-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
– Jūsų vadovaujamas ansamblis buvo pirmasis Lietuvoje, pradėjęs groti baroko muziką. Kuo ji jus kadaise patraukė?
– Iš tiesų „Musica humana“ pradėjo nuo baroko muzikos, kai Lietuvoje jos iš esmės niekas negrojo. Net ir dabar jos kažkodėl mažai grojama. Bet ši muzika pataiko tiesiai į žmogaus širdį. Aš ją atradau studijuodamas Paryžiuje. Ten turėjau du fantastiškus pedagogus – fleitistą Alainą Marioną ir Christianą Lardé, kuris buvo puikus baroko muzikos žinovas. Po stažuotės Paryžiuje grįžau į Lietuvą ir pradėjau intensyviai dirbti, įvesdamas į „Musica humana“ repertuarą baroko muziką. Tiesa, skirtingose Vakarų Europos šalyse jos stiliai kiek skyrėsi. Austrai grojo vienaip, Beniliukso šalys – kitaip, bet man labiausiai imponavo prancūziškasis barokas, pasižymintis ypatingu subtilumu.
Muzikoje slypi ypatingų brangakmenių – tik semk juos. Man, pavyzdžiui, J. S. Bachas yra viso pasaulio genijus. W. A. Mozartas – irgi genijus, bet ne tokio masto. Priminsiu, kad Bacho kūryba daug metų buvo pamiršta. Bet po Antrojo pasaulinio karo, kuriame nužudyta dešimtys milijonų žmonių, muzikantai vėl pradėjo groti J. S. Bachą. Kodėl? Nes jis supranta žmogaus sielą ir jo nebara. Ne taip, kaip L. Van Beethovenas ‒ „ką-tu-da-rai?“ (sudainuoja „Likimo simfonijos“ įžangą – IQ past.). Ne, J. S. Bachas padeda pakilti iš nuopuolio, suteikia dvasinę ramybę, ypač tokiame beprotiškame pasaulyje.
Po Antrojo pasaulinio karo muzikantai vėl pradėjo groti J. S. Bachą. Kodėl? Nes jis supranta žmogaus sielą ir jo nebara.
Iš pradžių mūsų ansamblį sudarė fleita, obojus, violončelė ir klavesinas. Per sezoną pagrodavome po 50‒60 koncertų – tai milžiniškas kiekis. Dabar jų yra žymiai mažiau, nes ir kitokios pasiūlos atsirado, bet vis tiek daug važinėjame po Lietuvą ir tęsiame savo darbą. Po kokių 8 metų veiklos supratau, kad norisi dar kažko – ne tik baroko muzikos. Juk pats fleita grodavau daug lietuvių šiuolaikinės muzikos kūrinių. Įvedžiau styginius, išplėčiau ansamblio sudėtį – taip galėjome pradėti groti ir W. A. Mozartą, ir J. Haydną, ir šiuolaikinius autorius. Mūsų ansambliui daug muzikos rašo lietuvių kompozitoriai – tuo labai džiaugiuosi. Pavyzdžiui, kai Filharmonijoje pirmą kartą sugrojome Algirdo Martinaičio „Cantus Ad Futurum“, stojo tokia tyla, kokios niekada nepamiršiu.
– Jaunystėje dešimt mėnesių studijavote Paryžiaus konservatorijoje. Vėliau profesoriai parengė rekomendacinį laišką Maskvos ir Vilniaus kultūros ministerijoms, prašydami leisti jums likti dar keleriems metams – A. Marionas rašė, jog galite tapti geriausiu fleitininku Sovietų Sąjungoje. Tačiau Maskva neleido jums pasilikti Paryžiuje. Ar lengvai įveikėte šią nuoskaudą?
– Tam, kad suvoktum pagrindinius prancūzų fleitos mokyklos principus, toje šalyje reikėtų pabūti kelerius metus, o ne dešimt mėnesių. Be to, išvykęs ten galvojau, kad man viską paaiškins, visko išmokys. Tačiau niekas nieko neaiškindavo nei apie kvėpavimą, nei apie raumenų darbą. Pasakydavo tik: „grok kaip aš“. Kol girdi garsą gyvai, šalia, gali groti kaip jis. Bet grįžau į Lietuvą – ir po pusmečio nebegalėjau išgauti tokio garso. Tada pradėjau labai rimtai tuo domėtis, perskaičiau daug knygų apie vokalą. Dabar baigiu rašyti fleitos mokyklos vadovėlį – koks raumuo turi dirbti, kaip reikia kvėpuoti. Tai – labai svarbūs dalykai, aš iki šiol kiekvieną rytą darau kvėpavimo mankštą. Mano mokiniai taip pat dirba pagal tokią metodiką. Vokalistas niekada nedainuos gerai, jei jis nemoka tinkamai kvėpuoti. Tas pats yra ir su instrumentalistais. O fleita šiuo atžvilgiu – ypač sudėtingas instrumentas. Grojant ja viršutinė lūpa yra visiškai palaida, priešingai nei grojant, pavyzdžiui, obojumi. Bet ji yra svarbiausia, ir reikia mokėti sutvarkyti jos raumenyną.
Nors man neleido likti Paryžiuje, aš vis tiek į jį grįždavau. Pradėjęs dirbti simfoniniame orkestre taupydavau pinigus, kad galėčiau ten išvykti. Lėktuvo bilietas iš Maskvos kainuodavo milžiniškus pinigus. Bet man pavyko nuskristi į Paryžių 7 ar 8 kartus. Praleisdavau ten po mėnesį ar du, sėdėdavau konservatorijoje, stebėdavau, viską užsirašinėdavau. Eidavau ne tik į fleitos, bet ir į obojaus, klarneto paskaitas. Dabar tuos laikus prisimenu labai šviesiai. Žinoma, lengva nebuvo. Juk Vilniaus ir Paryžiaus kainos smarkiai skyrėsi. Ten gyvenau kone pusbadžiu, būdavo dienų, kai tik kiaušinį suvalgydavau ir arbatos išgerdavau. Bet savo vis tiek pasiekiau.
– Kiek šiandien kurdamas naujas „Musica humana“ programas galvojate apie savo klausytoją?
– Aš kažkaip nesitaikau prie klausytojo, nemėgstu to daryti. Mūsų misija laikau šviesti žmones. Taip, kaip kadaise knygnešiai, nešę į Lietuvą knygas. „Nešti“ muziką taip pat svarbu. Mūsų muzikinis bagažas labai platus. Sudėtinga groti baroko muziką ir čia pat pereiti prie klasicizmo. Juk tai – visai kitokia artikuliacija, maniera, stilistika. Tai nėra paprasta. Bet mes mokame.
– Pernai rudenį atšventėte kūrybinės veiklos 50-metį. Kaip savo sukauptą patirtį ir žinias perduodate kolegoms ir studentams?
– Būna, dirbame su „Musica humana“ ir kas nors neišeina. Tada pareikalauju, kad muzikantai viduje padainuotų tą frazę. Man visada norisi pritaikyti kokį nors įvaizdį, pasakyti sakinį, kuris leistų žmogui intuityviai atverti kūrinį. Muzikoje ‒ ypač romantinėje bei baroko ‒ labai svarbu laisvė takte. Bet tai kartu – ir pats sudėtingiausias dalykas. Kai ta laisvė takte atsiranda, gimsta muzikos menas. Tam reikia trijų dalykų: muzikanto intuicijos, jausmo ir vaizduotės. Nuolat tai kartoju savo studentams. Štai girdžiu, kad studentas ima groti vertikaliai, statiškai. Tik natos, natos – o kas už jų? Tada prašau ne sugroti tą frazę, bet padainuoti. Dainavimo principas yra labai svarbus. Muzikanto galvoje visą laiką turi tekėti muzika.
Kalbėdamas apie muziką studentams pabrėžiu laiką ir erdvę. Laikas juk nestovi vietoje ‒ jis visą laiką teka, nėra statiškas. Erdvė neturi taktų – jie jos neskaido. Muzika aprėpia šias laiko ir erdvės savybes. Turėjau pirmakursį studentą, kuris grojo visiškai vertikaliai. Aš tokio grojimo negaliu klausytis: iškart stabdau, kalbu, aiškinu, ieškau pavyzdžių. Dabar jis – ketvirtakursis, jau groja horizontaliai, jo gera technika. Grodamas jis jau pradėjo kurti muziką. Juk jei muzikantas nekuria muzikos – žmonės iškart girdi.
Pernai lapkritį profesorius minėjo kūrybinės veiklos 50-metį (Dmitrijaus Matvejevo nuotr.)
– Ar jūsų minėtų intuicijos, jausmo ir vaizduotės menininkas gali išmokti? Ar tai – prigimties dovanos, kurias tik reikia išlavinti?
– Manau, kad intuiciją iš esmės turi kiekvienas žmogus, tik ji būna užslopinta. Bet muzikos mene intuicija labai svarbi. Kai jos nepaisoma, kai grojamos tik natos, taktas po takto, suardoma visa muzikos struktūra. Ką tik buvau tarptautinio konkurso Daugpilyje komisijos narys. Teko išklausyti 85 atlikėjų – ne tik fleitininkų, bet ir grojančiųjų obojumi, klarnetu, fagotu, akordeonu, mušamaisiais, fortepijonu. Tai – visiškai skirtingi instrumentai, todėl įdėmiai klausytis buvo sudėtinga. Bet esminis klausimas lieka tas pats – ar žmogus kuria muziką, ar ne.
Noriu, kad mano mokiniai įsijaustų į muzikos meną ir taptų kūrėjais.
– Ar jūs kaip pedagogas šiandien ramiai jaučiatės žvelgdamas į ateinančią, jaunąją fleitininkų kartą?
– Situacija kebli, bet taip yra visose Baltijos šalyse. Aišku, kad Lietuvos ar Latvijos muzikos akademijoje studijuojantis talentingas žmogus galvoja apie ateitį ir ar gaus darbą. Kitas klausimas ‒ kaip tas darbas bus apmokamas. Štai aš, profesorius, gaunu 400 eurų atlyginimą. Jei neturėčiau dviejų darbų, tiesiog neišgyvenčiau. O juk muzikos menas reikalauja labai daug darbo.
Iš mano klasės neseniai į užsienį išvyko trys labai geros fleitistės. Pavyzdžiui, Dominyka Šeibokaitė – tarptautinio Juozo Pakalnio konkurso laureatė ‒ išvažiavo į Šveicariją. Nežinau, ar ji grįš į Lietuvą. Geras, talentingas žmogus dažnai pastebimas iš karto. Aš už tai, kad jaunimas keliautų, semtųsi patirties. Bet tendencija pavojinga.
– Viena jūsų metodikos dalių yra vadinamasis dvasingumo principas. Ar galite jį paaiškinti plačiau?
– Tai gana sudėtingas dalykas. Visų pirma, manau, kad grojančio žmogaus siela turi būti rami, vidinė būsena – labai pozityvi. Taip pat, kaip minėjau, svarbūs jausmai, intuicija, vaizduotė. Jei visa tai susijungia – viskas. Atrodo paprasta, bet taip nėra. Vieni greičiau suvokia šiuos dalykus, o kitiems prireikia daugiau laiko. Todėl, pavyzdžiui, Japonijoje ar Prancūzijoje vos kelerių metukų sulaukę vaikai keliauja į muzikos mokyklas. Ten jie gauna vidinį tonusą, kuriuo naudojasi visą gyvenimą.
Dabartiniuose vaikuose matau visokių negerų dalykų, kuriuos išnaikinti galima tik per meną. Ir studentams sakau: eikite į muziejus, žiūrėkite, domėkitės. Vytauto Kasiulio dailės muziejus juk toje pačioje gatvėje kaip ir akademija. Klausiu: „ar buvote?“ ‒ „ne“. Pamenu, Prancūzijoje turėjau studento pažymėjimą, su kuriuo nemokamai įleisdavo į muziejus. Kiekvieną sekmadienį eidavau į Luvrą ir kitus didžiuosius muziejus. Žiūri į paveikslą ir matai tris jo perspektyvas – tas pats juk ir muzikoje. Man tie nuolatiniai apsilankymai davė labai daug.
– Kaip pedagogas garsėjate kūrybiškais, netradiciniais sprendimais – per pamoką šokate menuetą arba siunčiate studentus pasižiūrėti į tekančią upę. Galbūt taip siekiate išlaisvinti juos iš susikurtų rėmų?
– Noriu, kad jų vidinė būsena taptų vaizdingesnė. Niekada specialiai neplanuoju, kokį palyginimą pasakysiu ar ką dar sugalvosiu. Tai ateina visiškai natūraliai, intuityviai. Atėjusios fleitistės prašau sugroti „la“. Sugroja – garsas stovi. Sakau, padėk fleitą ir nueik prie Neries pažiūrėti, kaip vanduo teka. Vėliau klausiu, ar buvo. „Buvau“. Vėl prašau sugroti „la“ – rezultatas kitas. Sakau: kaip upė teka – taip ir grok. Noriu, kad mano mokiniai įsijaustų į muzikos meną ir taptų kūrėjais. Juk štampuoti natas gali bet kas.
Prof. A. Vizgirda
Gimė 1944 m.
Studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), Maskvos konservatorijoje, Paryžiaus nacionalinėje konservatorijoje.
Nuo 1971 m. dirba LMTA.
1971 m. vykusiame pirmajame Lietuvos džiazo festivalyje Elektrėnuose jo kompozicija „Viskas priklauso nuo nuotaikos“ pripažinta geriausia.
1974 m. įkūrė ansamblį „Musica humana“, yra jo vadovas.
1988 m. subūrė Lietuvos, Latvijos ir Estijos muzikus į kamerinės muzikos ansamblį „Baltic Trio“.
Nuo 1999 m. jo iniciatyva organizuojamas tarptautinis kamerinės muzikos vasaros festivalis „Kuršių nerija“, nuo 2007 m. ‒ J. S. Bacho muzikos festivalis.
Svarbiausi apdovanojimai: Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas (1998 m.), Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija (2006 m.), Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas (2011 m.).
