiškai pademonstruota aikštinga elgsena atperka kitus kinų socialinės sistemos trūkumus, subjektyviai suvokiamą neteisybę ir nelygybę. Kinijos komunistų partija irgi skatina tradicines vertybes, pagal kurias moterys turėtų elgtis infantiliai ir taip padėti vyrams jaustis vyriškesniems. Sparčių ekonominių permainų laikais būtinas konservatyvus požiūris, kad šeima yra stabilizuojanti jėga.

Taigi, kitaip nei šalyse, kur investicijos į aukštąjį mokslą dažnai suteikia didesnę asmeninę laisvę ir leidžia mesti iššūkį nusistovėjusiai pasaulėžiūrai, Kinijoje dėl painiai susijusių politinių, filosofinių ir ekonominių priežasčių daug pasiekusios moterys, tokios kaip June, yra priverstos ieškodamos partnerių pasitelkti vaidybą.

Nors jos pasaulėžiūra plati, June atrodo įsitikinusi, kad turi apsimetinėti. „Savaitgalį praleidau su draugais iš vidurinės mokyklos. Visi kartoja, jog vaikino neturiu tik dėl to, kad nemoku naudoti sa džao“, – pasakoja ji. Problema tai, kad net peržiūrėjusi internetines pamokas, kaip pasitelkus sa džao išsireikalauti vakarienę mėgstamame restorane, jai paprasčiausiai nepavyksta perprasti šio pataikavimo meno.

Kadangi Kinijoje santuoka ypač svarbi, netrūksta ir pasiūlymų moterims patobulinti pasimatymams būtinus gebėjimus. Su sa džao June sekasi nekaip, bet vilionių pamokos su viena žaviausių Pekino sirenų skamba perspektyviau.

Instruktorei Ivy tik 27-eri, bet ji atrodo taip, lyg jau būtų spėjusi patirti gero gyvenimo skonį. Riešą juosia „Cartier“ laikrodis, ant dilbio kabo „Dior“ rankinė, ausyse švyti „Chanel“ auskarai, pečius gaubia kašmyrinis „Burberry“ paltas, o pėdos apautos žvilgančiais „Louis Vuitton“ bateliais su paauksuotais kaspinėliais. Ši moteris – tikra prabangių prekės ženklų ekspozicija. Stebėtina, bet viskas gana skoningai suderinta.

„Daugelio kinų vyrų akyse graži mergina atrodo graži tik tol, kol yra niekam tikusi ir žlugusi be ją palaikančio vyro“, – sako Ivy, prisėdusi Honkongo stiliaus deserto greta jos buto įsikūrusioje kavinukėje su purpurinio aksomo baldais, gausybe veidrodžių ir įmantrių sietynų. „O protinga mergina gali būti tik tuomet, jei nėra pernelyg graži, kad būtų rimtai vertinama“, – prideda ji. O kaipgi protingos ir drauge gražios moterys? Čia jau prabilome apie meilužes, išdidžiai paskelbia Ivy.

Dauguma aklų pasimatymų, į kuriuos eina June, romantika nė nekvepia. „Jie labiau primena verslo susitikimus.“

Ivy neabejotinai išvaizdi, bet pagal kinų standartus nepasižymi žmonai tinkamomis savybėmis ar infantilumu. Ji rūko labai energingai: vos išpūtusi dūmus godžiai susiurbia ką tik iškvėptą orą. Padavėjui mandagiai paprašius užgesinti cigaretę, moteris nepaklūsta ir šaltai atkerta, kad jau vėlu, be to, ji pažįsta savininką, kavinėje nieko nėra ir ji niekam netrukdo. Vos po kelių sekundžių ji vėl pasikviečia ką tik pavarytą padavėją ir pareikalauja peleninės. (Iki tol cigaretes gesino kvapiųjų ryžių dubenėlyje.)

Mergina maloniai atsisuka į June pratęsti pokalbio. Neseniai June keliskart susitiko su vyru, kurį pasimatymų svetainėje užkalbino dukra apsimetusi jos mama. Jis – ketvirtąjį gyvenimo dešimtmetį įpusėjęs kariuomenės leitenantas. Karjera jam sekasi neblogai, bet šiaip jis stačiokiškas ir nestabilių emocijų. Vis dėlto June neskuba nutraukti santykių, nes nerimauja dėl mamos jausmų. „Negaliu pasakyti, kad jis man negražus, nes ji atkirs, jog po dešimties metų tai vis tiek nebebus svarbu, – sako moteris. – Taip pat negaliu pasakyti, kad nesimezga joks emocinis ryšys, nes ji mane pavadins paviršutiniška. Mamos nuomone, laikui bėgant visos problemos išsisprendžia savaime.“ Gerą priežastį, kuri įtikintų artimuosius, pavyko rasti tik po dar keturių pasimatymų: June šis vyras pasirodė agresyvus ir neturtingas. Tačiau motina vis tiek neatlyžta: „Jis nori sukurti gerą įspūdį. Normalu, kad jis stengiasi paslėpti tikruosius jausmus!“

Išklausiusi pasakojimą Ivy paskelbia svarbiausių June problemų diagnozę, susijusią su artimaisiais: ji nėra hua ping – „gėlių vaza“, kaip norėtų daugelis Kinijos vyrų. Ji ne tik graži, bet ir pasitiki savimi. Kinams tai ne visada patinka.

Leisdama suprasti, kad pamoka baigta, Ivy pasidalija nepadoriomis savo pastarojo pasimatymo su nekilnojamojo turto magnatu smulkmenomis. Kiek patylėjusi paaiškina, kad nors už savo paslaugas gauna dosnų atlygį, iš tiesų šis darbas vargina: „Neketinu ilgai tuo užsiimti.“ Ji nori pasakyti, kad žada ištekėti: „Pavasarį imsiu ieškoti vyro.“ Ivy paaiškina, jog kaip ir daugelis kitų sugulovių ji sumaniai investuoja į savo ateitį, nes žino, kad su amžiumi jos rinkos vertė mažėja. Tačiau moteris nenori likti priklausoma nuo pajamų iš santykių su vyrais: tai tebuvęs pirmas žingsnis į geresnį gyvenimą. Kaip ir June, ji artėja prie amžiaus, kai turi sumainyti žiedus arba liks dulkėti ant lentynos.

Tokioms kinėms kaip Ivy, negalinčioms pasigirti June išsilavinimu ir kilme, santuoka gali atverti vartus į geresnį gyvenimą. Iš kuklios šeimos antraeiliame Čongčingo mieste kilusi Ivy į vieną geriausių Pekino aktorystės mokyklų pateko tik dėl savo įspūdingo grožio ir talento menui. Tačiau supratusi, kad versle jai sekasi daug geriau nei didžiajame ekrane, baigusi studijas moteris ėmė dirbti kino ir televizijos filmų platinimo srityje. Per filmų premjeras sukiodamasi tarp garsenybių ir derėdamasi dėl sutarčių su turtingais šio verslo atstovais Ivy pasijuto esanti visai kito visuomenės sluoksnio dalimi nei tas, kuriame užaugo. Atlyginimas didėjo – drauge su pajamomis iš nuotykių su turtingais ir neretai vedusiais vyrais – ir galiausiai versle, kur išvaizda atveria visas duris, ji jau galėjo sau leisti atitinkamai apsirengti, apsirūpinti prabangiais aksesuarais ir net atsisėsti prie žvilgančios baltos „Porsche Carreros“ vairo. Šiandien Ivy ir jos tėvų gyvenimas nepalyginti geresnis, tad laikas pamąstyti apie platesnę perspektyvą. Bet, kaip ir June atveju, visuomenės nustatyti terminai neretai užgožia asmeninius troškimus.

„Ar nerimaujate dėl būsimo vyro ištikimybės?“ – klausia smalsioji mokinė June. „Jis apgaudinės mane, – atsako Ivy. – Tokie jau tie aukštą padėtį užimantys vyrai. Svarbiausia surasti žmogų, kuris būtų pakankamai sumanus tai išlaikyti paslaptyje. Mano patirtis rodo, kad prastas vyras gali apgauti tik kartą, o geras vyras gali apgaudinėti amžinai.“ Neištikimybė taip neatsiejama nuo jos santuokos suvokimo, kad po daugelio metų svetimavimo ji pasirengusi nepastebėti net būsimo vyro paleistuvavimo. Galbūt tai – pačiai sau paskirta bausmė už visus tuos nuodėmingus metus.

June šiuo klausimu nenorėtų sekti Ivy pavyzdžiu. „Nemanau, kad man pavyktų su tuo susitaikyti“, – sako ji. Moteris visą gyvenimą sunkiai siekė savo tikslų, įveikė nemažai kliūčių, užkopė karjeros laiptais ir mėgaujasi gyvenimu, kuriuo gali didžiuotis, todėl tikrai nenorėtų ištekėti už jos neverto vyro. „Ketindamos tuoktis visos turime savo sąlygų, standartų, reikalavimų ir atsakomybių, – atsako Ivy. – Tereikia aiškiai suprasti, ką vertini labiausiai, ir atitinkamai išsidėlioti prioritetus.“

„Tačiau ką daryti, jei tau patinka žmogus, neatitinkantis nė vienos iš tų sąlygų ar reikalavimų?“ – klausia June. „Tuomet gali nė neabejoti, kad įsimylėjai“, – sako Ivy žibančiomis akimis savo nekantriai mokinei. Kai kurių pamokų neišmoksi net Jeilyje.

Roseann Lake yra „The Economist“ korespondentė Kuboje, parašiusi knygą „Paliktos Kinijoje: moterys, formuojančios ateities supervalstybę“ (Leftover in China: The Women Shaping the World’s Next Superpower).

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų