-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Praėjusiais metais NATO Parlamentinės Asamblėjos prezidente tapusi politikė veiklos sako nestokojanti – jei vyktų visur, kur ją kviečia, IQ žurnalo apžvalgininkei Kotrynai Tamkutei interviu su ja surengti būtų sunkiai pavykę.
– Kai atėjau į tai, ką jūs šiandien vadinate politika, tokio žodžio nebuvo. Tai buvo 1987-ieji, ėmė kurtis Lietuvos persitvarkymo sąjūdis (LPS), aš dirbau Pasvalyje vaikų gydytoja. Vieną, atrodo, liepos mėnesio pavakarę susirinkome vienas kitą pažinoję žmonės, bet buvome iš labai skirtingų grupių.
Inicijavo tikriausiai dabar jau amžinatilsį garsus Pasvalio fotografas Vidas Dulkė. Jis mane, einančią per miesto centrą į popietinį darbą, – labai gerai prisimenu tą dieną – užkalbino sakydamas: „Rasa, ateik.“
(Dmitrijaus Radlinsko nuotr.)
Galvojau tada, kodėl mane užkalbino. Juk daug gydytojų buvo tada, ne tik aš viena. Bet mano buvo toks straipsnis parašytas Pasvalio laikraštyje „Darbas“. Jame aš aprašiau savo įspūdžius, kaip tik ką atvažiavusi, nauja daktarė, apie tai, kaip atrodo šeimos, kur vaikus rasdavau purvinose patalpose. Apie tokius dalykus, apie kuriuos tada niekas nekalbėjo, bet svarbūs jie ir dabar. Tai turbūt dėl to mane pakvietė.
Man buvo labai aišku, kad turiu laimėti prieš tuos komunistus, kurie ėjo prieš mane kaip Sąjūdžio atstovę Pasvalyje, ir balsuoti už nepriklausomybę.
Tais laikais nebuvo žodžio „politika“, viskas rutuliojosi taip greitai, staigiai, procesai įtraukė. Tikrąja to žodžio prasme tai buvo revoliucija: ir vidinė, ir visomis kitomis prasmėmis. Aš neabejojau nė sekundę. Augau šeimoje, kur močiutė ir mama pasakojo apie tremtį, mes visi nėrėme į Sąjūdį.
Vėliau buvo rinkimai, atsiradau Aukščiausiojoje Taryboje-Atkuriamajame Seime. Nelabai ką tada supratau apie daugelį įstatymų kūrimo ir kitų dalykų, bet man buvo labai aišku, kad turiu laimėti prieš tuos komunistus, kurie ėjo prieš mane kaip Sąjūdžio atstovę Pasvalyje, ir balsuoti už nepriklausomybę. Tokia buvo mano užduotis. Po to turėjau grįžti dirbti gydytojos darbo.
Rinkimai buvo tik 1990 m. vasario 24 d., o apie juos kalbėtis mes pradėjome jau nuo 1988 m. vasaros. Pirmas pokalbis buvo kultūrininkų, apie istorinius dalykus, apie brolius Vileišius, Bernardą Brazdžionį, apie tą tikrąją istoriją, kuri tarybiniais laikais nebuvo pasakojama.
Prisimenu labai įdomią detalę – kai dirbau Pasvalio ligoninėje, nebuvau susidūrusi su komunistų partijos komitetu. Net nežinojau, kad Pasvalyje yra KGB biuras. Bet jau kitą dieną vienas iš tų žmonių, su kuriais vakare kalbėjomės, sakė, kad KGB smulkiai žinojo, apie ką mes ten kalbėjomės. Bet tai išgirdę nė vienas mūsų neišsigandome, jokios baimės nebuvo.
Tada užmezgėme ryšį su LPS, prisistatėme Vilniuje, prasidėjo visokie koordinavimaisi. Pirmas mitingas Pasvalyje įvyko rudenį. Iš pradžių galvojome rengti kultūros namuose, bet supratome, kad neįmanoma. Nepaisant to, kad buvo ruduo, nebuvo labai šilta, suplūdo į Pasvalio parką tūkstančiai žmonių.
Man ten reikėjo pirmą gyvenime kalbą pasakyti – kažką iš širdies. Nebuvo sunku. Viskas plaukė kaip upė, savaime, nebuvo jokių vidinių užtvarų. Viso to varomoji jėga buvo laisvė. Nežinau, ar buvo aišku, nebuvo pradžioje suformuluotos sąvokos „nepriklausomybė“, „nepriklausomybės aktas“, „rinkimai“, mes tų dalykų nežinojome. Paskui jau tik, kai Sąjūdis viską koordinavo, tik tada mes pradėjome tuos dalykus gauti ir tada pradėjome veikti kaip politikai. Nors to dar nesupratome.
– Taip susiklostė tam tikros šeiminės aplinkybės, Vilniuje jau buvau susiradusi darbą. 1992 m. aš jau nebekandidatavau apygardoje – pasikeitė įstatymas: pusė Seimo narių buvo renkami apygardoje, pusė – pagal sąrašą. Tai mane Sąjūdis įrašė ten kažkur toli į sąrašą, aš jau nebekreipiau dėmesio, o ir rinkimus jis pralaimėjo.
(Kaolio Kavolėlio_Fotobanko nuotr.)
Atsimenu tą dieną – po rinkimų važiavau iš Pasvalio per Panevėžį į Vilnių ir man buvo taip baisu. Aš verkiau, žiūrėjau į tuos žmones ir galvojau: ką jūs padarėte, kas dabar bus, viskas griūva, nebebus Lietuvos, kurią pradėjome kurti, grįšime į Sovietų Rusiją…
Aš grįžau į Vilnių, čia buvo mano palikti daiktai ir, nebeprisimenu tik, kurią dieną, man paskambino profesorius Vytautas Landsbergis. Jie, išrinkti deputatai, jau čia buvo pradėję dirbti, subūrė opoziciją – pirmą kartą istorijoje buvo toks dalykas – ir pakvietė ateiti mane dirbti partijos referente, atstove spaudai. Kas tai yra, aš tada nežinojau, bet juk V. Landsbergis kvietė, turėjau eiti. Tada prasidėjo politika ir mano kaip politikės kelias.
1996 m. aš kandidatavau Anykščių-Kupiškio rinkimų apygardoje, laimėjau ir dirbau taip, kaip dirba politikai.
– Labai įdomus klausimas. Žinote, ko gero, jei aš būčiau gimusi ir augusi, mokslus baigusi laisvoje Lietuvoje, tai gal politikos studijas aš būčiau pasirinkusi sąmoningai. Kiek prisimenu save politikoje, labai domėjausi istorija, politiniais procesais. Namuose su močiute klausydavomės „Amerikos balso“. Tai mane be galo domino, tačiau tokios specialybės tais laikais nebuvo. Galėjai eiti nebent į komunistų partiją. Tad tėvų pakreipta pasirinkau mediciną ir tuo džiaugiausi.
Politikoje labai svarbu turėti pagrindą po kojomis – tiksliai vertinti situaciją, numatyti ir pritaikyti gydymą.
Medicinoje mus išmokė tiksliai diagnozuoti, įvertinti, racionaliai ir konkrečiai pagrįsti. Man, kaip humanitarei, tai buvo labai naudinga. Gavau humanitarinio išsilavinimo balansą, reikalingą politikai ir apimantį gebėjimą rašyti, formuluoti mintis ir nenuklysti į emocijas. Politikoje labai svarbu turėti pagrindą po kojomis – tiksliai vertinti situaciją, numatyti ir pritaikyti gydymą.
Netrūko ir bendravimo su žmonėmis. Bet tai jau buvo atėję iš anksčiau. Mano mama buvo lietuvių kalbos mokytoja, nuo mažens aš buvau įtraukta į deklamavimą. Tais laikais tai buvo labai populiaru – aš laimėdavau konkursus ir Panevėžyje, ir regione. Tai mane pripratino prie scenos ir neleido bijoti kalbėti.
– Tie dalykai mane domino jau labai seniai. Žinoma, dar 1990 m. aš stebėjausi, iš kur tie žmonės, tokie kaip V. Landsbergis, Česlovas Vytautas Stankevičius, Aleksandras Algirdas Abišala ir daugybė kitų, kaip man atrodė, taip gerai suprato pasaulio politiką. Tam aš nebuvau pasiruošusi, bet per tuos dvejus metus išmokau tikrai daug. 1996 m. aš jau buvau visiškai susivokusi ir man buvo visiškai aišku, kad jei mes neįstosime į NATO, tai mūsų valstybė bus labai laikina.
(Vyginto Skaraičio_Fotobanko nuotr.)
Mane nepaprastai domino šis kampas, aš labai norėjau dalyvauti procesuose, kurie vestų Lietuvą į NATO. Parlamentiniu lygmeniu tikrai buvo ką veikti. O paskui pamažu gilindamasi – tai, žinoma, truko dvylika metų – tapau ir krašto apsaugos ministre. Tačiau iki to reikėjo nuosekliai gilintis ir daug žinoti.
– Parlamente darbo kiekis priklauso nuo žmogaus. Seime yra tokių, kurie pasirodo žmonėms, pamojuoja, pavažinėja po Lietuvą, pačiame parlamente dirba mažai. Aš dabar dar einu ir pareigas NATO Parlamentinėje Asamblėjoje, gaunu daug kvietimų, ką tik grįžau iš Armėnijos. Jei važiuočiau visur, kur kviečia, manęs Lietuvoje visai nebūtų. Tačiau visa tai atėjo ne per vieną dieną.
Ministerijoje tu negali pasakyti, kad tai darysi, o to – ne. Ten nuolat užgriūva kasdienybės darbai ir strateginiai dalykai, kuriuos nori pasiekti per užsibrėžtą laiką. Aš manau, kad labai sveika būtų kiekvienam bent savaitę pabūti ministru, kad bent jau suvoktų, kas tai per darbas ir kokia atsakomybė. Seime yra sunkiau ta prasme, kad labai daug dalykų turi padaryti pats. Ministerijoje ministras darbus paveda, paskiria, ir viskas yra atliekama.
Dalyvaudama politikoje nesusidūriau su tuo, kad man sakytų, jog kažko negaliu, nes esu moteris.
Atsimenu savo pirmąsias dienas ministerijoje. Pasitarimų kambaryje sėdėjau tokioje didelėje, dideliems vyrams pritaikytoje kėdėje, kad mano galvytė vos matydavosi. Kolegos, tai pastebėję, pakeitė į automatiškai pasikeliančią.
(Tomo Urbelionio_Fotobanko nuotr.)
Toks buvo mano pirmasis įspūdis. Kartu atėjo ir suvokimas, kad už nugaros tau nieko nėra, neatsisuksi ir nepaklausi. Į tave žiūri, laukdami atsakymo, ir tavo galvoje – nesvarbu, žinai, nežinai – turi greitai suktis varžteliai ir sugeneruoti sprendimus. Ar bent jau užduoti klausimų.
– Vyrai taip pat turi asmeninį gyvenimą, laisvalaikį. Aš manau, kad nėra didelio skirtumo. Išskyrus, žinoma, kai žmogus yra jaunas, kai yra vaikų. Tada aš sunkiai įsivaizduočiau, kaip būtų galima viską suderinti. Nors padaryti įmanoma, sulaukiant didelės pagalbos iš vyro ir aplinkinių. Man to patirti neteko, tad viskas yra kitaip.
Aš pati niekada sau nesu iškėlusi klausimo apie tai, kad esu moteris. Dalyvaudama politikoje nesusidūriau su tuo, kad man sakytų, jog kažko negaliu, nes esu moteris. Šeimoje augau su dviem broliais. Mano tėvų požiūris į mus buvo visiškai vienodas. Mes turėjome baigti mokslus, nebuvo net minties, kad aš galiu būti kitokia – kad man ieškotų vyro, o broliams – karjeros.
Būnant politikoje, mane vyrai labai skatino. Partijoje aš ilgus metus buvau pirmininko pavaduotoja: ir V. Landsbergio, ir A. Kubiliaus. Kvietė ir Gabrielius Landsbergis, bet atsisakiau, sakiau, kad atėjo eilė jaunimui.
Kai A. Kubilius pasiūlė tapti krašto apsaugos ministre, buvau taip moteriškai nusigandusi. Galvojau, gal esu nepasiruošusi. Mes, moterys, tikriausiai labiau savikritiškos. Paskutinis žodis buvo tuo metu Lietuvoje buvusio generolo Jono Kronkaičio. Jis pasakė: eik, padėsiu, tu gali.
Esu įsitikinusi, kad labai svarbi vidinė nuostata. Jei galvosi, kad esi kažkokia kitokia, kad kažko negali, kad kažkas netinka, kad kaip čia į tave pažiūrės, atsiranda panika, baimė ir nusivylimas. Aš niekada apie tai negalvodama dariau tai, kas man patiko. Labai norėčiau, kad daugiau moterų domėtųsi šia sritimi. Bet žiūriu aplinkui ir matau: vėl likau viena Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete.
– Kariuomenė yra be galo susijusi su humanitariniais dalykais, su taikos palaikymu. Kariai nenori kariauti, juk jie būtų karo smaigalyje. Į mane dažnai kreipdavosi „karo ministre“, o aš visą laiką taisydavau į „taikos ministrę“. Mes kovojame už taiką, už tai, kad nebūtų karo. Aš manau, kad ne tik kultūros ministras turi būti kultūringas ir išsilavinęs. Visa politika turi būti kultūringa ir išsilavinusi.
– Aš manau, kad skirtumai yra tokie patys, kaip ir skirtumai tarp visuomenių. Politikai neatsiranda iš dangaus. Juos žmonės išrenka savo nuožiūra. Jei jiems patinka toks – nesakysiu pavardės, – kuris rėkia salėje, tai jį ir išrenka.
Dėl savo ilgametės patirties labai išsiskiria britai. Politikoje buvo jų seneliai, tėvai, nuo pat kūdikystės jie matė, kaip vyksta politinės diskusijos. Mūsų tauta pradėjo tik trisdešimtus demokratijos metus. Tad iki galo suprasti, kas tai yra, reikia laiko. Didžiojoje Britanijoje demokratijos istorija siekia šimtmečius.
(Fotobanko nuotr.)
Skandinavijos šalyse prie to, kad į politiką žmonės ateina labai išsilavinę, labai prisidėjo švietimo sistema. Ir, žinoma, šių šalių kontekste stipriai išsiskiria postsovietinė erdvė. Čia reikia ne vienos, bent dviejų kartų, kad į politiką ateitų kitokių žmonių.
– Prievarta nieko nepadarysime, jiems turi būti įdomu. Lygiai taip pat, kaip ir su moterų pritraukimu. Konservatorių partijoje mes neturime jokių kvotų ir jų net nesvarstome. Tačiau pas mus pirmame dešimtuke visuomet būna arba toks pat moterų skaičius kaip ir vyrų, arba trūksta vos kelių.
Mažai tautai kiekvienas jaunas žmogus, ateinantis į politiką, yra brangus.
Šiuo metu aš vadovauju Panevėžio TS-LKD skyriui – tai mano vienas pagrindinių darbų dabar, nors ir menkai matomas. Visi sako: va, NATO Parlamentinės Asamblėjos prezidentė! Bet darbas Panevėžyje man atrodo ypač svarbus demokratijos ateičiai. Tiesa tokia, kad šiais metais sąraše turėjome dvigubai daugiau moterų, tad reikėtų galvoti programas ar iniciatyvas, kaip pritraukti daugiau vyrų.
Atsakant į klausimą, kaip pritraukti daugiau jaunų žmonių, manau, kad visa tai pirmiausia ateina iš šeimos, mokyklos. Mes turime ieškoti deimančiukų, juos paskatinti, tačiau jie vis tiek turi įrodyti, kad gali, taip pat daug domėtis, dirbti. Neretai jaunam žmogui atrodo, kad ateisi, pasakysi vieną kalbą, feisbuke įrašą paskelbsi, ir viskas. Ne, reikia labai daug skaityti, suprasti, galiausiai reikia žmones mylėti. Tokių jaunų žmonių, aš manau, mes turime labai daug. Visada bus labai daug piktų, nemalonių žmonių, bet reikia išmokti matyti ne tik juos.
Gali būti, kad politika atbaido, nes joje yra labai daug purvo. Ne kiekvienas to nori. Atlyginimai politikoje irgi nėra labai dideli. Ne visi nori viešumos ar dėmesio. Mažai tautai kiekvienas jaunas žmogus, ateinantis į politiką, yra brangus. Bet ir jų yra visokių. Kartais kai kurių paklausius atrodo, kad gal geriau būtų nėję.
– Tas purvas prasidėjo nuo 1990 m. Atsimenu pirmą, dar prieš rinkimus įvykusį susitikimą Pasvalio kultūros namuose su rinkėjais. Besikalbant man ėmė plaukti mašinėle spausdinti rašteliai su klausimais. Vienas jų buvo ypač juokingas. Ten buvo rašoma maždaug taip: „Jūs buvote Kauno medicinos instituto komjaunimo sekretorė, kodėl dabar einate į Sąjūdį?“ Ne, nebuvau, sakau, štai sėdi du mano kurso draugai, vienas jų tada buvo mano vyras, gali patvirtinti.
Taigi dar iki šiol, jei pažiūrėtumėte, eina vis tos pačios netikros naujienos. Kartai tai jau erzina, pikta darosi, nes taip niekada nebuvo. Atvirkščiai, aš esu tremtinės vaikas, augęs visai kitokioje aplinkoje. Tiesa, mokyklos direktorius, atsimenu, siūlė man būti komjaunimo sekretore. Aš buvau geras, pavyzdingas vaikas, gerai mokiausi, o tokių visiems reikia. Aš grįžau namo, pasisakiau tėvams, dar mokiausi devintoje klasėje. Mano tėtis ir sako: vaikeli, tu atsisakyk. Tai aš iki dabar jam tokia dėkinga, kad jis, protingas žmogus, žinojo, kad čia ne ta veikla, kuriai turėtume save aukoti ir deginti.
Pykdo, kai užkabina šeimą, kai nesąmones rašo apie artimuosius. Juk sveikata ne geležinė. Pamoką, kaip į tai reaguoti, dar 1992 m. davė A. Kubilius. Tada jau buvo aišku, kad mes pralaimime rinkimus, susitikome Seime. Ant mano veido tikriausiai viskas buvo parašyta, kažką pradėjau sakyti, kaip baisu, mes įsikalbėjome ir jis sako: išmok užsidaryti jušką. Šitiek metų jau praėjo, o aš atsimenu tuos jo žodžius.
Aš esu įsitikinusi europietė ta prasme, kad Lietuvai ne tik narystė NATO, bet ir narystė ES yra valstybinis ir gyvybiškai svarbus interesas.
Pamenu, Aukščiausiojoje Taryboje-Atkuriamajame Seime gaudavau visokių asmeninių laiškų. Bet čia grynai KGB taikomas metodas. Lygiai tą patį dabar daro Rusija su savo melagingomis naujienomis – siekia žmogų paveikti psichologiškai, kad jis pasimestų, sutriktų, jam būtų nemalonu.
(Fotobanko nuotr.)
Ta juška dabar tokia neuždaryta iki galo, bet supranti, kad tai – buvimo politikoje kaina. Pasitraukti dabar negaliu, turi žmonių pasitikėjimą. Valstybė daug į mane investavo, tad purvas lieka šone.
– Prisipažinsiu – aš tiek metų esu Lietuvos politikoje, man čia labai įdomu, ir aš turbūt, net ir išrinkta į EP, vis tiek neatitrūkčiau nuo Lietuvos reikalų. Visgi Europoje aš matau keletą iššūkių. Aš esu įsitikinusi europietė ta prasme, kad Lietuvai ne tik narystė NATO, bet ir narystė ES yra valstybinis ir gyvybiškai svarbus interesas. Šiandien stebimi lūžiai ES, ir nauja EP sudėtis yra iššūkis. Mes nežinome, kiek ateityje gali būti žmonių, norinčių ardyti bendriją ir galbūt netgi grįžti prie ankstesnių nesutarimų.
Antras dalykas – Rusija. Mūsų balsas yra labai svarbus, kad išlaikytume realistinį ES požiūrį į ES. Man svarbus ES ir JAV ryšys. Šis taip pat ne visose šalyse suprantamas vienodai. Taip pat pagalba tokioms šalims kaip Ukraina, Sakartvelas, Moldova. Aš manau, kad mes esame suinteresuoti, kad tos šalys į Rytus nuo mūsų būtų demokratijos erdvė ir kad Rusija nesugrįžtų jos valdyti.
– Man atrodo, kad mūsų santykiai su Rusija dabar yra pragmatiški. Todėl, kad labai atviromis akimis, realiai matome, kas yra Rusija, suprantame tiek jos, tiek savo interesus. Labai klaidingas ir nepragmatiškas požiūris į Rusiją buvo iki 1940 m., kai mes praradome savo valstybę. Tada taip pat dalis politikų ir visuomenės sakė, kad galbūt mums reikia draugauti, būti mažesniems už aguonos grūdą, nesipriešinkime, ir Josifas Stalinas sustos. Tačiau Lietuva tada valstybę prarado pačiu gėdingiausiu būdu, ir Rusija iki šiol kvestionuoja mūsų okupaciją.
Lietuva tada valstybę prarado pačiu gėdingiausiu būdu, ir Rusija iki šiol kvestionuoja mūsų okupaciją.
Dabartinė mūsų pozicija Rusijos atžvilgiu, manau, yra labai pragmatiška. Ir jos nereikia keisti. Rusija nori, kad mes nuolat apie ją kalbėtume, kad amžinai rinkimuose, ypač prezidento, Rusijos klausimas būtų pagrindinis. Aš manau, kad to reikia vengti.
Ne iš Rusijos ateis mūsų ekonominė gerovė, o iš Vakarų. Tai priklausys nuo to, kokie stiprūs mes būsime ES, kiek rinkų rinksimės, aplenkdami Rusiją. Saugumo prasme mes turime būti tokie stiprūs, kad niekas čia nenorėtų kišti nosies.
Žiūrėkime į gyvenimą pragmatiškai, o pragmatiškas kelias yra tas, kuriuo žingsniuoti pradėjome kovo 11-ąją.
R. Juknevičienė
Gimė 1958 m. sausio 26 d. Panevėžio rajone, Tiltagalių kaime, mokytojų šeimoje.
1983 m. baigė Kauno medicinos institutą (dabar – Kauno medicinos universitetas), įgijo gydytojos specialybę.
Nuo 1984–1990 m. dirbo vaikų gydytoja Pasvalio centrinėje ligoninėje.
1988 m. įsitraukė į Sąjūdžio veiklą.
1990 m. Pasvalio rinkimų apygardoje buvo išrinkta į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą. Atkuriamajame Seime dirbo Sveikatos apsaugos ir Savivaldybių reikalų komisijose. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė.
Nuo 1992–1996 m. tuometinės Seimo opozicijos atstovė spaudai.
Nuo 1996 m. kas ketverius metus išrenkama į Seimą. NATO reikalų komisijos, Seimo delegacijos NATO Parlamentinėje Asamblėjoje, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narė.
2008–2012 m. ėjo krašto apsaugos ministrės pareigas.
2018 m. tapo NATO Parlamentinės Asamblėjos prezidente.
Komentarai
-
- Opa
- 12:36 2019.03.29
-
- onute
- 13:45 2019.03.30
-
- O
- 23:15 2019.03.31
-
- algis
- 08:27 2019.04.01
Rodyti visus komentarus (4)nuseno, net pati nesusipranta išeiti, nors žmonės jau rodo jai kelią ir neišrenka, bet ji vis įlenda per partijų landą ir dedasi deputate, rinkėjų atstove………..Laikas eit pencijon ir užleisti lovį jauniems, kurie gal rūpintųsi ne vien savimi, partija, postais.
siuksle
jei seime mokėtų minimumą ir su pyragu neprikviestum. Įlenda pagal sąrašą ir juokina žmones, sąraše atsiduria todėl, kas palaiko užsislaptinusis kGBistas. Įdomu, kokių tremtinių dukra yra, ar tų, kurie buvo išvežti, ar tų, kurie kūrė SSSR.
ko jai seime nebuti moka gerai,dirbti nereikia