-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kad gyveni kažkieno parašytame siužete. Negali pasielgti kitaip, negali sugadinti vaidmens arba jį pagerinti. Yra, kaip yra, ir šitaip yra kasdien. Arba: net jeigu tau pasiseka nuveikti ką nors ypatingesnio, netrukus, deja, išaiškėja, kad viskas taip ir buvo suplanuota. Tavo nesąmonės buvo numatytos iš anksto, ir todėl tavo elgesys nieko nepakeitė. Viskas liko taip, kaip ir buvę. Apsireiškusio likimo košmaras. Kai net tavo košmaras yra nulemtas kažkuriame danguje. Kai sužinai, kad esi ne kūrėjas, o tik kūrinys.
Šito filmo veikėjai lyg ir susitinka, bet keisčiausia, kad jie nemato vieni kitų, nekalba arba, jei ir kalba – nesusikalba, nesupranta vieni kitų, varo pro šalį. Jie – kaip personažai iš skirtingų istorijų, kur rašytojai gyvena savo literatūros vadovėliuose, kompozitoriai komponuoja muzikos istorijos puslapiuose, tapytojai guli dailės albumuose, keliautojai kabarojasi geografijos atlasuose, o karžygiai – visai atskirai – ilsisi istorijoje aprašytuose mūšiuose. Jie guli nepriklausomai minčių stalčiuose ir niekados nesusitinka. Nes jeigu susitiktų – ir vėl – išaiškėtų, kad nemoka kalbėtis ir vieni kitų nesupranta. Lygiai taip, kaip savo atskiruose gyvenimuose nesusitinka politikai, menininkai, gydytojai, mokytojai, ugniagesiai ir duobkasiai – nebent prie kapo duobės, kad užkasę vieną iš saviškių vėl pasileistų laukais atskirai. Net nustembi sužinojęs, kad ministras pirmininkas yra ne robotas, o žmogus, turintis savo asmeninį gydytoją, kuris beveik norėjo vadovauti visų medikų sukilimui prieš valdžią. Jau nedaug trūksta, kad tie veikėjai ir patys su savimi nebesusitiktų. Kaip tuodu Kolumbai iš vaikystės pamokų, kai apie vieną iš jų reikėjo mokytis per istorijos pamokas, o apie kitą – per geografijos, todėl susidarė įspūdis, kad buvo du Kolumbai, visiškai nepažįstami, nes taip ir nesusitiko tavo, mokinio, galvoje.
Režisierius rūko ir stebisi, ir pavydi: jis irgi norėtų gyventi kine.
Kiti personažai toje realybėje irgi atrodo valdomi nežinia kokių jėgų, todėl vaidina jiems priskirtus vaidmenis – kaip kokios marionetės, tampomos už nematomų siūlų: jie ne gyvena, o siekia reitingų, dalyvauja penketukų, dešimtukų ir dvyliktukų rinkimuose, sako kalbas per valstybines šventes ir neturi nieko žmogiška. Tik tai, ko reikia tėvynei, valstybei ar partijai. Jeigu jų kelyje pasitaiko koks atsitiktinis žmogus, tai jie krūpteli ir sustoja nustebę: kas čia dabar vyksta ne pagal scenarijų? Iš kur čia ta nenumatyta persona su savo problemomis? Mes, veikėjai, rūpinamės tautomis ir valstybėmis, o ne kažkokiais žmogeliais.
Eina laikas, keičiasi kostiumai, dekoracijos ir portalai. Atsiranda naujų blogerių ir dar naujesnių geriečių. Ir vis tiek jie vienas kito nemato ir negirdi. Ateina naujos valdžios, jos keičiasi, kaip kokie kirpėjai – ir tik kerpa, tik kerpa savo pavaldinius – tai mokesčių, tai įstatymų žirklėmis – ir kirpdami visą laiką piktinasi buvusiais kirpėjais: ir kas jus, mieli piliečiai, praėjusį kartą taip blogai nukirpo? Ir visi visą laiką nuo visko apstulbę: kodėl niekas jų nemato, nesupranta ir negirdi? Ekonomistai stebisi politikais, politikai stebisi piliečiais, o piliečiai stebisi savimi – kiek dar visokios valdžios sugebės jų iš viso nematyti?
Ir todėl atrodo, kad jie visi yra iš skirtingų filmų, atsitiktinai rodomų tame pat ekrane vienu metu. Ir tų filmų herojai negali susitikti ir susikalbėti. Jiems neparašyti bendravimo ir supratimo scenarijai, dialogai. Ekrane jie eina kiaurai vienas kitą – nematydami, negirdėdami, nesuprasdami ir nesikalbėdami. Kaip kokie nežinia kodėl susitikę hamletai ir žygimantai augustai, kaip raudonkepuraitės ir pinokiai, kaip haroldai ir ramūnai, kaip visus stebinti ir nieko kito – tik save – tematanti dalia.
Ir tuo pat metu tame kine viskas susipainioję, susiglamžę ir susimaišę. Negali atskirti ir suprasti, kas kokioje scenoje, kokiame ekrane ir kokio žanro: kartais girdi, kaip politikai traukia savo operetines arijas, jų fone skamba dramatiški blogerių monologai, pasigirsta komiškų romanų pasažai, vyriškai lyriškų moteriškų eilėraščių gaidos arba katastrofistiniai politinių apžvalgininkų duetai. Ir vėl: jie visi dainuoja, šoka, dejuoja, deklamuoja – užsimerkę. Jie atlieka savo partijas taip, lyg jie būtų vieninteliai pranašai, paskutiniai gyvybės atstovai Žemėje.
Jie net nekovoja, nes nemato vieni kitų ir nesugeba įsiklausyti.
Jie yra personažai, jie yra herojai, jie gyvena filme, todėl turi daug atsarginių kopijų ir papildomų gyvybių.
Režisierius rūko ir stebisi, ir pavydi: jis irgi norėtų gyventi kine.
