(Dmitrijaus Radlinsko nuotr.)

Išgelbėti nuo gelbėtojų: ar savavališkai slenkstį peržengusi televizija pažeidžia žmonių privatumą?

Išgelbėti nuo gelbėtojų: ar savavališkai slenkstį peržengusi televizija pažeidžia žmonių privatumą?

Žmonių privatus gyvenimas, ir ypač – su juo susiję konfliktai, vis dar sočiai maitina televizijas. Ar asmens duomenų apsaugos reforma sutramdys šių laidų kūrėjus?

Televizijos dar tik po kruopelę atskleidžia naujojo sezono tinklelio paslaptis. „Mūsų darbą reglamentuoja kur kas daugiau ir dar aukštesnius standartus keliančių dokumentų nei atnaujinti duomenų apsaugos nuostatai, todėl įtakos programos kūrimui tai neturės“, – trumpai atsakė TV3 televizijos komunikacijos vadovė Justė Radzevičiūtė-Laugalienė. Galima spėti, kad žiūrovai ir toliau galės matyti jau kone visų televizijų nuo 2002 m. transliuotą laidą „Farai“. Jos kūrėjai, žadantys „iš arti parodyti nelengvą policijos darbą Lietuvos miestuose ir miesteliuose“, titruose įspėja: „Kai kurie laidos epizodai gali šokiruoti vaikus ir silpnų nervų žiūrovus.“

„Sutaikyti besiriejančius kaimynus, paprotinti girtaujančią daugiavaikę motiną, nušluostyti ašaras žmonos paliktam vyrui. Tokia „24 valandų“ misija, kuri ir toliau džiugina LNK televizijos žiūrovus“, – tokį laidos pristatymą būtų galėję naudoti daugelis sunkiai suskaičiuojamų televizijos „gelbėtojų“ projektų – vadinamosios socialinės dokumentikos laidos. Tiesa, LNK eteryje jos nebeliko praėjusią žiemą pasikeitus televizijos programų direktoriui.

Kiek kainuoja asmens privatumas?

Tai dvi laidos, kurių pavadinimai dažniausiai skamba skundų dėl asmens privatumo ar garbės ir orumo pažeidimų sulaukiančiose institucijose – Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyboje (ŽEIT) ir Lietuvos radijo ir televizijos komisijoje (LRTK). Bet skundų kur kas mažiau, nei galėtų tikėtis manantieji, kad tokios rūšies žurnalistika tiesiog neturėtų egzistuoti. Pavyzdžiui, ŽEIT per metus jų gauna keturis ar penkis. Bet galima spėti, kad taip yra dėl to, jog įprastai čia kreipiasi žmonės, kuriems terūpi pašalinti ar paneigti informaciją. Jei norima moralinės žalos, asmens privatumo pažeidimo atlyginimo, dažniau kreipiamasi tiesiai į teismus arba advokatus.

Kai žmogus ieško galimybės užbėgti už akių laidos pasirodymui, inspektorius pirmiausia ragina jį raštu su aiškia pozicija kreiptis į televiziją. Kartais, pasak žurnalistų etikos inspektorės Gražinos Ramanauskaitės-Tiumenevienės, tenka ir tarnybai įsikišti, rašyti prevencinius raštus, kad televizijos įvertintų turimą medžiagą ir, jei reikia, jos atsisakytų ar koreguotų.

Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkas Dainius Radzevičius pripažįsta – 2001-aisiais priėmus naują Civilinį kodeksą, kai atsirado atskira „Asmenų“ knyga, aptarianti fizinių asmenų teisę į atvaizdą, privatumą, garbę ir orumą, tuo pačiu panaikinus moralinės ir materialinės žalos atlyginimo lubas, atrodė, kad pasipils šios rūšies bylos. Bet nepasipylė. Nors televizijos projektų, kurių pagrindas yra neigiamas socialinis kontekstas – žmonių privatus gyvenimas, arba konfliktai, susiję su privačiu gyvenimu, yra kur kas daugiau nei tos kelios minėtos vadinamosios socialinės dokumentikos laidos. LŽS vadovo nuomone, tai galėtų reikšti, kad tie žmonės, kurių teisės potencialiai pažeistos, jų nevertina taip jautriai, kaip, pavyzdžiui, anglosaksiškose šalyse.

„Tokių laidų žalos dydis pirmiausia susijęs su pačių herojų vertinimu. Ir dažnai būna, kad savo privatumą jie vertina kiek kitaip nei žiūrovai“, – komentavo D. Radzevičius.

Be to, kreiptis su pretenzija nėra paprasta. Nors skundo formą galima rasti internete ir ten pat užpildyti, to socialinio sluoksnio žmonės, kurie dažniausiai bando spręsti savo problemas padedami televizijos „gelbėtojų“, jo nuomone, neretai nebūna tiek išprusę technologiškai ir teisiškai, kad pasinaudotų šiais instrumentais. O samdyti advokatą reikia lėšų.

Vis dėlto atvejų, kai žmonės sugeba apginti savo teisę į privatų gyvenimą, yra. 2010 m. garsiai nuskambėjo vaiko teisių apsaugos kontrolierės Editos Žiobienės istorija. Prodiuserio Kristupo Krivicko laida „Akistata“ tuomet ištransliavo anonsą apie neva pasibaisėtinai neprižiūrimą E. Žiobienės močiutę. Vėliau paaiškėjo, kad 90-metė yra jos vyro močiutė. Nors kontrolierės šeima iškart ėmėsi teisinių priemonių saugodama asmens privatumą, TV3 vis dėlto parodė laidą. Tik joje nebebuvo minima moters giminystė su E. Žiobiene. Vis dėlto kontrolierės šeima močiutės vardu kreipėsi į teismą dėl teisės į privatų gyvenimą pažeidimo ir prašė kompensacijų.

Prognozuoja bylų skaičiaus augimą

Televizijos, nesant teisinės būtinybės, nelinkusios dalytis istorijomis apie nemalonumus, kuriuos patiria dėl savo transliuojamų laidų pažeidimų – jos tiesiog džiaugiasi tokių laidų reitingais. Bet žiniasklaidos teisės specialistė advokatė Liudvika Meškauskaitė gali pateikti daugybę pavyzdžių. Ir kalbama ne tik apie socialinės dokumentikos laidas. Ji pabrėžia – net tuo atveju, jei žmogus sutiko dalyvauti filmuojant laidą, įstatymai užtikrina jo teisę persigalvoti.

„Teisine kalba kalbant, tai, kiek žmogus nori atsiskleisti, kiek leidžia apie save kalbėti žiniasklaidai, priklauso nuo jo nuožiūros laisvės, tai yra, nuo jo valios. Ir ta nuožiūros laisvė gali kisti. Interviu apie asmeninį gyvenimą davęs žmogus vėliau gali persigalvoti. Ir taip nutinka. Jau buvo teisminių precedentų, kai žurnalistai negerbė nuožiūros laisvės“, – sakė advokatė.

Tai, kiek žmogus nori atsiskleisti, kiek leidžia apie save kalbėti žiniasklaidai, priklauso nuo jo nuožiūros laisvės, tai yra, nuo jo valios. Ir ta nuožiūros laisvė gali kisti.

Tais atvejais, kai žmonės kreipiasi į ją prašydami pagalbos užkardant laidos pasirodymą eteryje, L. Meškauskaitė paprastai kreipiasi į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. „Jos pritaikomos retai, bet vis dėlto pritaikomos. O kartais tiesiog bandau su žiniasklaida susitarti geruoju – atkreipiu dėmesį, kad pažeidinėja žmogaus teises, ir jei nesusitvarkys, teks kelti civilinę ar baudžiamąją bylą. Mums, advokatams, gal ir blogai, nes nelieka darbo, – nusijuokė advokatė, – bet žmogui gerai. O ir žiniasklaidai taip pat – ji juk išsitaisė klaidą…“

Net tuo atveju, jei žmogus sutiko dalyvauti filmuojant laidą, įstatymai užtikrina jo teisę persigalvoti. (Pauliaus Peleckio nuotr.)

Žiniasklaidos teisės specialistė spėja, kad įsigaliojus Bendrajam duomenų apsaugos reglamentui bylų dėl privatumo ir atvaizdo naudojimo pažeidimų padaugės – teisinių prielaidų tam yra daugiau. „Kaip tai pasireikš praktiškai, parodys laikas, ir tai įvyks ne iškart, reikės vieno kito precedento. Bet po truputį reikia prieiti prie civilizuotų taisyklių. Žiniasklaida mums reikalinga, su ja reikia bendradarbiauti, bet ir ji turi gerbti kitus. Ji negali toliau įsivaizduoti esanti visos trys valdžios. Ji yra tik ketvirtoji valdžia. Ir ji neturi žmonių nuteisti, pažeidinėti žmonių teisių. Turi suprasti, kad pati yra vieša, ir žiniasklaidos priemonių savininkai vieši. Turėtume pradėti vieni kitus labiau gerbti. Tuo ir pasitarnaus duomenų apsaugos reglamentas.“

Nieko, išskyrus verslą

Įvairių televizijos talentų šou kūrėjai neretai kaltinami dėl to, kad naudojasi savo silpnybių nesuvokiančiais herojais. LŽS vadovas D. Radzevičius prodiuserius ir režisierius linkęs ginti – žiūrovų pajuokos objektais tampantys jokių gebėjimų neturintys žmonės tai daro savo noru, ir būtų keista, jei šių projektų kūrėjai tuo nesinaudotų.

„Didžioji dalis verslo, ir žiniasklaida šiuo atveju niekuo neišskirtinė, geriausiai uždirba, kai gali naudoti arba išnaudoti žmogaus norus, gebėjimus arba nesugebėjimus, silpnybes, – sakė D. Radzevičius. – Žiniasklaidoje naudojami tie patys tiesioginės rinkodaros triukai kaip ir tų, kurie pasakoja apie perlines vonias arba patalynę be erkių. Jie ištiria silpnąsias savybes ir jas panaudoja, kad žmogui ką nors parduotų.“

Didžioji dalis verslo, ir žiniasklaida šiuo atveju niekuo neišskirtinė, geriausiai uždirba, kai gali naudoti arba išnaudoti žmogaus norus, gebėjimus arba nesugebėjimus, silpnybes.

Šiandien, kai visuomenė savo valia viešumai atiduoda tiek daug asmeninio gyvenimo, kaip vienas didžiausių rizikos faktorių vertintina tai, kad dalis viešinančių savo gyvenimą kartu atskleidžia su jais susijusių žmonių gyvenimą ir taip potencialiai pažeidžia jų teises. LŽS vadovas mano, kad socialinės dokumentikos laidų kūrėjus verta pagirti bent jau dėl to, jog sulaukę tokių herojų per prievartą pretenzijų jie pasistengia nefilmuoti jų veidų. Be to, specialistams konstatavus, kad Visuomenės informavimo ar kitas įstatymas visgi buvo pažeistas, laidų rengėjai retai ginčijasi dėl atsakomybės formos ar dydžio, dėl žurnalistų vaidmens. „Nuo tada, kai būdavo filmuojami juodieji ar kruvinieji penktadieniai, rodytos ir nusikaltimų aukos, situacija pagerėjo, – sakė D. Radzevičius. – Auga žiniasklaidos atsakingumas, o ir žmonės apie asmens duomenų apsaugą daugiau sužino jau mokykloje.“

Jis pabrėžia ir tai, kad panašių laidų yra Jungtinės Karalystės ir JAV televizijose. „Demokratinėje visuomenėje visada yra žmonių, kurie nori ar gali sau leisti, viešindami savo asmeninį gyvenimą ir jo dramas, galvoti, kad tai išsispręs, ir kviečia tarpininkus iš televizijos. Ir nežinau, ar tam reikia užkirsti kelią. Tiesiog svarbu pasirūpinti vaikų ir kitų nepilnamečių apsauga, ir čia esminis vaiko teisių specialistų vaidmuo. Svarbu ir pasirūpinti privačių asmens duomenų apsauga, dėl kurių gali nukentėti ne tik konkretus asmuo, o taip pat užtikrinti, kad būtų tinkamai atspindimos tos subtilios temos, kurios susijusios su grėsme žmogaus sveikatai ar gyvybei: kai jis serga sunkia liga, yra linkęs į savižudybę. Bet čia ir be naujų teisės aktų pakeitimų, matome, yra įvykę milžiniškų pokyčių“, – tikino D. Radzevičius.

Teisinio raštingumo spragos

Ir žurnalistų etikos inspektorei, ir LŽS vadovui didesnį nerimą kelia projektas, kuriuo, padedama privačios prodiuserių kompanijos, pasiekti visuomenės širdis siekia Lietuvos policija. „Viešųjų ryšių prasme „Farai“ tikrai sėkmingas projektas: policija skuba ir padeda, televizija sukuria įspūdį, kad ji tai padaro nepaprastai greitai. Bet čia labiausiai trūksta abiejų pusių išklausymo – vertinimą pateikia užkadrinis balsas arba tiesiai į filmavimo kamerą susako pareigūnas… – apgailestavo D. Radzevičius. – Čia galima kelti klausimą, kiek brandi mūsų visuomenė, kad neduotų savo sutikimo dalyvauti tokiuose projektuose. Ir čia jau daugiau atsakomybės tenka policijai, kuri fiziškai užtikrina galimybę kurti šią laidą. Manau, kad vieno garsaus atvejo gali užtekti, jog tokia laida nustotų gyvuoti.“

D. Radzevičius prisimena LRTK kartą nubaudus „Farų“ kūrėjus dėl vieno nepilnamečio istorijos, kuris kažką padarė būdamas išgėręs: „Gana agresyviai jis elgėsi, bet teisiškai žiūrint, tai buvo atvejis, kai nepilnametis parodytas neigiamame kontekste. Gautas mamos skundas, laidos rengėjai atsiprašė, jiems skirta nuobauda, o laida, kiek žinau, išimta iš archyvų ir interneto.“

Televizijos turinį su daug agresijos ir smurto LŽS pirmininkas siūlo vertinti platesniame kontekste: „Smurto vartojimo problematika susijusi su tuo, kad čia nėra jokio reguliavimo, kontroliavimo ar ribojimo. Jei vartotojas turi interaktyviąją televiziją, nepadeda laiko apribojimas, o jei neveikia šeimos kontrolė, tai gali žiūrėti ir vaikai. Šia prasme gyvename XXI a. Ir jei trūksta socialinės kontrolės arba savikontrolės, valstybė neturi instrumentų padėti.“

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų