-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Kodėl atsisakėte užtikrintos karjeros „Lehman Brothers“?“ J. Zimmeris prisimena sulaukęs šio klausimo 2008 m., kai dar būdamas jaunas investicijų banko analitikas pranešė pasitraukiantis iš šios įmonių grupės ir planuojantis įkurti savo technologijų bendrovę. Tenka pripažinti, kad mintis buvo pašėlusi. Prieš metus J. Zimmeris feisbuke susipažino su būsimuoju verslo partneriu Loganu Greenu. Juodu įkūrė įmonę „Zimride“, kuri bandė išpopuliarinti pavėžėjimo ilgais atstumais paslaugą. Sėkmė neatrodė pasiekiama ranka, bet 25-erių J. Zimmerio tai nebaugino. Jis persikėlė iš Niujorko į Silicio slėnį. Kelionėje dalijosi automobiliu su pakeleiviais ir skleidė žinią apie „Zimride“.
Po kelių mėnesių, kai „Lehman Brothers“ paskelbė bankrotą, J. Zimmeris vis dar keliavo po šalį ir pristatė pavėžėjimo idėją studentams. Norėdamas pritraukti dėmesį vilkdavosi varlės kostiumą. 2012 m. „Zimride“ pristigo lėšų, bet jos bankrotas nebuvo toks įspūdingas kaip „Lehman Brothers“. Tikėdamiesi sumanyti ką nors nauja, J. Zimmeris ir L. Greenas savo biure, buvusiose automobilių kėbulų remonto dirbtuvėse apleistame San Fransisko rajone, sukvietė programuotojus. Čia gimė mintis sukurti paslaugą, kuri leistų vartotojams išmaniaisiais telefonais susisiekti su juos galinčiais pavežti vairuotojais. „Uber“ jau egzistavo, bet ji buvo skirta tik norintiems išsikviesti profesionalų vairuotoją ištaigingu juodu automobiliu, o ne šiaip žmogų nuosava transporto priemone. Naują paslaugą verslininkai pavadino „Zimride Instant“, bet netrukus pervadino į „Lyft“. Steigiamasis šūkis buvo „Jūsų bičiulis su automobiliu“. Ankstesnio „Zimride“ investuotojo Seano Aggarwalo nuomone, ši paslauga skambėjo kaip visiška nesąmonė: „Nejaugi manote, kad lipsiu į atsitiktinio vairuotojo automobilį?“
J. Zimmeriui nepatraukli agresyvi verslo plėtra. („Getty Images“ nuotr.)
Tačiau ši nesąmonė sudomino miestiečius. Tyrimų bendrovė „Pew Research Centre“ tvirtina, kad pavėžėjimo paslaugomis naudojasi apie 30 proc. jaunų amerikiečių ir 15 proc. visų amžiaus grupių suaugusiųjų. „Lyft“ veikia 200 JAV miestų ir yra vertinama 5,5 mlrd. JAV dolerių. Ji pritraukė solidžių investuotojų, pavyzdžiui, ribotos rizikos fondų valdytoją Carlą Icahną.
Ne kiekvienam pavyktų taip sparčiai sukurti tokios vertės įmonę. Tačiau Silicio slėnyje, JAV kapitalizmo centre, „Lyft“ sėkmė vertinama santūriai. Prabėgus keliems mėnesiams po to, kai įmonė įžengė į San Fransiską, jos konkurentė „Uber“ pristatė panašią paslaugą „UberX“ ir ėmė investuoti milijardus dolerių į plėtrą visame pasaulyje. Šiandien „Uber“ yra visų laikų vertingiausia naujųjų technologijų bendrovė. Ji įkainota maždaug 62,5 mlrd. JAV dolerių – apytikriai 11 kartų daugiau nei „Lyft“. „Pritraukėme 2 mlrd. Jei nebūtų „Uber“, sakytume, kad tai – neįtikėtinas pasiekimas“, – sako J. Zimmeris, bet žodžiai nuskamba lyg pasiteisinimas.
„Lyft“ nepavyksta išsiveržti iš „Uber“ šešėlio. Vienas rizikos kapitalo investuotojas, paklaustas nuomonės apie „Lyft“, pareiškė, kad ji neturi jokių perspektyvų. „Uber“ vadovas Travisas Kalanickas garsėja storžieviškumu ir įžūlumu. Kritikuodami J. Zimmerį skeptikai visų pirma pabrėžia, kad jis pernelyg „malonus“, ir būtent dėl to „Lyft“ nesulauks sėkmės. Šie vertinimai skuboti.
J. Zimmeris vairuoja ramiai ir kantriai. Ant galinės sėdynės įsitaisę keleiviai rodo jam kelią per Tvin Piksą. Priešais mus atsiveria San Fransisko centras. Kartais J. Zimmeris pats dirba „Lyft“ vairuotoju, norėdamas įsitikinti, ar verslo modelis veikia be priekaištų. Šį gegužės sekmadienį jis vežamai porai nesigiria esąs vienas įmonės savininkų. Vis dėlto du keleiviai išsiaiškina jo tapatybę ir prieš išlipdami iš jo išsinuomoto automobilio „Volkswagen Jetta“ paprašo papozuoti asmenukei.
Įnoringas ir žaismingas „Lyft“ prekės ženklas atspindi pašnekovo asmenybę. Jis yra viešasis įmonės veidas. Verslo partneris L. Greenas rūpinasi techniniais reikalais ir bendrovės valdymu. J. Zimmeris pasiūlė priekinę automobilių dalį žymėti riestais rožiniais ūsais, kad klientai žinotų, kas juos paims. Verslininko nuomone, paslauga turi atrodyti smagi ir paprasta: „Ilgainiui įpranti važiuoti su žmonėmis, o ne būti jų specialiai vežamas.“ Klientai skatinami sėstis ant priekinės sėdynės ir pasisveikinti su vairuotoju susidaužiant kumščiais.
Mano pašnekovas išties gana kuklus, bet linksmų plaučių. Pinigai nėra pagrindinė jo paskata. Brangiausias įsigytas daiktas, neskaitant nešiojamojo kompiuterio, yra 1000 JAV dolerių kainavęs dviratis, kurį jis nusipirko po pastarojo „Lyft“ finansavimo etapo. Akcininkas nelinkęs išlaidauti – tokio požiūrio ir tikiesi iš asmens, kurio bendrovė populiarina dalijimosi ekonomiką. Pagal jos principus žmonės mieliau nuomojasi daiktus, nei juos perka. Labiausiai J. Zimmerį motyvuoja troškimas paskatinti vartotojus automobilius nuomotis, o ne įsigyti. Jis pasvajoja, kad miestus būtų galima perplanuoti – apriboti mašinų statymo vietas ir daugiau vietos skirti parkams.
Žerdamas utopines idėjas J. Zimmeris labiau primena Kalifornijos hipį, o ne žmogų, kuris daugiau nei pusę gyvenimo praleido Greniče, Konektikuto valstijoje, ir dirbo „Lehman Brothers“ Komercinio nekilnojamojo turto paskolų departamente. Vaikystėje jį supo turtu mėgstantys puikuotis žmonės – Greniče kai kurie draugai per 16-ąjį gimtadienį dovanų gaudavo BMW automobilius. Tačiau jaunuolis atsispyrė gimtojo miesto pagundoms girtis blizgučiais. Be to, turėjo praktiškus tėvus. „Nuolat skaičiuoju“, – labai rimtai pareiškia jo motina, ketinanti baigti buhalterės karjerą kavos pupelių importo bendrovėje. Ji segi sidabrinį vėrinį su „Lyft“ ūsų formos pakabuku ir pasiskundžia kažkur praganiusi prie jo derančius auskarus.
Paauglystėje Johnas perskaitė apie Amerikos čiabuvių rezervatą Pain Ridže, Pietų Dakotos valstijoje, ir paklausė tėvų, ar galėtų kurią nors vasarą ten padirbėti savanoriu. Jį sukrėtė, kaip skurdžiai gyveno ši susitelkusi bendruomenė. Kitomis vasaromis dirbo gretimame viešbutyje „Hyatt“ ir įsitikino, kodėl reikia stengtis, kad klientai būtų patenkinti.
Jei ieškotume vienos visą J. Zimmerio gyvenimą siejančios gijos, tai būtų laiku išnaudotos tinkamos akimirkos. Studijuodamas Kornelio viešbučių administravimo mokykloje vaikinas pasirinko įkvepiančio dėstytojo Roberto Youngo paskaitas apie ekologiškus miestus. Būtent tada jį pavergė mintis, kad miestai planuojami atsižvelgiant į automobilių, kurie didžiąją laiko dalį stovi nenaudojami, skaičių. Net šiems riedant, 80 proc. keleivių sėdynių dažniausiai būna tuščios. Jis susimąstė, kas nutiktų, jei mašinoms pritaikytume viešbučių administravimo principus. „Vertinant pagal užimtumą, automobiliai yra lyg per mažai lankytojų sulaukiantys viešbučiai“, – aiškina J. Zimmeris. Studijų metais vieną semestrą jis praleido Sevilijoje mokydamasis ispanų kalbos. Sykį prireikus surasti Dievo Meilės gatvę jis kreipėsi pagalbos į atsitiktinę praeivę. 2014 m. juodu susituokė.
Sėkmingą J. Zimmerio karjerą taip pat nulėmė laimingi atsitiktinumai. Jis metė darbą „Lehman Brothers“ likus vos keliems mėnesiams iki įmonės bankroto. 2012 m., kai „Zimride“ virto „Lyft“, paplito išmanieji telefonai, leidę vairuotojams ir keleiviams sužinoti tikslias vietas, kur galima įsėsti į automobilį ar paimti pakeleivį.
Darbas „Lehman Brothers“ padėjo J. Zimmeriui apsispręsti, kokią įmonę jis norėtų įkurti. Verslininkas tvirtina, kad investicijų banko kultūra buvo sugedusi, žmonės valandų valandas praleisdavo apsimesdami, kad dirba. „Lyft“ biurai – visiška priešingybė: koridoriuje ant lubų kabo polietileno putų „makaronai“, o sienos aprašinėtos tokiomis frazėmis kaip „Kurkite be baimės“ ir „Paverskite tai tikrove“. „Lyft“ valdybos susirinkimai vyksta už didžiulio Vilio Vonkos – keistuolio saldumynų magnato iš filmo „Čarlis ir šokolado fabrikas“ – portreto, kurį atidarius atsiveria paslėpta biblioteka. Darbuotojai primena skaisčiaveidžius studentus ir darbe atrodo išties laimingi. „Ar tai verslo pasaulis? Manau, kad tai bendruomenės pasaulis. Nesijaučiu dirbantis korporacijoje“, – sako vienas jų.
J. Zimmeris garsėja švelniu ir draugišku būdu, bet ir jam teko išmokti kietai derėtis. Prabėgus keliems mėnesiams po to, kai „Lyft“ paslauga buvo pristatyta San Fransiske, viena vietos valdžios tarnyba pareikalavo nutraukti bendrovės veiklą ir ėmė trukdyti įvairiomis biurokratinėmis priemonėmis. Galiausiai J. Zimmeriui pavyko susiderėti dėl taisyklių, leidžiančių „Lyft“ dirbti legaliai.
Sąžiningą žmogų biurokratiniai trikdžiai gali labai išvarginti. Taksi vairuotojai visoje šalyje taip pat priešinasi „Lyft“ ir „Uber“, nes šios paslaugos pigesnės ir žlugdo tradicinį verslą. Kai „Lyft“ rengėsi pradėti veiklą Siatle, protestuoti susirinkę taksistai laikė „Uber“ vairuotojo mirtinai sužalotos mažametės nuotrauką. „Klausimų kyla nuolat, – sako verslininkas. – Susimąstau apie [taksi vairuotojų] gyvenimus ir noriu, kad galiausiai visi gautų naudos iš mūsų veiklos.“
Tokios humanistinės idėjos nelabai madingos, bent jau ne „Uber“, kuri garsėja negailestinga, itin konkurencinga kultūra ir labiau primena „Lehman Brothers“ nei „Lyft“. „Uber“ vadovas T. Kalanickas septyneriais metais vyresnis už J. Zimmerį bei jo partnerį L. Greeną ir plėtrą planuoja lyg pasaulinį karą: naujoms rinkoms užkariauti skiriami milijardai JAV dolerių. Pagrindinė „Uber“ konferencijų salė vadinama valdymo centru. Net T. Kalanicką gerbiantys žmonės pripažįsta, jog jis storžievis, bet mano, kad toks agresyvumas padeda kovoti su reguliuotojais ir visuotinai įtvirtinti pavėžėjimo paslaugą.
„Uber“ pranašumą prieš „Lyft“ veikiausiai didele dalimi lemia T. Kalanicko ambicijos ir konkurencingumas. Jis labiau patyręs verslininkas nei J. Zimmeris, nes įkūrė ne vieną, kad ir ne tokią klestinčią, bendrovę. Viena jų, „Scour“, buvo skirta dalytis failais ir sulaukė ieškinio dėl autoriaus teisių pažeidimų. Kelios įmonės norėjo prisiteisti 250 mlrd. JAV dolerių žalos. 2000 m. bendrovė paskelbė bankrotą.
„Uber“ dominavimas rinkoje jau nuo pat pradžių buvo vienas pagrindinių T. Kalanicko siekių. Jis stengėsi kuo skubiau pritraukti lėšų ir plėtė paslaugą visame pasaulyje, kad galėtų paskelbti miestus bei šalis užkariautomis ir taip įbauginti varžovus. Užuot bendradarbiavęs su reguliuotojais, verslininkas renkasi agresyvesnį metodą: įžengia į miestą nelegaliai ir tik paskui ima ieškoti kompromiso su valdžios tarnybomis. Jis ne kartą užsiminė dalyvaująs politiniuose rinkimuose, „kuriuose „Uber“ yra naujas kandidatas, o postą užima subingalvis taksi“. Santūrusis J. Zimmeris stengiasi neužgaulioti taksi bendrovių ir renkasi nuosaikesnę, bendradarbiavimu grindžiamą plėtros strategiją. Jis nutarė susitelkti į JAV ir derėtis dėl partnerystės su vietos bendrovėmis Kinijoje, Pietryčių Azijoje ir Indijoje, kad „Lyft“ vartotojai rastų automobilį net keliaudami po kitas šalis.
J. Zimmeris ir vienas „Lyft“ vairuotojų Saintas Thompsonas pozuoja su bendrovės prekės ženklu tapusiais rožiniais ūsais. („Getty Images“)
„Uber“ iš viso pritraukė 12,5 mlrd. JAV dolerių (daugiau nei bet kuri kita naujųjų technologijų bendrovė) iš įvairių investuotojų visame pasaulyje, įskaitant Saudo Arabijos vyriausybę. „Lyft“ sulaukė 2 mlrd. JAV dolerių. 2015 m. „Uber“ gavo 10,8 mlrd. JAV dolerių vertės užsakymų, o „Lyft“ – maždaug 1 mlrd. (iš jų bendrovei lieka apie 20 proc.). T. Kalanickas atkakliai skelbia, kad gali laimėti tik viena įmonė – jo. Prieš kelerius metus „Lyft“ ieškant naujų investuotojų T. Kalanickas esą bandė sužlugdyti šias pastangas skambindamas konkurentų kalbintiems asmenims ir bandydamas juos įtikinti verčiau investuoti į „Uber“. Taip pat pasakojama, kaip prieš kelerius metus „Uber“ darbuotojai kone 6000 kartų išsikvietė „Lyft“ vien tam, kad atšauktų užsakymą, tikėdamiesi, jog šios vairuotojai tuo pasipiktins ir pereis dirbti į „Uber“. Buvęs „Lyft“ darbuotojas Colinas Frolichas, vėliau perbėgęs į „Airbnb“, prisimena, kad vos po mėnesio, kai jis tapo „Lyft“ vairuotoju, „Uber“ užblokavo jo paskyrą, kad vartotojai negalėtų naudotis paslauga.
Nuožmi „Uber“ ir „Lyft“ konkurencija paskatino abi bendroves skirti neregėtas pinigų sumas – ko gero, daugiau nei 1 mlrd. JAV dolerių – keleiviams ir vairuotojams privilioti įvairiuose JAV miestuose. Tačiau „Uber“ nusitaikė į „Lyft“ ir viešojoje erdvėje: prieš kelerius metus įmonė paskelbė „Lyft“ vairuotojams skirtą reklamą – ragino juos „nusiskusti ūsus“ ir ateiti į „Uber“. Smulkesnė konkurentė sureagavo nuosaikiu reklaminiu stendu, raginančiu vairuotojus nebūti tik skaičiais.
Sėkmės sąvoka visada yra santykinė. Greta turtingų kaimynų žmonės jaučiasi skurstą, bendraudami su sumanesniais bendradarbiais manosi esą kvailesni, o leisdami laiką su gražiais draugais ima galvoti, kad yra ne tokie patrauklūs. Tačiau technologijų srityje palyginamieji vertinimai gali būti negailestingi. Panašiai kaip Holivude, nedidelio technologijų sektoriaus žaidėjai nuolat žvalgosi vieni į kitus. Silicio slėnyje paplitęs požiūris, kad vieno sėkmė yra kito nesėkmė. Jei savo srityje esi laikomas laimėtoju, bus lengviau privilioti talentingų darbuotojų, pritraukti investuotojų ir sulaukti žiniasklaidos dėmesio. O įmonės vadovas gaus neproporcingai didelę naudą. „Pirmos vietos prizas yra „Cadillac Eldorado“, antros – kepsnių peilių rinkinys, o trečios – nedarbas“, – pareiškė programinės įrangos bendrovės „Slack“ vadovas Stewartas Butterfieldas, cituodamas Davido Mameto pjesę „Konkurentai“ („Glengarry Glen Ross“).
Pašėlusias Silicio slėnio pastangas pirmauti tam tikru atžvilgiu galima suprasti, nes jau ne viena internetinė įmonė įrodė, kad nugalėtojas pasiima viską.
Pašėlusias Silicio slėnio pastangas pirmauti tam tikru atžvilgiu galima suprasti, nes jau ne viena internetinė įmonė įrodė, kad nugalėtojas pasiima viską. „Google“, „Facebook“ ir „Amazon“ kadaise turėjo stiprių konkurentų, bet galiausiai ėmė vyrauti savo srityse ir sutriuškino varžovus. Internetinės bendrovės lobsta iš „tinklo efekto“: kuo daugiau vartotojų, tuo didesnė nauda ir įtaka. Pavyzdžiui, atlikdama daugiau paieškų „Google“ geriau prognozuoja poreikius, todėl vis daugiau žmonių naudojasi šia paslauga ir suteikia įmonei milžinišką pranašumą prieš konkurentus. Vis dėlto internetinių paslaugų sektorius skiriasi nuo daugelio kitų sričių, kur konkurencija nuožmesnė, todėl čia buvimas antroje vietoje nelaikomas neįveikiamu trūkumu. Palyginkite „Coca-Colą“ ir „Pepsi“, „Nike“ ir „Adidas“, „McDonald’s“ ir „Burger King“, „General Motors“ ir „Ford“.
Silicio slėnyje daugelis skeptiškai vertina „Lyft“, nes mano, kad pavėžėjimo rinkoje gali išlikti tik viena įmonė. Veikiausiai jie klysta. Kai pavėžėjimo bendrovė tampa patikima ir paslaugos nebereikia ilgai laukti, vartotojams nėra jokio skirtumo, kurį iš konkurentų rinktis. „Uber“ ir „Lyft“ pajėgs įsitvirtinti daugelyje JAV miestų, tad bent kurį laiką klientai tikrai turės pasirinkimą.
Galbūt Silicio slėnis garsėja kaip liberalus ir atviras, bet iš tiesų jis itin konkurencingas ir vertina nuožmumą. Naujas technologijų bendroves pasiryžę kurti asmenys verslininko etalonu tebelaiko sunkiu charakteriu garsėjusį Steve’ą Jobsą. „Žmonės linkę vertinti kitus pagal pasiekimus, o ne pagal žmogiškumą, – sako Randy Komisaras iš rizikos kapitalo įmonės „Kleiner Perkins Caufield & Byers“, remiančios naujas technologijų bendroves. – Ypač konkurencingame Silicio slėnyje laimėtojai dažnai būna egocentriški ir susitelkę į save, savo misiją ir tikslus. Kiti jiems nerūpi.“ Šiuo klausimu Silicio slėnis primena Volstritą ir kitas dinamiškai besikeičiančias sritis, kur pergalių dažniausiai tikimasi iš agresyvių ir lipti per galvas gebančių asmenybių.
J. Zimmeris mano priešingai. Jis įsitikinęs, kad malonūs verslininkai taip pat gali laimėti, ir pamini „Starbucks“ vadovą Howardą Schultzą. „Aš konkuruoju, bet noriu, kad ir kitiems būtų gerai, – aiškina jis. – Manau, jog tai pranašumas. Mūsų verslas yra paslaugų verslas.“ „Lyft“ privalo įtikti ir vartotojams, ir vairuotojams. Kai kurie vairuotojai iš tiesų pripažįsta, kad jiems labiau patinka asmeniškesnė, žmogiškesnė „Lyft“ įmonės kultūra. J. Zimmerio netrikdo antra vieta. Jis atkerta, kad kritika, esą „Lyft“ pernelyg minkštakūnė, tėra „Uber“ sukurtas mitas, o konkurentų agresyvumas atsirūgs jiems patiems. Visame pasaulyje nuo Prancūzijos iki Indijos pasitaiko valdžios institucijų bandymų uždrausti šią paslaugą. „Uber“ troškimas užkariauti Kinijos rinką sukėlė brangiai atsiėjusį karą su vietos konkurentu. Tai gali tapti nepigia kliūtimi.
Jei, kaip mano J. Zimmeris, ateityje automobilių apskritai nebereikės vairuoti, žmonės jų pirks mažiau ir mieliau naudosis pavėžėjimo bendrovių paslaugomis.
Jei, kaip mano J. Zimmeris, ateityje automobilių apskritai nebereikės vairuoti, žmonės jų pirks mažiau ir mieliau naudosis pavėžėjimo bendrovių paslaugomis. Dėl to gali kilti tokių paslaugų teikėjų ir automobilių gamintojų nesutarimų. Užuot skelbęs jiems karą, J. Zimmeris bando bendradarbiauti. Jis įtikino „General Motors“ investuoti į „Lyft“ stulbinamą 500 mln. JAV dolerių sumą ir susitarė dėl partnerystės. Verslininkas (gal kiek optimistiškai) prognozuoja, kad jau po trejų metų bent kai kuriuose miestuose vartotojai galės naudodamiesi „Lyft“ paslauga išsikviesti savavaldžius automobilius.
J. Zimmerio dar laukia daug darbo stiprinant „Lyft“. Rožiniai ūsai galbūt tinka žaismingame San Fransiske, bet kitur neatrodys tokie patrauklūs. Pašnekovas tai supranta, todėl išsiuntė paslaugos vartotojams el. laišką, kuriame išdėstė, jog jie nebeprivalo sėstis ant priekinės sėdynės ir sveikintis su vairuotojais susidauždami kumščiais. „Lyft“ perkėlė ūsus nuo automobilių grotelių ant prietaisų skydelio ir galbūt ateityje juos sumažins. J. Zimmeris pajuokauja, jog siekiant pritraukti vartotojų iš pradžių „Lyft“ teko pakovoti preliminariuose rinkimuose, o pastaruoju metu jau pereita prie pagrindinės kampanijos su labiau centristine programa, kad ja susidomėtų platesnis „rinkėjų“ ratas.
Mažesnis „Lyft“ dydis taip pat gali tapti pranašumu. Keliais milijardais JAV dolerių vertinamą bendrovę vis dar gali įsigyti kuri nors kita įmonė. Iš šio sandorio J. Zimmeris ir L. Greenas neblogai uždirbtų ir galėtų leistis į kitą verslo nuotykį. Paklausiau pašnekovo, koks būtų tas kitas verslas? Jis pripažino apie tai jau kalbėjęs su partneriu. Viena minčių – suplanuoti ir pastatyti miestą, nepritaikytą automobiliams. Tai pašėlusi ir galbūt nesėkmei pasmerkta idėja. Bet J. Zimmeris jau yra girdėjęs tokių nuomonių.
