(Hanneso Jungo nuotr.)

Gyvenimas po mirties

Gyvenimas po mirties

Mirtis kaip vėjas – bekūnė. Nuotraukose vėjo nepastebime, bet galime matyti jo padarinius: nulinkusius medžius, pakilusias bangas. Lietuvoje dirbusio vokiečių fotomenininko Hanneso Jungo manymu, mirtį taip pat tinkamiausia vaizduoti fiksuojant tai, kas lieka po jos, – gyvenimą.

„Po gyvenimo seka mirtis. Visada. Tai tiesa, kuri vienija kiekvieną iš mūsų“, – šiais žodžiais fotografas H. Jungas pradeda pasakoti apie Lietuvoje nuo 2016 m. vykdytą fotoprojektą „Kaip gyveni?“ („How is Life?“). Atrodo, banalu ir nereikšminga kalbėti apie visus mus jungiančią mirties neišvengiamybę, nes tai – per daug gerai žinoma realybė. Tačiau, pasak menininko, galvodami apie mirtį neretai užmirštame kitą tiesą, jog po mirties taip pat seka gyvenimas – tų, kurie neteko artimojo.

H. Jungo fotopasakojimas „Kaip gyveni?“ kuria mozaiką iš žmonių, kuriems vienaip ar kitaip teko susidurti su savižudybe, istorijų. Nespalvotos, neretai išplaukusios, neryškios nuotraukos, abstraktūs vaizdiniai ir vieniši žiemos peizažai apgaubia slogia melancholijos nuotaika ir atšiauriu mirties dvelksmu. Tačiau fotografas teigia, jog projektas kalba ne apie mirtį, o apie gyvenimą.

„Be abejo, nuotraukose užfiksuotas sielvartas netekusiųjų savo vaikų, tėvų ar mylimųjų. Tačiau daug svarbiau tai, jog kiekvienas kadras įprasmina stiprybę asmenų, kurie, nepaisydami visko, toliau eina gyvenimo keliu, kurie nebijo atsiverti apie šeimos tragediją, kurie kalba tam, kad padėtų panašaus likimo žmonėms“, – aiškina H. Jungas.

Lietuva jau daug metų išlieka šalimi, kurioje savižudybių skaičius yra vienas didžiausių pasaulyje. Per metus iš gyvenimo savo noru pasitraukia vidutiniškai 32,7 iš 100 tūkst. lietuvių. Ši statistika gali kelti nuostabą tiems, kurie nėra asmeniškai su šia problema susidūrę. Gyvenančių toli nuo mūsų visuomenės nuostabą neretai papildo smalsumas ir noras suprasti, kokios šalyje glūdinčios paslaptys stumia jos žmones į savižudybę.

H. Jungas apie tai, jog Lietuva „pirmauja“ pagal iš gyvenimo savo noru pasitraukiančių asmenų skaičių Europoje, sužinojo dar 2013 m. Per kelerius metus ši realybė mažai tepasikeitė, tad niekada iki tol Lietuvoje nebuvęs fotografas ryžosi nuodugniau pažvelgti į mūsų visuomenę kamuojančią problemą.

Jis į Lietuvą pirmąkart atvyko 2016 m. sausį, jau žinodamas, jog imsis pažvelgti į savižudybę pro fotoaparato objektyvą. Visgi dar iki to momento, kai buvo padarytas pirmas kadras, menininko laukė ilgas pasiruošimas: „Savižudybė nėra estetiška tema, kuri lengvai leidžiasi fotografuojama. Prieš imantis projekto man buvo svarbu gerai išstudijuoti problemą ir nuspręsti, kokią žinią ir kokiu pavidalu mano nuotraukos skleis.“

Savižudybės paliestų Lietuvos gyventojų pasakojimai jau spėjo pasiekti daugybės šalių auditoriją.

Per pirmą kelionę į Lietuvą H. Jungas gilinosi į savižudybės problemą šalyje. Siekdamas suvokti, kodėl tiek daug lietuvių priima drastišką sprendimą pasitraukti iš gyvenimo, fotografas kalbėjosi su psichologais, profesoriais, socialiniais darbuotojais, „Jaunimo linijos“ ir kitų paramos tarnybų atstovais bei kunigais.

„Iš pokalbių su ekspertais sužinojau, kad savižudybių statistika Lietuvoje siejama su kolektyvine trauma ir nacionalinio identiteto praradimu. Pasaulyje įprasta, jog daug žmonių nusižudo didmiesčiuose, kuriuose dominuoja įtemptas gyvenimo ritmas, konkurencija ir vienatvė. Tačiau Lietuvoje atvirkščiai – daugiau savižudybių atvejų užfiksuojama kaimuose. Šią temą tyrinėjantys akademikai tai sieja su sovietų okupacija, per kurią žmonės neteko privačios žemės, įniko į depresiją ir alkoholį“, – kalbėjo H. Jungas.

Visgi savižudybė yra daugiasluoksnė problema ir viena priežastis negali paaiškinti kiekvieno unikalaus pasitraukimo iš gyvenimo atvejo. Tad H. Jungo projektas koncentruojasi ne į generalizuotą problemą, bet į istorijų individualumą: „Norėjau, kad nuotraukos būtų asmeniškos – artimos veikėjui, pasakojančios apie žmogų ir tai, kas nutiko būtent jo gyvenime, o ne apie kolektyvinę nelaimę.“

Rasti herojų fotoistorijoms nebuvo lengva. H. Jungas keliavo po Lietuvos rajonus, labiausiai nukentėjusius nuo savižudybės problemos. Ieškant projektui tinkamų žmonių pagalbos prašyta iš vietos kunigų bei socialinių darbuotojų, tačiau neretai informacija nebūdavo teikiama baiminantis prarasti bendruomenės pasitikėjimą.

Fotografas tikina, jog žmonių skepticizmą jam įveikti padėjo užsieniečio statusas: „Dažnai jaučiau, jog veikėjai, su kuriais pavyko susisiekti, noriai kalbėjosi su manimi, nes aš – ne vietinis. Žmonės sutikdavo papasakoti savo istorijas ar būti fotografuojami, nes jie maloniai nustebdavo sužinoję, jog į jų kaimelius atvykau net iš Vokietijos. Jie suprato, kad, jei jų nuotraukos bus pastebėtos ir istorijos išgirstos, tai gali padėti kitiems tragedijos žymę nešiojantiems žmonėms.“

Iš tiesų savižudybės paliestų Lietuvos gyventojų pasakojimai jau spėjo pasiekti daugybės šalių auditoriją. Per parodą Vokietijoje projekto veikėjos Editos nuotrauką išvydęs žiūrovas negalėjo sulaikyti emocijų. Jo, kaip ir Editos, tėvas pasirinko savižudybę, ir vyras tikino, kad moters mintys atspindi jo paties išgyvenimus. „Savižudybė nėra vien Lietuvos problema – ji paliečia daugybę žmonių, nepriklausomai nuo jų tautybės ar kalbos. Šis projektas padeda panaikinti kultūrines sienas, suprasti, kad žmogiška patirtis visur yra vienoda, ir atrasti bendrą ryšį“, – teigia H. Jungas.

„Kaip gyveni?“, pasak fotografo, nėra meninis projektas. Tai – sociologinis pasakojimas, siekiantis parodyti dažnai nematomą gyvenimo pusę. H. Jungas tikisi, kad šis darbas turės daugialypį poveikį: „Tikiu, jog nuotraukose matoma žmonių stiprybė suteiks jėgų tęsti gyvenimą ar kurti jį iš naujo tiems, kurie gyvena su potrauminėmis nuoskaudomis. Taip pat viliuosi, kad projektas sugriaus stigmą, jog nusižudžiusiųjų artimieji yra visam gyvenimui paženklinti netekties. Neretai su savižudybe susidūrę žmonės yra izoliuojami, jų vengiama, jie stumiami į vienatvę. Manau, kad ši fotografijų serija parodys realybę ir paskatins palankiau žvelgti į savižudybę išgyvenusius visuomenės narius.“

H. Jungas Lietuvoje dar kartą lankėsi dalyvaudamas rugsėjį atidarytame fotomeno festivalyje „Kaunas Photo 2018“. Menininkas tvirtina, kad nepaisant priežasties, kuri jį pirmąkart atvedė į Lietuvą, šalį jam pavyko pažinti iš teigiamos pusės: „Kai kam gali pasirodyti, jog šis fotopasakojimas yra tamsus ir pesimistiškas. Tačiau per dvejus metus, kol įgyvendinau projektą ir keliavau po Lietuvą, šalį pažinau ne kaip savižudybių, bet kaip be galo emociškai stiprių žmonių kraštą. Visi nuotraukų veikėjai išgyveno labai daug. Išgyveno mirtį. Bet po mirties seka gyvenimas ir apie tai kalba jų portretai.“

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų