Scanpix nuotr.

Europoje dešiniosios partijos pašalpas siūlo dosniau nei tradicinės

Europoje dešiniosios partijos pašalpas siūlo dosniau nei tradicinės

Populistai renka balsus dosniau siūlydami paramą ir tai iš dalies paaiškina jų sėkmę rinkimuose. Kaip reaguoti tradicinėms partijoms?

Savivaldybės šeimos paramos centre nešalta, bet Barbara Choinska nenusivelka palto kaip įprasta žmonėms, kuriems pasaulis priešiškas. Tai pagrindinis socialinių paslaugų punktas Sedlcose, už 90 kilometrų į rytus nuo Varšuvos. Moteris augina penkis vaikus, neturi nei vyro, nei darbo. „Jai sunku pasirūpinti, kad vaikai būtų aprengti ir atliktų namų darbus, – aiškina centro direktorius Adamas Kowalczykas. – Kas savaitę siunčiame žmogų padėti moteriai išlaikyti būtiniausius standartus, kad valstybė neatimtų iš jos vaikų.“

B. Choinskai nebereikia jaudintis dėl pinigų maistui ir nuomai. 2016 m. naujoji Lenkijos vyriausybė, kuriai vadovauja populistinė partija „Teisė ir teisingumas“ (PiS), pristatė programą „Šeima 500+“, pagal kurią kas mėnesį už vieną vaiką išmokama 500 zlotų (120 eurų), pradedant nuo antrosios atžalos. Skurstantiems tėvams, tokiems kaip B. Choinska, išmoka priklauso ir už pirmą vaiką, tad moteris per mėnesį gauna net 2,5 tūkst. zlotų. Tai Lenkijos namų ūkių pajamų atskaičius mokesčius medianai artima suma, be to, gaunantieji išmoką neprivalo dirbti.

Programa pakeitė Lenkijos gerovės valstybę. A. Kowalczyko vadovaujamo centro, kuris skirsto išmokas, metinis biudžetas išaugo nuo maždaug 35 iki 94 mln. zlotų. Pasaulio bankas skaičiuoja, kad įdiegus programą giliame skurde (kai mėnesio pajamos nesiekia 1,5 tūkst. zlotų keturių asmenų šeimai) gyvenančių vaikų dalis sumažėjo nuo 11,9 iki 2,8 proc.

Programa „500+“ – populiari, ypač tokiose gyvenvietėse kaip Sedlcos. Nedideliuose Lenkijos miestuose ir kaimuose dažnam atrodė, kad ankstesnė liberaliosios „Piliečių platformos“ vadovaujama vyriausybė žiūri į tokius žmones iš aukšto. Du pastaruosius dešimtmečius ūkis sparčiai augo, bet sykiu – ir nelygybė, o skurdas į akis dažniau žiūri kaimiškųjų vietovių gyventojams. Iš dalies būtent dėl to provincijos lenkai balsavo už PiS. Programa „500+“ atitinka katalikišką, šeimai palankią PiS ideologiją. Šios partijos rinkėjai dažniau nei liberalieji turi du ar daugiau vaikų, o už fiksuotą išmoką kaime nusipirksi daugiau nei brangioje Varšuvoje.

Iš pradžių liberalių nuostatų politikai sakė, kad programa sugriaus biudžetą. Dabar, matydami, kokia ji populiari, palaiko ją. Pasak Jaceko Rostowskio, „Piliečių platformos“ vyriausybėje dirbusio finansų ministru, „500+“ galima sau leisti – ji kainuoja apie 1,3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), o Pasaulio bankas tikisi, kad šiemet Lenkijos ūkis ūgtelės 4 proc. „Piliečių platforma“ agituodama žada išplėsti šią programą, įtraukdama visus pirmagimius.

Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis giriasi, kad PiS nepakluso tradicinei galvosenai ir teikia pirmenybę eiliniam žmogui, o ne elitui. Tiesą sakant, turtingose Europos šalyse, tokiose kaip Švedija, Vokietija, Nyderlandai, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, išmokos už vaikus – įprastas dalykas. Lenkijos programa „500+“ vidutinio uždarbio atžvilgiu labai dosni, bet apskritai šalis socialinei apsaugai kol kas išleidžia tik apie 20 proc. BVP – tolokai iki maždaug 28 proc. siekiančio ES vidurkio.

Istoriškai gerovės valstybėse programas diegė centro kairė (darbo partijos Šiaurės šalyse ar leiboristai Jungtinėje Karalystėje) arba centro dešinė (golistai Prancūzijoje, krikščionys demokratai Vokietijoje ir Italijoje). Tokių programų dažnai griebtasi tam, kad valdžios negautų kraštutiniai veikėjai. Tačiau Lenkijoje būtent populistinė dešinė nusitvėrė gerovės partijos mantijos.

Ir ne tik Lenkijoje. Ministro pirmininko Viktoro Orbáno vadovaujama nacionalistinė „Fidesz“ partija Vengrijoje pristatė „Naująjį kursą“ primenančias viešųjų darbų programas. Prancūzijoje Marine Le Pen su Nacionaliniu frontu nuo prezidento Emmanuelio Macrono neoliberalizmo gina nuolatinį darbą turintiems žmonėms teikiamą apsaugą. Nyderlanduose Geerto Wilderso vadovaujama Laisvės partija koneveikia vyriausybę, kad ši apkarpė sveikatos priežiūros išlaidas. Dešinioji „Alternatyva Vokietijai“ naudojasi pykčiu, kad šalies rytuose ir vakaruose skiriasi pensijos. O centro kairės partijų, euro krizės metu jautusių pareigą mažinti išmokas – olandų Darbo partijos, prancūzų socialistų, vokiečių socialdemokratų – naujausiuose rinkimuose laukė sutriuškinimas.

Programa „500+“ atitinka katalikišką, šeimai palankią „Teisės ir teisingumo“ ideologiją. Šios partijos rinkėjai dažniau nei liberalieji turi du ar daugiau vaikų.

Nuo XX a. paskutinio dešimtmečio Europoje manoma, kad pokario gerovės valstybės jau patyrė piką. Bet rinkėjams dažnai norisi daugiau, o ne mažiau. 2014 ir 2016 m. trijų ketvirčių ES šalių narių gyventojai apklausti visuomenės prioritetais įvardijo socialinę lygybę ir solidarumą. Pasaulinės finansų krizės nugąsdinti Vakarų Europos piliečiai pageidauja būti apsaugoti nuo netikros ateities. Rytų Europoje, kur teikiamos varganos viešosios paslaugos, žmonės nori tokios apsaugos, kokią turi Vakarų kaimynai. Ten, kur centristinės partijos apleido gerovės valstybę, estafetę ir balsus perima populistinės. Sausio apklausa rodo, kad PiS palaiko 44 proc. žmonių. Artimiausios varžovės „Piliečių platforma“ ir „Šiuolaikinė partija“ surinko atitinkamai 15 ir 6 proc.

Be socialinių išmokų – niekaip

XX a. devintajame dešimtmetyje, kai nedarbas kai kur Europoje pasiekė dviženklius skaičius, kaltininkėmis buvo įvardijamos ir dosnios gerovės valstybės. Pakankamos nedarbo ir nedarbingumo išmokos neskatino žmones eiti dirbti, o viešosios išlaidos išstūmė privačias investicijas. Dėl atleidimą iš darbo apsunkinančių įstatymų darbdaviai nebepriimdavo žmonių nuolatiniam darbui. Todėl imtasi išmokų mažinimo – nuo Margaret Thatcher dereguliavimo Jungtinėje Karalystėje iki Švedijos, kur socialinės išlaidos nuo 1993 m. pasiekto 34 proc. piko iki dešimtmečio pabaigos susitraukė iki 27 proc.

Pačioje XX a. pabaigoje Danija ir Nyderlandai inicijavo naują požiūrį. Šių valstybių pasiūlytu lanksčiuoju socialiniu modeliu (angl. flexicurity) siekta socialinę apsaugą, teikiamą valstybės, derinti su didesne darbdavių laisve priimti į darbą, atleisti ir tikslinti sutartis. Taip pat išplėsta aktyviosios darbo rinkos politika, papildžius ją kursais ir pagalba ieškant darbo, vaikų darželių finansavimu, kad moterys galėtų dirbti visą dieną, reikalavimu bedarbiams ieškotis darbo.

Skandinavijos šalys, pratusios teikti socialines garantijas tiesiai per valdžios įstaigas, greitai įdiegė naująjį modelį. Vokietijai ir Prancūzijai, kurios daugiau dėmesio skyrė darbo vietų apsaugai, buvo sunkiau. Vokietijoje aukštas nedarbo lygis laikėsi tol, kol Gerhardo Schröderio socialdemokratų vyriausybė 2003-iaisiais įvedė „Hartz“ reformas. Jas įgyvendinant sumažėjo anksčiau išeinančiųjų į pensiją, apkarpytos nedarbo išmokos, atsirado darbo už mažesnį atlyginimą kategorijos (vadinamieji mini darbai), iškeltas reikalavimas bedarbiams dalyvauti darbo paieškos programose.

Prancūzijoje XX a. paskutinio dešimtmečio viduryje prasidėję nesistemingi darbo rinkos liberalizavimo bandymai kairiųjų buvo arba sužlugdyti, arba gerokai apkarpyti. Šalyje išliko į dvi dalis padalyta darbo rinka – tie, kurie dirba pagal neterminuotąsias sutartis, turi visas socialines garantijas ir yra sunkiai atleidžiami, ir tie, kurie dirba pagal terminuotąsias sutartis ir neturi nieko. Panaši nelanksti darbo rinka apsunkina padėtį ir Pietų Europoje: Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje, Graikijoje.

2007 m. gruodį Europos Komisija nusprendė, kad lankstusis socialinis modelis bus pagrindinis jos ekonominių rekomendacijų principas. Kitąmet smogė pasaulinė finansų krizė, o 2010-aisiais – euro krizė. Lanksčiojo socialinio modelio politiką pasirinkusiose šalyse bedarbių gretos dažnai pildėsi sparčiau nei ten, kur uoliai saugotos esamos darbo vietos. Vis dėlto tokias valstybes kaip Ispanija ir Portugalija, kurias teko gelbėti, krizė privertė padidinti darbo rinką reguliuojančių įstatymų lankstumą. Dabar nedarbo lygis čia mažėja sparčiau nei Italijoje, kur reformos, kurias prieš pasitraukiant pavyko įvesti 2014–2016 m. vadovavusiam ministrui pirmininkui Matteo Renzi, buvo labai kuklios.

Lieka Prancūzija. Didžioji E. Macrono misija – atgaivinti Prancūzijos ūkį, įvedant Šiaurės šalims artimesnį darbo rinkos modelį. Nacionalinė Asamblėja jau patvirtino pirmąsias reformas, bet Prancūzijoje daugelis nusiteikę skeptiškai. „Mūsų sistemoje ir toliau svarbiausia gauti nuolatinį darbą, kad galėtume tikėtis pensijos ir nedarbo draudimo, – sakė Bruno Palier iš prancūzų politologijos mokyklos „Sciences-Po“. – Lankstusis socialinis modelis – labai tolimas prancūzų pažiūroms.“

Šio modelio kritikai turi rimtų argumentų. Tarp ekonomistų yra abejojančiųjų, ar aktyvi darbo rinkos politika tikrai padarė didelę įtaką Vokietijos atsigavimui. Viename tyrime nustatyta, kad iš keturių procentinių punktų Vokietijos nedarbo lygio mažėjimo, užfiksuoto 2005–2009 m., tik apie 1,5 punkto sietina su „Hartz“ reformomis – labiau padėjo auganti pasaulinė vokiškų produktų paklausa, ypač Kinijoje.
Gerovės valstybių reformoms pavojų taip pat kelia imigracija. Vokietijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Nyderlanduose svetur gimusių gyventojų dalis siekia 11–17 proc., arti tradicinėms imigrantų šalims, kaip antai JAV, būdingo lygio. Paprastai manoma, kad didesnės etninės įvairovės šalys labiau šykšti socialinių garantijų. Po 2015-ųjų migrantų krizės pasipiktinimas musulmonais nuolat įsipina į diskusijas apie gerovės valstybės politiką. Švedijoje, Nyderlanduose ir Vokietijoje populistinės partijos užsiima socialinių garantijų šovinizmu keikdamos pabėgėlius, kad šie gauna didesnes išmokas nei vietiniai.

Švedijoje, Nyderlanduose ir Vokietijoje populistinės partijos užsiima socialinių garantijų šovinizmu keikdamos pabėgėlius, kad šie gauna didesnes išmokas nei vietiniai.

Vis dėlto neatrodo, kad europiečių parama gerovės valstybei dėl to pasipiktinimo būtų susvyravusi. Tiesą sakant, prancūzų Nacionalinis frontas, vokiečių AfD, lenkų PiS ir panašios partijos – visos ištikimai remia socialines garantijas. Pastarųjų šovinizmo argumentais jos puola imigraciją, o ne gerovės valstybę. Neseniai apklausę 85 tūkst. žmonių iš įvairių Europos regionų politologai Bo Rothsteinas ir Nicholasas Charronas iš Geteborgo universiteto nustatė, kad ne etninė įvairovė, o prastas valdymas kenkė socialinėms garantijoms. Ten, kur piliečiai pasitiki vyriausybe, imigrantai nieko nepakeitė – gal dėl to, kad piliečiai tikėjo, jog sistema neleis jiems parazituoti.

2016 m. pradėjęs prezidento rinkimų kampaniją E. Macronas nuolat kartojo, kad siekį didinti ekonominį efektyvumą suderins su geresne ekonomine apsauga. Jei nepavyks, jis gali tapti nevykusiu reformuotoju kaip M. Renzi, ir laukas liks atviras tokiems veikėjams kaip M. Le Pen arba kairiųjų pažiūrų Jeanas Lucas Mélenchonas. Šių politikų gerovės valstybės reformų modeliuose darbo rinka – dar nelankstesnė, taip pat žadama leisti pinigus, kurių Prancūzija neturi. Šalis socialinei apsaugai jau skiria 31,5 proc. BVP – daugiausia EBPO ir arti Švedijos piko. Panašaus efekto galima tikėtis kovą rinkimus Italijoje laimėjus „Penkių žvaigždučių judėjimui“.

Grįžtant prie lenkų PiS, šiai partijai beveik nerūpi ilgalaikės galimybės taikyti gerovės politiką. Nors lenkai sparčiai sensta, PiS mažina pensinį amžių nuo 67 iki 65 metų vyrams ir iki 60 metų moterims. Dirbančiųjų ir pensininkų santykis dar labiau trauksis, be to, šalis ir taip kenčia nuo masinės emigracijos ir nedidelio gimstamumo. Kad ir kokie klaidingi būtų, tokie ėjimai populiarūs. Jei liberaliosios partijos nesugalvos įtikinamų alternatyvų, Europoje gali rastis vis daugiau šalių, kuriose populistai laimi ir išlaiko valdžią žadėdami visus apdalyti išmokomis.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų