-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Festivalių tradicijos Lietuvoje siekia vėlyvojo sovietmečio laikus, kai pirmąja kregžde tapo 1985 m. Vidaus reikalų ministerijos kultūros ir sporto rūmuose surengtas tarptautinis roko ir džiazo festivalis „Lituanika“.
Sudužusiam S. Dariaus ir S. Girėno lėktuvui dedikuotas pavadinimas įgavo sakralinę reikšmę. 1983 m. įkurto klubo „Lituanika“ vardas suteiktas ir jo surengtam festivaliui, įvykusiam 1985-ųjų gegužę tuomečiuose Vidaus reikalų ministerijos kultūros ir sporto rūmuose. Renginyje dalyvavo 15 grupių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų Sovietų Sąjungos respublikų. Jis sulaukė didžiulės sėkmės, todėl buvo pakartotas 1986, 1987, 1988 m. ir t. t. (trisdešimtmetį minėjo 2015 m.). (Po antrosios „Lituanikos“ trys entuziastai – Dovydas Bluvšteinas, Margarita Starkevičiūtė ir Gintautas Babravičius – įsteigė Jaunimo muzikos klubą). Dalyvaujančių grupių kasmet daugėjo kaip ir žiūrovų.
Iš esmės šis festivalis paskatino kurtis roko klubus Kaune ir Vilniuje, imta organizuoti kitus roko renginius (pvz., „Debiutai“), o vėliau per Lietuvą nužygiavo pirmasis „Roko maršas“.
1987 m. pirmąsyk surengtas „gastroliuojantis“ festivalis „Roko maršas“ tapo patriotizmo, laisvėjimo ir nepriklausomybės šūkių realizavimo vieta, kuria sėkmingai pasinaudojo ir 1988-aisiais susikūręs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Per „Roko maršus“ imta vis drąsiau kalbėti apie sovietinę okupaciją, ilgus metus slėptas Ribbentropo–Molotovo pakto detales, tremtis ir kitus totalitarinio režimo nutylėtus istorinius nusikaltimus. Taip vienas pirmųjų lietuviškų festivalių, vykęs iš eilės trejus metus – 1987, 1988, 1989 m. (dar būta poros bandymų atgaivinti jį 1996 ir 1997 m.), kur roko muzika, žanriškai suvokiama kaip maištas prieš sustabarėjusią sistemą, įkvėpė patriotizmo, nepriklausomybės siekį.
Per „Roko maršus“ imta vis drąsiau kalbėti apie sovietinę okupaciją, ilgus metus slėptas Ribbentropo–Molotovo pakto detales, tremtis ir kitus totalitarinio režimo nutylėtus istorinius nusikaltimus.
Festivalių tradicija buvo gaji ir tolimais sovietiniais laikais. Žmonės rinkosi į „Baltijos jaunystę“, „Neringos vėtrungę“ (anot Marijono Mikutavičiaus, ilgą laiką tai buvo didžiausias pramoginės muzikos festivalis Lietuvoje), seniausią klasikinės akademinės muzikos festivalį šalyje „Klaipėdos muzikinis pavasaris“, estradinės muzikos festivalį „Palanga“, Tarptautinį akordeono festivalį, pirmąjį džiazo festivalį Lietuvoje „Jaunystė“, įvykusį Elektrėnuose (1968 m.), o vėliau – ir į festivalį „Birštonas Jazz“, kurį turėtų sentimentaliai minėti Lietuvos džiazo elitas, iš ten grįždavęs su reikšmingiausiais šalyje šio muzikos žanro apdovanojimais.
Atgimimo laikais didžiausio populiarumo sulaukė sunkioji muzika. „Lituanikos“ ir „Roko maršų“ sėkmės įkvėpti vyko festivaliai „Kaunas – 88“, „Rock forum“, pankroko festivalis „Purvinoji žiema“, „Punk popietė – 87“, „Vilnius Punk – 87“, „Punk rock Vilnius – 88“, „Vilnius Underground – 89“, „Punk action“, „Nulis sveikų“, „Kiaulių miestas“, „Crazy House“, „Sidabrinis seifas“ ir kiti. Iš didesnių reikia išskirti Pačių blogiausių grupių festivalį ir „Bobų vasarą“, sėkmingai rengtus ir jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tačiau jų ištakos siekia dar ankstesnį dešimtmetį.
Jaunas grupes pastaraisiais metais į rampos šviesą traukia muzikos klubas „Tamsta“, o 1988–1997 m. tai darė saviironiškai pavadintas renginys – Pačių blogiausių grupių festivalis. Blokados sąlygos, kuriomis Lietuvai kurį laiką teko gyventi atgavus nepriklausomybę, neaplenkė ir muzikos. Sąstingį tuo metu išgyveno ir garsios grupės, ką jau kalbėti apie jaunas.
Vienas Pačių blogiausių grupių festivalio-konkurso organizatorių, muzikologas, pedagogas, „LRT Opus“ balsas Dovydas Bluvšteinas pripažįsta, kad nuo 1972 m. Kauno įvykių sovietinių kultūros ir švietimo įstaigų vykdytas karas su roku pasiekė valdžiai tikusių neprastų rezultatų. „Tuo metu visas rokas buvo andergraundas, scenose tebekaraliavo valdiški Filharmonijos vokaliniai instrumentiniai ansambliai, atliekantys Lietuvos kompozitorių sąjungos narių sukurtas dainas apie meilę tėvynei. Kai pradėjome Jaunimo muzikos klubo veiklą, išaiškėjo, kad Lietuvoje yra vos kelios roką grojančios grupės, – pasakojo D. Bluvšteinas. – Pirmasis konkursas vadinosi Moksleivių ir jaunimo grupių festivaliu, jam vos ne vos pavyko surasti kelias grupeles. Dauguma jų buvo iš rusiškų mokyklų, nes ten dėl suprantamų priežasčių antirokinė politika buvo švelnesnė. Po beviltiško konkurso vienas renginio organizatorių Audrius Šulcas visai neatsitiktinai sugalvojo Pačių blogiausių grupių festivalio pavadinimą.“
Pačių blogiausių grupių festivalis tapo švyturiu, nušviečiančiu joms skirtą nišą nerimastingoje muzikos jūroje. Anuomet veikusio laisvalaikio organizavimo susivienijimo „Centras“ muzikos agentūros direktorius D. Bluvšteinas aiškino, kad festivalio scena buvo suteikiama nekomercinėms, kituose panašiuose renginiuose pasirodyti nekviečiamoms, siauram klausytojų ratui įdomioms grupėms. Trumpiau tariant, andergraundui.
Blogiausių grupių festivalis padėjo atsirasti konkursui „Euro Rock Vilnius“, kuris ne vienus metus vyko muzikos klube „Tamsta“. Šis laikytas tramplinu 16–26 metų jaunimui.
Lietuvos nepriklausomybės atgavimo priešaušryje Pasvalyje pradėtas rengti roko, džiazo, akustinės muzikos festivalis „Bobų vasara“ (1989–2003 ir nuo 2015 m. iki dabar), kuris buvo paminėtas tais pačiais metais įkurtame muzikos žurnale „Melomanas“. Jame užfiksuota, kad Pasvalio jaunimui iš visų pasirodžiusių grupių labiausiai patiko latvių kolektyvas „Linga“, dar grojo grupės „Dilema“ (Telšiai), „Dykuma“ (Kaunas), „Hidromasažas“ (Klaipėda), Pasvalio „Laiptai“ ir „Smegduobė“, taip pat svečiai „Sezon doždej“, „Brilijanty ot Nekermana“ (Leningradas), „3-7-tūz“ (Charkovas), „Odis“ (Ryga).
Skirtingai nei sunkiosios muzikos ar džiazo festivaliuose, „Bobų vasaros“ programoje atsispindėdavo žanrų simbiozė. Tai akcentuota ir muzikos apžvalgininkės Gražinos Jasiūnaitės antrajam „Bobų vasara“ festivaliui skirtoje apžvalgoje „Yra viltis: Bobų vasara 90!“: „Pasvalio miestelis paspringo džiazo, roko ir akustinės muzikos spalvomis. Muzikos buvo daug ir įvairios. Išvakarėse skambėjo bardų gitaros, o kitos dvi dienos paskendo džiaze ir roke.“
Šis festivalis irgi sulaukė auditorijos pripažinimo. Trečiojo svečiai jau išvydo legendinę roko grupę iš Škotijos „Nazareth“, kuri, regis, tąkart įsigijo „abonementą“ koncertuoti Lietuvoje.
Grupės, atlikėjai, muzikos apžvalgininkai romantiškai nusiteikę vykdavo į šį festivalį, o jų atsiliepimai tiek spaudoje, tiek išsakyti žodžiu tarsi vis iš naujo paliudydavo organizatorių kartotą šūkį: „Pasvalys – ne provincija!“ 1993 m. baigėsi kasmečių „Bobų vasarų“ tradicija. 2015-aisiais ją bandyta atgaivinti, organizatoriams viliantis, kad pavyks ir grupes, ir rėmėjus, ir žiūrovus įtikinti festivalio moto teisingumu: „Kas nebos par „Bobų Vasaro“, tas galės nubraukt sau ašaro. I vysks.“
Festivalių ištakos, siekusios dar okupuotos Lietuvos laikus, įkvėpė naujus renginius, kaip antai „Pop Art“. Ilgą laiką populiariosios muzikos festivalis „Pop art“ buvo bene laukiamiausias Lietuvoje, savo tradicijas jis išlaikė 13 metų – nuo 1989 iki 2001 m.
„Bliuzo naktys“ 2004 m. (Organizatorių nuotr.)
Šis festivalis jungė įvairių žanrų muziką ir atlikėjus (nuo estrados legendų iki lengvojo roko). Pavyzdžiui, antrajame festivalyje koncertavo Stasys Povilaitis, Kastytis Kerbedis, „Suvalkija“, „Casino“, „Rondo“, „Vairas“, Virgis Stakėnas ir kt.
Jį rengė ATM – Alvido Tautkaus menodaros kompanija. Festivalis „Pop Art“ nusipelnė kaip stiprus populiariosios muzikos populiarintojas, padėjęs Lietuvos muzikos padangėje įsitvirtinti grupėms „Dinamika“, „Vairas“, „Vitražas“, „16 Hz“, „Tikroji išdykėlė“, „B’Avaraija“, „N.E.O.“, „Karališka erdvė“, atlikėjoms Viktorijai, Aistei Pilvelytei, Aistei Smilgevičiūtei.
„Visagino country“, pretendentas į Lietuvos rekordų knygą, pradėtas rengti vos atkūrus šalies nepriklausomybę ir tebevyksta iki šiol, turi įdomias ištakas – 1991 m. vasarą kilus Maskvos pučui buvo nebeaišku, ar jis toliau gyvuos. Anot festivalio prezidentės Elenos Čekienės, jo steigėjais laikomi keturi asmenys: Virgis Stakėnas, kuriam pirmam į galvą šovė mintis organizuoti kantri muzikos festivalį, Edmundas Žalpys, 1991 m. dirbęs Kultūros ministerijoje, Sigitas Morkūnas, tos pačios ministerijos darbuotojas, ir pati E. Čekienė, vadinta vietininke Sniečkuje (tada taip vadinosi Visaginas).
Jau pirmasis festivalis, trukęs dvi dienas, sutraukė maždaug 3000 žmonių, vėliau šis skaičius išaugo beveik septynis kartus – kasmet čia susirinkdavo 20 tūkst. klausytojų.
„Visagino country“ buvo pirmasis kantri muzikos festivalis Lietuvoje ir tapo šio žanro puoselėtoju, skleidėju.
Makabriškai ironišką pavadinimą turintis renginys unikalus tuo, jog tai buvo pirmasis metalo festivalis Lietuvoje, davęs pradžią dabartiniams sunkiojo muzikos žanro festivaliams, tokiems kaip „Kilkim žaibu“ ir „Velnio akmuo“. „Death Comes“ (1992–2003 m.) galima laikyti pirmuoju grynuoju sunkiosios muzikos festivaliu laisvoje Lietuvoje. Kiek anksčiau, 1989 m., Kaune įvyko pirmasis išplėstinis sunkiojo roko ir sunkiojo metalo muzikos festivalis „Metalinis pragaras“. Vienas „Death Comes“ organizatorių Tomas Balaišis-Sėkla yra sakęs: „1992 m. metalo judėjimas Lietuvoje labai smarkiai kilo – atsirado tūkstančiai šios muzikos gerbėjų, ir tai paskatino kurtis jaunas grupes, o neseniai susikūrusias – smarkiai bei entuziastingai dirbti ir siekti pripažinimo savo šalyje, svajoti apie sėkmę už jos ribų.“ Būtent vedami šių idėjų minimo žanro entuziastai nusprendė suorganizuoti sunkiosios muzikos festivalį.
Pirmasis „Death Comes“ įvyko 1992 m. balandžio 12 d. Vilniaus Baltupių vidurinėje mokykloje, o jo iniciatore tapo viena pirmųjų lietuviško juodmetalio grupių „Conscious Rot“, susikūrusi vos prieš metus. Tiesa, tai nebuvo pati jauniausia pirmojo sunkiojo metalo festivalio-konkurso grupė – čia dalyvavęs alytiškių kolektyvas „Furija“ buvo susibūręs tik prieš du mėnesius. Jis vienintelis iš visų tąkart pasirodžiusių dainavo lietuviškai. Pirmasis šio žanro tokio tipo renginys pripažintas iš esmės pavykusiu, todėl idėja nemirė – iki 2003-iųjų jų įvyko dešimt, o publikos vis gausėjo.
Antrasis nugriaudėjo praėjus vos pusmečiui ir vėl apkurtino Baltupius. Nors bilietai buvo trigubai brangesni negu pirmą kartą, žmonių susirinko dvigubai daugiau.
Pirmuosiuose dviejuose festivaliuose grojo vos kelios lietuvių grupės, o „Death Comes 3“ jau buvo septynios, atvyko svečių iš juodojo metalo gimtinės Skandinavijos, taip pat „Temperance“ (Švedija), „Post Mortem“ (Vokietija), „Pandemonium (Lenkija). Pasirodė lietuvių „Consious Rot“, „Dissonance“, „Parricide“, „Regredior“ (ankstyvasis grupės ŽAS periodas).
Festivalis nuolat augo – sukvietė ir daugiau publikos, ir vis žinomesnių sunkiojo muzikos žanro grupių.
„Death Comes“ visgi išnyko, bet sunkiosios muzikos tradiciją, įliejęs folkloro elementų, nuo 1999-ųjų perėmė festivalis „Kilkim žaibu“, jau 18 metų sutraukiantis keliatūkstantines žiūrovų minias. Nuo 2009 m. sunkiosios muzikos auros skleidėjo vaidmuo atiteko „Velnio akmeniui“.
Didžiausias Baltijos šalių bliuzo festivalis, vykstantis prie Lūksto ežero, vienintelio ežero Lietuvoje, išmetančio į krantą gintaro, 2017 m. minėjo garbingo jubiliejaus sukaktį. Tai vienas seniausių – rengiamas nuo 1993 m. – ir daugiausia klausytojų sutraukiantis festivalis Lietuvoje. „Bliuzo naktų“ fenomenas įdomus ne vien tuo, kad tai yra didžiausias šio žanro muzikos renginys Baltijos šalyse, bet ir tuo, kad ne patį populiariausią žanrą (palyginti su roku, estrada, popmuzika) išpopuliarino taip, jog jis tapo vienu lankomiausių festivalių Lietuvoje. Jis sutraukia ir veteranus, čia besilankančius nuo pat „Bliuzo naktų“ susikūrimo pradžios, ir jaunosios kartos atstovus, susipažįstančius su roko pirmtako skambesiu ir lietuviškuose pavyzdžiuose, ir kitų šalių grupių repertuare.
„Bliuzo naktys“ – tarsi lietuviška legendinio Vudstoko festivalio versija: hipiška atmosfera, atsipalaidavę dalyviai, ore tvyranti taika ir meilė nejučiomis visus sujungia į vieną didelę šeimą, kur nepamatysi susiraukusių veidų.
Anot organizatorių, „daugeliui festivalio svečių dalyvavimas „Bliuzo naktyse“ jau tapo šeimos ar draugų tradicija. „Bliuzo naktys“ – tarsi lietuviška legendinio Vudstoko festivalio versija: hipiška atmosfera, atsipalaidavę dalyviai, ore tvyranti taika ir meilė nejučiomis visus sujungia į vieną didelę šeimą, kur nepamatysi susiraukusių veidų.“
(Nuotrauka iš Kazimiero Šiaulio knygos Estrada. 2002 m.)
Nuo dešimtojo dešimtmečio antrosios pusės ėmė vis labiau išryškėti teigiama festivalių paklausos ir pasiūlos koreliacija, todėl jų gretas papildė popmuzikos festivalis „Nida“, „Mėnuo Juodaragis“ (bene šeimyniškiausias festivalis Lietuvoje, aktualizuojantis baltišką kultūrą), „Kilkim žaibu“, „Akacijų alėja“ (dainuojamosios poezijos festivalis), „Be2gether“, „Galapagai“, „Purpurinis vakaras“, „Sūpynės“, „Velnio akmuo“, „Tai-aš“, „Karklė Live music beach“, „Satta Outside“, „Yaga gathering“, „Creeperfest“, „Tundra“ ir kiti, muzikinį Lietuvos gyvenimą kasmet papildantys įvairių žanrų, kartų, vietų ir orų simbioze.
Prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir vėliau vykę festivaliai neturėjo kelių scenų kaip dabartiniai, juose nepasirodydavo po keliolika grupių, tačiau jie žymėjo šio reiškinio pradžią, atliko leitmotyvo funkciją, praskynė kelią vėlesniems festivaliams bei jų tradicijų puoselėtojams.
