(Pixabay nuotr.)

Gerovės valstybei reikia naujų formų

Gerovės valstybei reikia naujų formų

Gerovės valstybė sukurta liberalams sureagavus į kuriamąjį naikinimą, būdingą kapitalizmui. Šiandien ji atsidūrė pavojuje.

1941 m. birželį Williamas Beveridge’as, žymus britų mokslininkas ir valstybės tarnautojas, kuriam tuo metu buvo 62-eji, iš ministro Arthuro Greenwoodo kabineto išėjo su ašaromis akyse. Šis nepaprastai talentingas, bet sykiu linkęs užsispirti, pasipūtęs ir manieringas žmogus norėjo rimtų su vykstančiu karu susijusių pareigų. Kad juo atsikratytų, A. Greenwoodas pasiūlė, atrodytų, nemalonų darbą – peržiūrėti Jungtinės Karalystės socialinio draudimo planus. Taip buvo sukurta šiuolaikinės gerovės valstybės schema.

1942 m. gruodį, surašęs ilgiausią sąvadą, W. Beveridge’as pateikė išvadas apie „penkis milžinus“: ligas, dykinėjimą, neišprusimą, apsileidimą ir stygių. Jis pasiūlė pensininkams, neįgaliesiems ir bedarbiams skirti naujų išmokų, visuotinius vaiko pinigus ir nacionalines sveikatos priežiūros paslaugas.

Prieš pasirodant ataskaitai prie leidėjo biuro naktį nusidriekė ilga eilė. Apklausos rodė, kad visose socialinėse klasėse dauguma pritaria W. Beveridge’o pasiūlymams. Ataskaita buvo išversta į 22 kalbas, o Karališkosios karinės oro pajėgos barstė santraukas virš sąjungininkų pozicijų ir priešo užnugaryje. Dvi pastabomis išmargintos kopijos rastos Hitlerio bunkeryje.

Šiandien toks entuziazmas gerovės valstybės atžvilgiu retas. Dešinieji kritikai kaltina, kad ši sistema atima iš kapitalizmo ir individų dinamiką. Kadenciją baigiantis Atstovų rūmų pirmininkas respublikonas Paulas Ryanas mano, kad tai ne apsauginis tinklas, o „hamakas“, kuris „užliūliuoja įgalius žmones ir jie ramia širdimi gyvena išlaikomi“. Vokiečių filosofui Peteriui Sloterdijkui tai – „fiskalinė kleptokratija“.

Kairė, ką rodo tokiems politikams kaip Leiboristų partijos vadovas Jeremy Corbynas būdinga senų dienų nostalgija, teigia, kad gerovės valstybę sugalvojo kairieji, ir mano, kad į ją nuolat kėsinamasi. O rimtų iššūkių išties netrūksta: nuo senėjančių gyventojų iki imigracijos ir įvairesnių darbo variantų, kai W. Beveridge’ui dėl to nereikėjo jaudintis.

Sumenko visuomenės parama. Antai britų visuomenės nuostatų tyrimo duomenimis, sulig kiekviena nauja karta gerovės valstybe didžiuojamasi vis mažiau (žr. 1 grafiką). JAV pažiūros vis labiau išsiskiria pagal partijų liniją. Dviejų paskutinių XX a. dešimtmečių sandūroje dauguma respublikonų pritarė, kad vyriausybė turi pasirūpinti, jog gyventojai nestokotų maisto ir turėtų stogą virš galvos. Šiandien, „Pew“ apklausų duomenimis, dauguma taip nemano.

Britų visuomenės nuostatų tyrimo duomenimis, sulig kiekviena nauja karta gerovės valstybe didžiuojamasi vis mažiau.

Galbūt iš dalies problema sistemos pavadinime. Švedams ji – „Folkhemmet“ (liet. liaudies namai), vokiečiams – „Sozialstaat“ (liet. socialinė valstybė), o anglakalbiuose kraštuose prigijo terminas „Welfare state“ (liet. paramos arba pašalpų valstybė). W. Beveridge’as nekentė to pavadinimo, tarsi sakančio, kad valstybė – tai Kalėdų senelis, nes tai prieštaravo jo palaikomai asmeninės atsakomybės idėjai. Istoriškai susiklosčiusi „welfare“ reikšmė yra gana plati, bet žodis dažnai siejamas su pagalba skurstantiesiems, ypač JAV. Tačiau tokia pagalba – tik nedidelė gerovės valstybės funkcijų dalis.

Dažnas klaidingai įsivaizduoja sistemos kilmę ir tikslus. Tai ne tiek kairiojo sparno kūrinys, kiek bendro intelektualų darbo rezultatas, kuriame daug reiškė liberalizmas. Tokie liberalai kaip W. Beveridge’as manė, kad žmonėms reikia prisiimti daugiau atsakomybės už savo gyvenimą, bet vyriausybė turi jiems padėti. Jiems tai buvo ne industrializuota labdara, o priedas prie laisvosios rinkos kapitalizmo.

Gerovės valstybė atsirado anksčiau nei dabartinė jos forma, susiformavusi XIX a. pabaigoje. Senovės Romoje alkstantys buvo šelpiami grūdais. Renesanso laikų Europoje tokie miestai kaip Ypras rinko aukas, kad būtų pinigų elgetoms įdarbinti. Prasidėjus pramonės perversmui Anglija statė specialias vargšų prieglaudas, kur visiški beturčiai už maistą ir lovą skaldė akmenis, narpliojo virves.

Sunkūs laikai

Įpusėjus amžiui, kai įsivyravo nevaržomos rinkos, atsirado poreikis apsaugoti nuo tokių rinkų poveikio. Buvo laikoma, kad labdara ir bažnyčios nebesusitvarko su skurdu, masinei urbanizacijai susilpninus tradicinius socialinius ryšius. Pradėjo spausti kairieji. Bet nuošalyje neliko ir konservatyvieji. Otto von Bismarckas pirmuosius socialinio draudimo planus pristatė XIX a. 9-ajame dešimtmetyje. Sunerimę, kad „degradavusios“ masės netiks karams kariauti, Europos lyderiai pritarė, kad reikia gerinti visuomenės sveikatą ir švietimą. Todėl gerovės valstybė persipynė ir su populiarėjančiu nacionalizmu.

Kaip knygoje „Bread for All“ („Visi turi gauti duonos“) aiškina istorikas Chrisas Renwickas iš Jorko universiteto, pradinė gerovės valstybės versija „daugiausia skolinga liberalizmui“. Tokie „naujieji liberalai“ kaip Johnas Stuartas Millas ir Leonardas Hobhouse’as teigė, kad laisvė reiškia užtikrinti žmonėms tokią sveikatą, švietimą ir saugumą, kad jie galėtų gyventi, kaip nori. Kai kurios iš tų idėjų nugulė kaip pirmųjų valstybinės pensijos planų ir nedarbo draudimo pagrindas Naujojoje Zelandijoje, Australijoje, o XX a. pirmajame dešimtmetyje ‒ ir Jungtinėje Karalystėje.

Gerovės valstybių plėtrą paspartino Didžioji depresija ir Antrasis pasaulinis karas. Karas suvedė skirtingos kilmės žmones, suvienijęs prieš bendrą priešą. O kadangi rizika dalijosi viduriniosios klasės, joms reikalaujant paramos, gerovės valstybė peržengė elementarų rūpinimąsi vargšais. Rengdamas ataskaitą tokioje atmosferoje, W. Beveridge‘as bandė mažinti dalį ir dabar diskusijoms apie gerovės valstybę būdingos įtampos. Kada išmoka – teisė, o kada viskas priklauso nuo elgesio? Kada išmokos atima motyvaciją dirbti? Kiek sau gali leisti valstybė?

W. Beveridge’o atrasta pusiausvyra buvo liberali. Jis teigė, jog iš pradžių „visi turi gauti duonos <…>, o tada galima galvoti, ar kam nors bus pyrago“. Bet žmonių „nereikėtų mokyti laikyti valstybę dovanų, už kurias niekam nereikia mokėti, automatu“.

Pokario vyriausybė įgyvendino didžiąją jo plano dalį, o netrukus reformos pradėtos ir kitur. Jau 1954 m. turtingajame pasaulyje buvo susiformavusios kertinės gerovės valstybės institucijos: socialinio draudimo planai, atsižvelgus į pajamas skiriama parama labiausiai skurstantiems, nemokama arba subsidijuojama sveikatos priežiūra, socialinis darbas ir darbuotojų teisės. Tais metais JAV prezidentas Dwightas Eisenhoweris pasakė, kad jei kuris nors politikas bandytų sugriauti socialinį draudimą, „politinėje istorijoje apie tą partiją daugiau niekada neišgirstum“.

Įvairių šalių taikomos gerovės valstybės versijos visada skyrėsi. Tačiau nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio jos dar labiau atitolo. 1990 m. danų sociologas Gøsta Espingas-Andersenas aprašė tris „gerovės kapitalizmo“ atmainas. Viena iš jų – „socialdemokratiškos“ skandinavų versijos su didelėmis viešosiomis išlaidomis, stipriomis profsąjungomis, visuotinėmis išmokomis ir parama moterims, kad nemestų darbo. Kita – „konservatyvios“ gerovės valstybės, kurių pagrindas ‒ tradicinė šeima ir svarbu įnašo principas, kaip yra Vokietijoje. Trečioji – britų ir amerikiečių gerovės valstybės, kur svarbiau užtikrinti minimumą, o ne dalyti visuotines išmokas.

Brandžios gerovės valstybės bene dažniausiai kaltinamos, kad sukūrė išlaikytinių kultūrą. Todėl politikos formuotojai keitė programas, nustatydami tam tikras sąlygas, pavyzdžiui, kad gaunantieji išmokas privalo ieškotis darbo. Siekdamos padėti ieškantiems darbo, daugelis šalių išplėtė „aktyvią darbo rinkos politiką“, pavyzdžiui, perkvalifikavimą.

Vis tik pastaraisiais dešimtmečiais gerovės paslaugų apimtys nebuvo apkarpytos. 2011 m. paskelbtame darbe Paulas Piersonas iš Kalifornijos universiteto Berklyje rašė apie „sustingusį kraštovaizdį“. Pasirinkęs kelių tipų išmokas (nedarbo, neįgalumo ir valstybinės pensijos), jis pademonstravo, kad iki XX a. 9-ojo dešimtmečio jos buvo vis dosnesnės, o vėliau beveik nekito.

Jei karpomos gerovės paslaugų apimtys – mitas, tai mitas yra ir teiginiai, esą esmė – perskirstyti atiduodant iš turtingųjų vargšams. Nicholasas Barras iš Londono ekonomikos mokyklos pažymi, kad taikant gerovės sistemą labiau siekiama užtikrinti žmonėms galimybę sklandžiai vartoti visą gyvenimą, iš esmės paimant tai, ką jie uždirba jaunesni, ir perduodant jiems, kai sulaukia vyresnio amžiaus.

Klaidingai suprantamas ir gerovės išlaidų ryšys su ekonominiu augimu. Šalims turtėjant viešosios išlaidos sudaro vis didesnę BVP dalį (žr. 2 grafiką). XX a. 7-ajame dešimtmetyje EBPO šalyse išlaidos socialinei apsaugai (pensijoms, išmokoms ir pan.) siekė 5 proc., 1980 m. – jau 15 proc., o 2016 m. – 21 proc. 2011 m. paskelbtame darbe ekonomistai Andreasas Berghas ir Magnusas Henreksonas suskaičiavo, kad turtingose šalyse viešosioms išlaidoms išaugus dešimčia procentinių punktų, metinis BVP augimas sumažėja 0,5–1 proc.

Turtingose šalyse viešosioms išlaidoms išaugus dešimčia procentinių punktų, metinis BVP augimas sumažėja 0,5–1 proc.

Nepaisant to, nuo 2000 m. Kanadoje ir keliose Skandinavijos šalyse ūkiai sėkmingai sparčiai augo, nors viešosios išlaidos buvo aukštos. Peteris Lindertas iš Kalifornijos universiteto Deivise reiškinį vadina „nemokamų pietų galvosūkiu“.

Tai netinkamas pavadinimas. Juk už pietus sumoka mokesčių mokėtojai. Bet P. Lindertas teisus, kad gerovei svarbu ne tik, kiek išleidžiama, bet ir kaip. Vaikų priežiūros finansavimas, (dažniausiai) padedantis moterims neiškristi iš darbo rinkos, augimui naudingesnis nei, tarkime, pensijos. XX a. pabaigoje JAV pristačius Vaikų sveikatos draudimo programą, padaugėjo savo verslą pradedančių tėvų.

Augimas priklauso ir nuo kitos politikos. Nuo XX a. paskutiniojo dešimtmečio Skandinavijos šalys ir Kanada liberalizavo ūkius, parduodamos valstybines monopolijas, mažindamos reguliavimą ir naikindamos prekybos barjerus, nors viešosios išlaidos daugiausia liko aukštos. Kaip nurodo Willas Wilkinsonas iš Vašingtone veikiančios idėjų kalvės „Niskanen Center“ (retkarčiais rašantis „The Economist“): „Didelėms gerovės valstybėms teko tapti geresnėmis kapitalistėmis, kad galėtų sau leisti socializmą.“

Labai miela. Vis tik turtingų šalių gerovės sistemoms sunkumų kyla ne vien dėl dydžio. Trys pagrindinės problemos yra susijusios su demografija, migracija ir kintančia darbo rinka.
Pirma problema – senstantys gyventojai. Augant vidutinei gyvenimo trukmei, o nuo 1990 m. ir nekintant vaisingumo rodikliams, EBPO šalyse išaugo 65 metų ir vyresnių gyventojų santykis su darbingo amžiaus žmonėmis (žr. 3 grafiką): 1975 m. jis siekė 19,5 iš 100, dabar – 27,9. Vis daugiau gerovės sistemos išlaidų tenka pagyvenusiems žmonėms. Rinkėjų amžiaus medianai EBPO šalyse išaugus vienais metais, pensijoms skiriama BVP dalis vidutiniškai padidėja 0,25 proc. Tai galioja ir sveikatos išlaidoms. Šiandien valstybinėms pensijoms tenkanti valstybės išlaidų dalis EBPO vidutiniškai siekia 8,2 proc. BVP. Prancūzijoje – 14, Italijoje – 16 proc.

Kyla pavojus nerašytai kartų sutarčiai. Britų idėjų kalvė „Resolution Foundation“ skaičiuoja, kad britai iš demografinio sprogimo kartos per išmokas ir paslaugas gali tikėtis gauti penktadaliu su viršum daugiau, nei sumokėjo mokesčių. O šiandien dirbantiesiems gresia didesni mokesčiai. Biudžetą prižiūrinti Atsakingo biudžeto tarnyba suskaičiavo, kad norint išlaikyti tokį gerovės paslaugų lygį, koks yra dabar, išlaidos kaip BVP dalis iki 2066 m. turėtų išaugti septyniais procentiniais punktais ir perkopti 45 proc., vadinasi, turės augti mokesčiai.

Danija, Suomija ir dar kelios šalys susiejo valstybinį pensinį amžių su vidutine gyvenimo trukme. 2022 m. jų pavyzdžiu paseks Nyderlandai. Vokietija, Japonija, Portugalija ir Švedija tikslina pensijos lygį pagal dirbančiųjų ir nedirbančiųjų santykį. Kitur reformuoti pasirodė nelengva. Iš šešių per pastaruosius porą metų pensinį amžių keitusių EBPO šalių trys atšaukė planuotą didinimą.

Kitas iššūkis gerovės valstybei – imigracija. 1978 m. Miltonas Friedmanas tvirtino, kad arba turi atviras sienas, arba visiems atvirą dosnią gerovės valstybę, o visko kartu nenugramzdinus gerovės sistemos turėti neišeina. Be to, mokesčių mokėtojai palankiau žiūri, kai išlaidos yra skirtos rūpintis „tokiais žmonėmis kaip jie“.
Eksperimentai rodo įtampą tarp įvairovės ir dosnumo. Antai atliekant tyrimus nustatyta, kad švedai mažiau nusiteikę duoti bulgarams nei migrantams iš Nyderlandų. Kitame, 2017 m. paskelbtame tyrime, parengtame pagal apklausų duomenis iš 114 Europos regionų, nustatyta koreliacija, kad tose teritorijose, kur daugiau migrantų, dosni gerovės valstybė sulaukia mažiau paramos.

Nors tiksliau būtų sakyti, kad nepalaikomas iškart „svetimšaliams“ rodomas dosnumas. Europos šalyse 2002–2012 m. atlikus kintančių nuostatų tyrimą nustatyta, kad auga perskirstymo „vietiniams“ palaikymas, o kartu aršiai priešinamasi migracijai ir automatiniam išmokų dalijimui naujiems atvykėliams. Dėl pataikavimo tokioms pažiūroms atrodo patrauklūs populistai, kaip antai prancūzų Nacionalinis frontas, Švedijos demokratai ir Danijos liaudies partija, daug prisidėjusi prie to, kad Danija nuo 2002 m. riboja migrantų iš kitų nei ES šalių teisę į išmokas. Bet ne tik Danija taiko „gerovės šovinizmą“. Baigiantis XX a. Billas Clintonas reformomis apribojo nelegalių imigrantų teisę į išmokas. Švedija neseniai apribojo mokamas vaiko auginimo atostogas naujiems imigrantams ir sumažino paramą kai kuriems prašantiesiems prieglobsčio.

Kiti tyrimai rodo, kad nuostatos priklauso nuo paslaugos pobūdžio. Christianas Larsenas iš Alborgo universiteto nustatė, kad šiek tiek daugiau kaip pusė danų mano, jog imigrantams reikia iš karto leisti naudotis medikų paslaugomis ir valstybiniu švietimu, bet retam atrodo, jog dosnumas turi apimti bedarbių pašalpas arba vaiko pinigus. Negana to, požiūris į imigrantus lengvai kinta ir priklauso nuo politinio klimato. Antai 2011 m. 40 proc. britų sakė, kad imigrantai „griauna“ kultūrinį šalies gyvenimą, ir tik 26 proc. nurodė, kad praturtina. Pernai, jau po „Brexit“ referendumo, „griauna“ pasirinko tik 23 proc., o 44 proc. nurodė, kad praturtina.

Nors imigracija yra antras iššūkis gerovės valstybei, iš dalies ji gali padėti spręsti pirmąją problemą – senėjimą.

Nors imigracija yra antras iššūkis gerovės valstybei, iš dalies ji gali padėti spręsti pirmąją problemą – senėjimą. Britų ir danų ekonominiai tyrimai rodo, kad mažiausiai nuo 2002 m. ES migrantai mokesčiais prisidėjo daug daugiau, nei kainavo panaudotomis viešosiomis paslaugomis.

Trečia problema, kaip prisitaikyti prie kintančios darbo rinkos. „Gerovės valstybė susiformavo didelio valdžios aparato, didelių įmonių ir didelių profsąjungų laikais“, – knygoje „Can the Welfare State Survive?“ („Ar išgyvens gerovės valstybė?“) rašo Andrew Gamble’as iš Kembridžo universiteto. Daugumoje šalių įsivaizduota, kad dirbs vyrai ir visą darbo dieną. Šiandien tai galima pamiršti. Atlikusi tyrimą septyniose klubo šalyse EBPO suskaičiavo, kad stabilų darbą visą darbo dieną turi 60 proc. darbingo amžiaus gyventojų. Iš likusių 40 proc. ne daugiau kaip ketvirtis atitiko tipinę bedarbio apibrėžtį – neturi darbo, bet ieško. Dauguma buvo pasitraukę iš darbo rinkos arba dirbo nefiksuotą laiką.

Priežastys sudėtingos ir persidengia, bet prisideda ir motyvacija dirbti arba jos trūkumas, atsirandantis dėl sudėtingos išmokų sistemos. Daugelyje šalių radę darbą bedarbiai išmokas praranda tokiu būdu, kad išeina didelis faktinis ribinis mokesčių tarifas. Beveik 40 proc. bedarbių EBPO šalyse pradėjus dirbti, ribinis tarifas gali viršyti 80 proc. Be to, gaunantieji pašalpas dažnai patenka į biurokratinius spąstus. Antai kai kurie praradę darbą laukia ne vieną savaitę, kol gaus išmoką (pakankamai ilgai, kad daugelis pakliūtų į godžių skolintojų nagus).

Galimas būdas išvengti tokių problemų – visuotinės bazinės pajamos (VBP). Formų būna įvairių, bet iš esmės aibė nuo pajamų priklausančių išmokų pakeičiamos viena, visiems besąlygiškai mokama išmoka. Su VBP eksperimentuoja Škotija ir Nyderlandai, jų pavyzdžiu turėtų pasekti daug kitų šalių. Bet kol kas nė vienoje šalyje VBP nesudaro darbingo amžiaus suaugusiesiems skirtų išmokų sistemos pagrindo.

EBPO neseniai sumodeliavo dvi bazinių pajamų formas. Pirmu atveju išmokoms skiriami valstybės pinigai visiems padalijami po lygiai, t. y. valstybės įplaukos nedidinamos. Antru atveju kiekvienam sumokama esamoms garantuotoms minimalioms pajamoms lygi suma, o prireikus didinami mokesčiai, kad būtų iš ko mokėti.

Amžini trikampiai

Kaip visada kuriant gerovės politiką, rezultatai rodo bendros kainos, poveikio skurdui ir poveikio motyvacijai dirbti „trilemą“. Taip pat jie atskleidžia, kad įvedus bazines pajamas poveikis labai priklauso nuo to, kurią gerovės sistemos dalį jos iš dalies pakeistų. Italija, Graikija, Ispanija, Austrija, Lenkija daugiau skiria gerovės paslaugoms, kurias gauna 20 proc. turtingiausiųjų, nei labiausiai skurstantiems. Ten tolygiau paskirsčius išmokas išloštų skurstantieji, net jei būtų taikomas modelis, kai valstybės įplaukos nedidinamos. Bet ten, kur daug išmokų skiriama skurstantiems (pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje), įvedus VBP tektų smarkiai didinti mokesčius, kad visiems būtų galima užtikrinti minimalias pajamas, arba sumažėtų išmokos turintiems mažiausiai.

Daugeliui šalių realiau būtų taikyti neigiamą pajamų mokestį (NPM), kurį propagavo M. Friedmanas. Taikant NPM, mokesčių inspekcija sumoka tiems, kurie gauna mažesnes už tam tikrą ribą pajamas. Uždirbus daugiau, pradedami mokėti mokesčiai, atriekiami nuo dalies pajamų. Poveikis panašus į bazinių pajamų, ypač kai daugumoje NPM modelių tariama, kad tokiems modeliams išlaikyti reikės imti daugiau mokesčių iš turtingųjų. Tačiau NPM efektyvesnis, nes turtingiesiems nėra skiriama išmoka, kuri paskui vis tiek didžiąja dalimi atsiimama per mokesčius.

Tam tikros NPM versijos jau ne vieną dešimtmetį taikomos Jungtinės Karalystės ir JAV gerovės politikoje kaip mokesčių kreditais vadinamos išmokos, mokamos mažai uždirbantiems. Jungtinė Karalystė ieško naujų galimybių, bandydama (ne visai sėkmingai) šešias darbingo amžiaus žmonėms skirtas išmokas sujungti į vieną visuotinį kreditą. EBPO atlikus analizę neseniai nustatyta, kad siekiant padėti skurstantiems toks variantas geresnis nei VBP.

2015 m. Luke’o Shaeferio iš Mičigano universiteto su kolegomis paskelbtame darbe keliama mintis, kad dabar gerovės programoms (maisto talonams ar būsto subsidijoms) skiriamus pinigus būtų galima pakeisti NPM, užtikrinant, kad nė vieno amerikiečio pajamos nebūtų mažesnės už federalinę skurdo ribą. Numatomas aukštas ribinis mokesčio tarifas (50 proc.), bet darbe parodoma, kad NPM yra visai įmanomas, bent jau šalyje, kurios apsauginis tinklas silpnas.

Ką apie tokias idėjas kaip bazinės pajamos būtų manęs W. Beveridge’as? Jam atrodė, kad „dykinėjimas kiauras dienas demoralizuoja, net ir turint pajamų“, taigi, kai kurios VBP formos turbūt būtų sulaukusios jo paniekos. Sykiu jis manė, kad reformuojant reikia atsižvelgti į „šių dienų socialinę riziką“. Gerovės valstybė neturi įstrigti praeityje.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų