Ironiškas G. Soroso fondo pasitraukimas iš Budapešto

• Autorius senam turiniui
• The Economist
• The Economist
• 2018.05.18 13:29

Vengrijos autoritarinė vyriausybė veja tolerancijos ir proto balsą

Įsivaizduokite, kad norite padaryti kai ką naudingo pasauliui. Tarkime, tikite demokratijos, žodžio laisvės, skaidraus valdymo idėja. Galbūt asmeniškai patyrėte, koks siaubingas gali būti gyvenimas šalyse, kuriose neužtikrintos šios pilietinės teisės. Tad kodėl nesukūrus šias teises ginančios organizacijos?

Žinoma, be pinigų sunku tai padaryti. Bet kas, jeigu laimingų aplinkybių dėka, esate sėkmingas valiutų biržos investuotojas, susikrovęs įspūdingą kapitalą? Kokios reakcijos galite tikėtis, jei įkuriate tokią organizaciją ir per keletą dešimtmečių paaukojate šimtus milijonų dolerių demokratijai ir laisvei visame pasaulyje puoselėti?

Jei esate George‘as Sorosas ir ta organizacija yra Atviros visuomenės fondas, galite būti pasmerktas, persekiojamas ir demonizuojamas. Galite tapti purvinų konspiracijos teorijų, atmiežtų antisemitizmu, taikiniu, o jūsų įkurtos organizacijos gujamos iš autoritarinio režimo valdomos šalies, kuri, beje, yra jūsų gimtinė. Jus ima vaizduoti kaip nuodėmingą turčių, norintį sužlugdyti Vengriją, o jūsų organizacijas persekiojančios gaujos renka balsus rinkimuose.

Viktoras Orbanas. (Scanpix nuotr.)

G. Sorosas, jis yra žydas, gimė Vengrijoje bei patyrė ir nacių, ir komunistų totalitarizmą, kol galiausiai emigravo į Ameriką. Jo filantropinė veikla įsibėgėjo paskutiniame XX a. dešimtmetyje, kuomet padėjo postkomunistinėms šalims, tokioms kaip Vengrija, tapti liberaliomis demokratijomis.

Tačiau gegužės 15 d. Atviros visuomenės fondas pranešė uždarantis savo būstinę Budapešte ir perkeliantis ją į Berlyną. Organizacija pareiškė negalinti tęsti veiklos „itin priešiškoje politinėje ir teisinėje aplinkoje“.

Organizacija pareiškė negalinti tęsti veiklos „itin priešiškoje politinėje ir teisinėje aplinkoje“.

Šis pareiškimas yra mandagus. Per pastaruosius dvejus metus Viktoro Orbano, autokratiško Vengrijos premjero, vyriausybė priėmė reikalavimus paramą iš užsienio gaunančioms nevyriausybinėms organizacijoms paskelbti save „užsieniečių finansuojamomis organizacijomis“ ir tai tarsi gėdos ženklą skelbti ant spausdintos ar audiovizualinės medžiagos, kurią šios organizacijos publikuoja. G. Sorosas buvo apkaltintas sukūręs slaptą planą, kaip į Europą atgabenti milijonus pabėgėlių iš Afrikos ir Artimųjų Rytų bei sugriauti krikščioniškąją Europos kultūrą.

V. Orbano „Fidesz“ partija pastarųjų rinkimų kampanijos metu naudojo niekingus plakatus su G. Soroso atvaizdu. Jam buvo priskirtas toks pat vaidmuo, kaip Emmanueliui Goldsteinu George‘o Orwello romane „1984-ieji“: mitinis nematomas priešas, skirtas sukelti žmonių neapykantą ir pateisinti totalią režimo valdžią.

Studentų protestas Budapešte. (Scanpix nuotr.)

Būtų sunku surasti geresnį simbolį už G. Soroso ir V. Orbano konfliktą. Devintojo dešimtmečio pabaigoje tuomet liberalių pažiūrų studentas V. Orbanas savo politinę karjerą pradėjo antikomunistiniame judėjime. Jis gavo G. Soroso organizacijos stipendiją studijuoti Didžiojoje Britanijoje.

V. Orbanas lyg koks Edipas nusisuko nuo savo geradario ir suvaidino puolusio angelo vaidmenį „Prarastame rojuje“. Garsia tapusioje kalboje 2014-aisiais jis pareiškė sieksiąs, kad Vengrija taptų „neliberalia demokratija“ – sunku įsivaizduoti efektingesnį G. Soroso filosofijos paniekinimą. Dabar V. Orbanas ėmė naudoti „krikščioniškosios demokratijos“ terminą.

2015 m. pabėgėlių krizė suteikė progą demonizuoti G. Sorosą. Daugiau nei milijonas prieglobsčio ieškotojų, dauguma jų Artimųjų Rytų musulmonai, ieškodami saugumo užplūdo Europą ir tas vaizdas leido „Fidesz“ pažadinti snaudžiančią rinkėjų ksenofobiją.

G. Sorosas ugnį į save atkreipė raginimais Europai priimti didelį skaičių pabėgėlių, po milijoną kasmet, ne tik išgelbėti kenčiančius, bet ir spręsti darbo jėgos trūkumo problemą. Etninių ir religinių nacionalistų partijai „Fidesz“ musulmonus pabėgėlius užtariantis žydas milijardierius tapo „tobulu blogiu“.

G. Sorosas ugnį į save atkreipė raginimais Europai priimti didelį skaičių pabėgėlių, po milijoną kasmet, ne tik išgelbėti kenčiančius, bet ir spręsti darbo jėgos trūkumo problemą.

V. Orbanas ir „Fidesz“ dar visiškai neįtvirtino „neliberalios demokratijos“ Vengrijoje. Tačiau valdžia paskelbė ketinanti priimti vadinamąjį „Sustabdykime Sorosą“ įstatymą, apsunkinsiantį gyvenimą migracijos problemas sprendžiančioms nevyriausybinėms organizacijoms – jos turės registruotis Vidaus reikalų ministerijoje ir mokėti 25 proc. mokestį nuo gautos užsienio paramos.

Mokyklos taip pat atsidūrė taikiklyje. Pastaraisiais metais vyriausybė stengėsi išnaudoti biurokratinius mechanizmus uždaryti 1991 m. G. Soroso įkurtą prestižinį Centrinės Europos universitetą (CEU), vieną labiausiai gerbiamų akademinių institucijų Rytų Europoje. Universiteto licencijos pratęsimo paraiška vis dar nepatvirtinta. CEU rektorius Michaelas Ignatieffas, Kanados filosofas ir praeityje politikas liberalas, neplanuoja palikti Budapešto, tačiau tebekybo grėsmė negauti leidimo pradėti kitus mokslo metus.

Universiteto sutriuškinimas būtų dar viena V. Orbano pergalė prieš žodžio ir saviraiškos laisvę. Tai karas, kurį, bent jau šiuo metu, Vengrijos valdovas laimi.

• Autorius senam turiniui
• The Economist
• #Atviros visuomenės fondas
• #George'as Sorosas
• #Vengrija
• #Viktoras Orbánas