-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Važiuok į Kanadą. Tai pati geriausia šalis pasaulyje“, – tarė man bendradarbis kanadietis, kaip ir aš įstrigęs nuolat skubančiame Londone. Tądien ir vėl sėdėjome darbe ligi išnaktų. Lengvabūdiškai mestas kolegos patarimas akimirksniu užvaldė mano mintis. Anksčiau pasvajodavau skristi aplink pasaulį ir išnaršyti atokiausius planetos kampelius, bet Kanada, pusę žemyno užimanti valstybė, nebuvo patraukusi mano dėmesio iki to lemtingo vakaro, kai tuoj pat suskubau domėtis jaunimo galimybėmis dirbti ir keliauti šioje šalyje.
Išvykau metams – tik tiek galioja lietuviams teikiama darbo atostogaujant viza. Jų per metus išduodama vos du šimtai. Tokias jaunimo keliones organizuojanti Justina pasakojo, kad šiais metais paskelbus konkursą vizų kvota buvo išnaudota per 20 valandų. Dabar prašymai pildomi internetu, o prieš dvejus metus į ambasados atstovybę keliavau su pluoštu įvairiausių pažymų ir kitų svarbių dokumentų.
Kai po pusmečio baigiau tvarkyti formalumus, teko apsispręsti, kur pradėti kelionę. Milžinišką valstybę sudaro net dešimt provincijų ir trys teritorijos. Jos visos be galo skirtingos: pasirinkęs vieną, atsidursi kaubojų lygumose, kitą – grizlių rojuje. Pažįstamų čia neturėjau, tad miestų aprašymų, turistų atsiliepimų ieškojau internete ir galutinį sprendimą priėmiau… pagal grožį. Vankuverio nuotraukos nugalėjo europietiškojo Monrealio vaizdus. Važiuodama iš oro uosto traukiniu „SkyTrain“ ir pro langą stebėdama artėjantį miestą supratau, kad nesuklydau. Vankuveris nepaprastai gražus, ypač vėlyvą pavasarį. Jį supa kalnai ir Ramusis vandenynas, saulės spinduliai klaidžioja stiklinių dangoraižių labirinte. Kai susitaikai su mintimi, kad tai, kas kanadiečio akims yra sena, mums – nauja, pradedi visai kitaip vertinti didmiesčius ir jų suplanavimą. Nebeieškai senų pastatų ir siaurų gatvelių. Pastebi parkus ir tai, kaip žaluma, stiklas ir metalas kuria žaismingą nuotaiką.
Vankuveris – gana naujas miestas, įkurtas XIX a. pabaigoje, kai jį pasiekė per visą Kanadą iš Monrealio tiesiama traukinio linija. Uostamiesčio centras telpa žemės lopinėlyje, beveik iš visų pusių apsuptame vandens, daugybė tiltų jungia jį su šiaurine ir pietine miesto dalimis. Užlipęs į vieną iš supančių kalnų, popiet jau gali ilsėtis vandenyno bangų skalaujamame paplūdimyje. Tiesa, rudens ir žiemos sezonas čia pilkas ir lietingas. Todėl žiemą turistai Vankuverį vadina Rainkuveriu (angl. „rain“ – lietus) ir ilgiau neužsibūna arba skuba ten, kur bent jau sninga.
Pirmąjį darbą vasaros sezonui susiradau dar būdama Lietuvoje. Ieškojau jo kuo toliau nuo civilizacijos: troškau didmiesčio išvargintus plaučius pripildyti gryno kalnų oro, klaidžioti po miškus ir kiekvieną rytą pabusti laukdama nuotykių. Tokį ir radau. Įsidarbinau stovyklavietės prižiūrėtoja nedideliame Robsono kalno parke. Artimiausias miestelis už 40 km. Jokio judriojo ryšio, tad visą vasarą mobilieji telefonai buvo naudojami tik kaip žadintuvai. Parke – vienas kelias, degalinė, kavinė, informacijos centras ir bene populiariausias Kanados Uolinių kalnų žygių maršrutas, vedantis Ledkalnių ežero link. Keliaujančius po Britų Kolumbiją gidai įspėja, kad beskubėdami į garsius Džasperio ir Banfo nacionalinius parkus pakeliui nepražiopsotų šio nediduko rojaus kampelio, kuriame stūkso aukščiausia Kanados Uolinių kalnų viršūnė – Robsonas. Vankuverio autobusų stoties darbuotojai stebėjosi, kad viena išsiruošiau į tokią kelionę. Filmo personažą primenantis autobuso vairuotojas, aukštas stambus vyras su dideliais užriestais ūsais, net kelis kartus įspėjo: „Ten būsi tik tu ir lokiai.“ Kelionė autobusu truko dešimt valandų, per kurias, prisiklausiusi gąsdinimų, nė bluosto nesudėjau… Kaip vėliau įsitikinau, visai be reikalo.
Kiekvieną dieną pradėdama darbą negalėjau atsidžiaugti, kaip puikiai įrengtas mano „kabinetas“. Slėnis, kuriame gyvenome ir dirbome (prižiūrėjome parką ir stovyklavietes, rinkome mokesčius iš turistų, teikėme jiems informaciją apie žygių maršrutus ir pan.), iš visų pusių apsuptas kalnų. Baltuojančios viršūnės, kaitinamos saulės, pamažu tirpo, lediniai upeliai šniokšdami liejosi šlaitais ir tekėjo tolyn pasitikti iš vandenyno atplaukiančių lašišų būrių. Retkarčiais rytas aušdavo paniuręs, kalnai skendėdavo rūke. Tačiau net ir tada dairydavausi sulaikiusi kvapą, o ryto tylą staiga perskrosdavo iš miglų atsklidęs vilko kauksmas.
Norint išvysti tikrąjį Kanados gamtos grožį, tenka atsisakyti patogumų, į kuprinę susikrauti tik būtiniausius daiktus ir vietoje gausiai ženklais išmargintų populiarių turistinių kelių pasukti siaurais kalnų takeliais. Įrengtose stovyklavietėse pažymėtos vietos palapinei, stovi ryškiai žalias plastmasinis tualetas be sienų, kad nė akimirkai nenustotumėte grožėjęsi gamta, ir vadinamasis meškos stulpas, ant kurio nakčiai keliamas visas maistas ir kvapą skleidžiančios higienos priemonės. Nors ir turėjau nemažai skautiškos patirties, tačiau nuvykusi į Kanadą mokiausi stovyklauti iš naujo.
Išsirengus į laukinę gamtą, teks pamiršti įprastą dešrelių spirginimą vakarojant prie laužo. Maistą ruošti ir valgyti reikėjo kuo toliau nuo palapinės, taip pat atsisakyti naktipiečių jau gulint miegmaišyje. Baigus valgymo ritualą, būtina visus produktus sukrauti į vandeniui atsparų krepšį ir užkelti į meškos stulpą. Šios plėšrūnės paprastai žmonių bijo, mus išgirdusios ar užuodusios vengia artintis, tačiau įvairūs kvapai jas vilioja, ir smalsuolės į stovyklavietę gali atklysti ieškodamos gardėsių. Todėl patartina turėti specialų dujų balionėlį, skirtą apsiginti nuo lokių.
Prieš pradėdama dirbti parke, kaip visi darbuotojai, pažiūrėjau mokomąjį filmą „Būk saugus meškų šalyje“. Sužinojau, kad lokiai puola besigindami, dažniausiai jei žmonės netikėtai juos išgąsdina ar netyčia atsiduria tarp patelės ir jauniklių. Meškos turi puikią uoslę ir pačios pasitraukia vos pajutusios žmones, todėl miške sunku jų pamatyti. Šie gyvūnai taip pat yra puikūs bėgikai, net jei tenka skuosti į kalną, be to, mikliai kopia į medžius. Tad anksčiau draugų juokais dalyti patarimai išvydus mešką ropštis į medį buvo nieko verti.
Meškos į Kanadą sutraukia daugybę turistų. Vieniems jų šis gyvūnas – žmogėdra, tykanti kone už kiekvieno krūmo, kitiems – mielas pliušinis meškiukas, kurį išvydus visai nebaisu ir iš mašinos išlipti, kad tik pavyktų įsiamžinti su meiliuoju grizliu. Lengviausia lepečkojes išvysti važiuojant greitkeliu per parkus, nes pakelėse gausu uogų, čia joms patogu vaikščioti, nėra tankių krūmynų. Šie tingūs gyvūnai ieško lengviausių būdų prisikimšti pilvą. Jie kartais nukenčia dėl žmonių skiriamo dėmesio, pripranta būti maitinami ir ima artintis prie gyvenviečių bei miestų ieškodami ėdesio. Todėl visoje šalyje gausu įspėjamųjų ženklų: nesiartinti, nešerti, stovyklauti švariai, išvažiavus palikti tik batų žymes.
Atvykus į Britų Kolumbiją ar šalia esančią Albertą, privalu pakeliauti po Uolinius kalnus, aplankyti seniausius Džasperio ir Banfo nacionalinius parkus, kurie stebina vaizdais lyg iš atvirukų: tirpstančių ledynų, kalnais apsuptų smaragdinių ežerų, viršūnių, nuo kurių atsiveria tolimi horizontai.
Ten atradau kelią, kuriuo norėčiau važiuoti dar ne kartą. Tai 230 km atkarpa, jungianti Džasperio ir Banfo parkus, vadinama Ledo laukų keliu (angl. „Icefields parkway“). Judėdama juo, pusiau dalijančiu akmenimis ir uolų atplaišomis nusėtą plynę, jaučiausi tarsi skriejanti Mėnulio kraterio dugnu. Prieš akis – plonytė linija, vedanti tolyn į atšiaurius kalnus, aplink – pilka uola ir, regis, jokios gyvybės. Tik retkarčiais pasiseka išvysti vieną kitą gyvūną. Pamažu kylant aukštyn kraštovaizdis keičiasi ir kelias ima vingiuoti. Vieni kalnai – kaip lygi plokštė, šaunanti į dangų, kiti – kaip rūmai, pamažu trupantys ir dantytais bokštais badantys debesis. Akinamai saulėje žėrintys sniegynai, ledinės upės, žemi debesys ir nuolatos lydintis jausmas, kad šiame didingame, užburiančiame pasaulyje esu tik laikina įsibrovėlė.
Išties būtų galima pavydėti kanadiečiams gamtos artumo. Antroje pagal dydį pasaulio valstybėje gyvena palyginti nedaug žmonių – vos 35 milijonai, mažiau nei mūsų kaimyninėje Lenkijoje. Panorėjęs savaitgalį gali praleisti bėgdamas maratoną Kutenėjaus nacionaliniame parke, laipiodamas uolomis banglentininkų pamėgtoje Vankuverio saloje, irkluodamas Freizerio upėje ar gaudydamas bangas vandenyno pakrantėje. Ir tai tik vasaros pramogos.
O kur dar žiema… Tik Kanadoje pagaliau išmokusi čiuožti snieglente sužinojau, kas yra geras sniegas. Biraus it skalbimo milteliai sniego didelės pusnys angliškai vadinamos „powder“. Žiemą net žmonių nuotaikas lemia sniegas. Juokaujama, kad esant geram sniegui draugai nustoja egzistuoti, net jei reikia dalyvauti bičiulio vestuvėse… „Nepyk. Šiandien geras sniegas.“ Tokią dieną gali verstis per galvą ir mokytis sudėtingiausių pasaulyje triukų, nes žinai, kad krisi į pūkų patalus.
Kanadiečiai – aktyvūs, be galo sportiški ir azartiški žmonės. Jie puikūs slidininkai, laipiotojai uolomis. Tačiau, kaip lietuviai pametę galvas dėl krepšinio, taip Kanados gyventojai pamišę dėl ledo ritulio. Nėra ko stebėtis – ši sporto šaka XIX a. atsirado būtent Kanadoje. Beje, ledo ritulys neatsiejamas nuo… barzdų. Nemažai vyrų nešioja trumpesnes barzdas, kiti bando lygiuotis į patį Kalėdų Senelį. Vos tik Nacionalinės ledo ritulio lygos (NHL) komanda papuola į atkrintamųjų varžybų etapą Stenlio taurei laimėti, sportininkai ir prisiekę aistruoliai nustoja skustis barzdas. Nežinia, ar taip elgiamasi dėl prietarų, ar dėl komandos vienybės, bet patys žaidėjai teigia, kad barzda jiems nuo pat ankstaus ryto, vos tik pažvelgia į veidrodį, primena laukiančią kovą.
Kanadoje iš naujo atradau malonumą keliauti automobiliu. Nuvažiavus tūkstančius kilometrų buvo juokinga prisiminti, kokia ilga ir varginama kadaise atrodydavo kelionė iš Vilniaus į pajūrį. Kanadiečiai prapliupdavo juoku išgirdę, per kiek laiko galima skersai pervažiuoti visą Lietuvą, mat jie atstumą skaičiuoja ne kilometrais, o valandomis.
Išsiruošus į kelionę, belieka tik pasirinkti kryptį. Gali vykti į šiaurę ieškoti baltųjų meškų ar šiaurės pašvaisčių, sukti ratu aplink Vankuverio salą ar Niufaundlandą, pro langą grožėtis Ontarijo ežerais arba Elnių Salos nacionaliniame parke kantriai laukti įstrigęs automobilių spūstyje, nes kelią nusprendė kirsti išdidus bizonas. Gali skrieti per Italiją primenančius vynuogynų slėnius pietinėje Britų Kolumbijos dalyje, nuvykti į Monrealį paragauti garsiojo kanadietiško bulvių patiekalo „poutine“ arba lėkti į Kalgarį, kur vyksta vienas garsiausių pasaulyje rodeo šou „Calgary Stampede“. Bekraštis horizontas vilioja, tačiau nenuilstančius keliautojus varžo trys dalykai: degalai (pigesni nei Lietuvoje), automobilio būklė (atokiose vietovėse nė nesitikėk judriojo ryšio ar techninės pagalbos paslaugų) ir gyvūnai. Kelis mėnesius planavę kelionę per visą Kanadą, apsisprendėme važiuoti iš vakarinės pakrantės, Vankuverio, į rytinę – Naująją Škotiją. Pirmąjį kelionės vakarą lyjant lietui po automobilio ratais puolė elnias. Iki tol visada su baime stebėdavau pakelėse besiganančius milžiniškus žolėdžius, didingus jų ragus ir stambius kūnus. Šitas, neišsigandęs net intensyvaus eismo, iš tamsos šoko tiesiai prieš mano mašinos žibintus. Prie mūsų tuoj pat sustojo keli vairuotojai išsiaiškinti, ar nesusižeidėme, nes tokie incidentai keliuose labai dažnai. Be priekinio žibinto, su įlenktu kapotu ir nebeatsidarančiomis vairuotojo durelėmis toliau važiuoti nesiryžome, tad persėdome į traukinį.
Keliaudamas nejučia tampi naiviu optimistu. Sunkumai nebegąsdina – jie virsta puikiais atsiminimais ir padeda pažinti save. Dar ir dabar pamenu trumpą pokalbį su belge. Sutikau ją besidarbuodama parke ankstyvą vasaros rytą. Moteris virė kavą ir pasakojo, kaip kartu su vyru prieš kelerius metus metė darbus Belgijoje, pardavė butą ir nusipirkę autobusiuką iškeliavo po pasaulį. Dabar ji laukėsi ir po kelių mėnesių turėjo gimdyti. Ar planuoja ta proga grįžti namo? „Ne. Juk tai dar viena mūsų kelionės dalis“, – nuskambėjo atsakymas. Iš tiesų susikrovęs lagaminą gali būti tikras tik dėl viena – niekada nežinai, kas tavęs laukia už kito posūkio.
Kabamasis Kapileino tiltas (angl. „Capilano Suspension Bridge“) Vankuveryje. Tai įspūdingas dar XIX a. statytas 137 m ilgio tiltas. Kapileino kanjono uolose rasite įmontuotų kabamųjų pasivaikščiojimo takų. 3735 Kapileino kelias, Šiaurės Vankuveris, Britų Kolumbija. www.capbridge.com
Karališkasis Tirelio paleontologijos muziejus (angl. „Royal Tyrrell Museum“), įkurtas Albertoje, nederlingose Dramhelerio žemėse. Šioje dykynėje randamų uolienų amžius siekia 70 mln. metų, o jos kanjonuose gausu dinozaurų fosilijų, kurios eksponuojamos muziejuje. 7500 Dramhelerio kelias, Alberta. www.tyrrellmuseum.com
Kaboto kelias (angl. „Cabot Trail“) Keip Bretono Aukštikalnių nacionaliniame parke. Tai 300 km kelias (nuotr.), juosiantis Keip Bretono salą, pietuose tiltu sujungtą su Naująja Škotija. Už kiekvieno posūkio atsiveria nuostabūs vaizdai: miškai, vandenynas ir pro šalį plaukiantys banginiai. Nedidelėse gyvenvietėse vis dar gali išgirsti galų kalbą. Keip Bretono sala, Naujoji Škotija. www.cbisland.com
Hopvelio uolos (angl. „Hopewell Rocks“) Fandžio įlankoje. Šios įlankos potvyniai ir atoslūgiai – vieni didžiausių pasaulyje. Per šešias valandas vanduo pakyla net 14 metrų. Vandens ir erozijos paveiktos pakrantės uolos primena milžiniškus grybus, tad vandeniui nuslūgus gali pasivaikščioti po šaltų grybų, apaugusių dumbliais, giraitę. 131 „Discovery“ kelias, Hopvel Keipas, Naujasis Bransvikas. www.thehopewellrocks.ca
Viešbutis „Granville Island Hotel“. Netoliese rasite nuostabių turgelių, jaukių meno galerijų, puikiai sutvarkytą pakrantę, kur gausu restoranų. 1253 „Johnston“ gatvė, Vankuveris, Britų Kolumbija.
www.granvilleislandhotel.com
„WhiteHouse Backpackers Lodge“. Viktorijos laikų pastate įkurti jaukūs nakvynės namai svetingai sutinka kiekvieną keliautoją, atvykusį į hipių pamėgtą Nelsono miestelį. 816 „Vernon“ gatvė, Nelsonas, Britų Kolumbija. www.white-house.ca
„Free Spirit Spheres“. Tai tarsi nameliai medžiuose, skirti… suaugusiesiems. Šie mediniai burbulai pakabinti tarp medžių, tad ilsėdamasis juose įkurtuose kambarėliuose gali svajingai sūpuotis atogrąžų miške. 420 Horn Leiko kelias, Kvalikum Bičas, Britų Kolumbija. www.freespiritspheres.com
Restorano „West Coast Epic Sushi & Burger Bar“ (nuotr.) virtuvėje sukasi menininko gyslelę turintis genijus. Užsisakę paprastą tuno mėsainį, tikėkitės lėkštėje išvysti tikrą meno kūrinį. 602 „Front“ gatvė, Nelsonas, Britų Kolumbija.
Kepyklėlėje „Valemount Swiss Bakery“, įsikūrusioje pačioje Kanados Uolinių kalnų širdyje, niekada nebūna tuščia. Virtuvėje Bogdanas kepa europietiško stiliaus duoną, pyragus bei bandeles, o svečius pasitinkanti Silvija atsimena visų savo klientų vardus ir kokius gardumynus jie mėgsta labiausiai. 1020 „Main“ gatvė, Veilmauntas, Britų Kolumbija. www.valemountswissbakery.com
Baras ir alaus darykla „Jasper Brewing Co“. Čia rasite įvairaus savos gamybos alaus ir lengvų užkandžių. Džasperis – garsus turistinis miestelis, tad vasarą jame apstu keliautojų. 624 „Connaught“ kelias, Džasperis, Alberta. www.jasperbrewingco.ca
