-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Žvelgdamas į schemą, žiūrėjau į beveik 50 skirtingų bendrovių, 160 traukinių linijų ir 5000 kilometrų bėgių. Man atrodė, kad kartą įlipęs į vieną Tokijo traukinių būsiu negailestingai įtrauktas juodosios skylės ir amžiams pradangintas to komplikuoto miesto be pabaigos. Kas įvyko po tos savaitės nejudėjimo? Atstumus įvertinęs Žaliasis tiltas–Vinco Kudirkos aikštė standartu, vieną stotelę nuo savo namų nusprendžiau paėjėti, užuot prasidėjęs su traukiniais. Geriau jau nepasakosiu, kaip mano „vienos stotelės kelionė“ užtruko 50 minučių, bet pasakysiu, kad tai buvo tikroji mano draugystės su Tokiju pradžia.
Sekamas tarp daugiabučių įsiterpusių ir nuolat viena kitą keičiančių dešimčių nedidelių parduotuvių vitrinų, lydimas šimtų kavinėse susėdusių japonų akių, netikėtai pasirodančių ir pradingstančių upių ir parkų, darkart įsitikinau nesuvokiamu Tokijo nesibaigiamumu. Užtat tas pirmas tikras prisilietimas prie miesto panaikino jo beširdiškumo įspūdį, kurį užsidirbo savo statistika ir visomis schemomis. Praktiškai pamatyta ir suprasta dabar jau kiekviena dešimtis metrų ne kėlė baimę, o atskleidė po naują, žmogišką istoriją. Po pirmos kelionės Tokijas nežadėjo būti elementarus, bet pilnas kasdienių nuotykių tiems, kurie į jį sugeba pažiūrėti atvira širdžia.
Viena, Berlynas ir visa Skandinavija, ko gero, jau trejus metus iš eilės nekenčia Tokijo: kad ir kiek stengtųsi, jis nė vienam neužleidžia pirmos vietos kasmečiame žurnalo „Monocle“ geriausių pasaulio miestų reitinge. Taip vis atsitinka todėl, kad kiekviena menkiausia Tokijo detalė sugeba išlaikyti namų atmosferą – kad ir kur dėtum koją, nuolat lydės užtikrintumo ir saugumo jausmas. Čia jau ačiū tau, japoniškasis mentalitete: be tavęs Tokijas taip neveiktų. Dažniau suprasdami save kaip didžiulės bendruomenės narius nei atskirus individus, japonai viešąsias erdves vertina taip pat, kaip ir privačiąsias, todėl nors pledą centrinėse gatvėse tiesk ir gulkis.
Tokijas – megapolis, kuris leidžia gyventojams rūpintis savomis, o ne miesto problemomis.
Pagrindiniu Tokijo simboliu iki šiol laikau rytinėse pamainose dirbusį kostiumuotą Kokubundžio stoties darbuotoją. Kol jo kolegos nuo platformų dviem siurbliais kažką siurbė, jis, užsimovęs baltas pirštines, vaikščiojo aplink ir dideliu pincetu kruopščiai rinko užmirštas dulkes. Nes kiekviena dulkė yra reikšmingas nusikaltimas švarai. Grafičiais nubraižytos sienos ar traukiniai tampa nacionalinėmis naujienomis dėl dviejų priežasčių: pirma, tai yra retai pasitaikanti anomalija; antra, niekam neaišku, kokiam puspročiui galėtų norėtis darkyti vietas, kuriomis jis pats paskui ir naudojasi, ar ne?
Tokijo harmonijos visuomenė nėra atvira tik privilegijuotiesiems, kiekvienas žmogus čia įgauna savo vertę. Prekybos centre pirktumėte bananų, lankytumėtės penkių žvaigždučių viešbutyje ar važiuotumėte traukiniu į universitetą – visada sulauksite dėmesio: kiekvieną reikiamą momentą bus atsiprašyta, padėkota ir nusilenkta, o bananus rasite supakuotus į dailų maišelį su šlapiomis servetėlėmis (girdi, jei nuspręstumėte pakeliui užkąsti). Užsienio žiniasklaidai buvo linksma pasijuokti, kai dvidešimt sekundžių anksčiau planuoto laiko išvažiavęs traukinys tapo vietos skandalu: dešimtis keleivių nespėjo patekti į tą traukinį, ir bendrovė iškilmingiausiais žodžiais visų atsiprašė. Bet tai – ne juokas, o Tokijo kasdienybė, dėl kurios „Monocle“ žurnalas, kiti užsieniečiai, o ir dalis pačių japonų nenustoja jo mylėję.
Ne utopija, o realybė yra ir Tokijo saugumas. Pabandykite centrinėje stotyje išrikiuoti savo kuprinės turinį ir pažerti pinigų. Vienintelė priežastis, dėl kurios viso to po kelių valandų nerastumėte, būtų ta, kad kas nors tarp daiktų surado jūsų pasą, adresą ir viską per kurjerių tarnybą išsiuntė jums tiesiai namo. Toks yra Tokijas – megapolis, kuris leidžia gyventojams rūpintis savomis, o ne miesto problemomis.
Turėtumėte teisę paskųsti mane žurnalo redaktorei, jei nieko nepasakyčiau apie Tokijo didmiestiškumą. Kad ir kokia aukšta gyvenimo kokybė būtų, ji niekur nepradangina tų 43 mln. gyventojų Tokijo regione (jūsų žiniai, daugiau nei 14 Lietuvų) ir niekaip nepaslepia fakto, kad tai yra pasaulio, o pirmiausia – ir pačios Japonijos, centras.
Kolega Takahiro man vis kartojo tą patį klausimą: „O tavęs neišvargino tokijiečiai? Juk visi šalti kaip akmuo.“ Objektyvumo dėlei turėčiau iškart paminėti, kad pats Takahiro kilęs iš Kioto, senosios Japonijos sostinės, o jos gyventojai nacionaliniu mastu vadinami pasipūtusiais. Tačiau Takahiro žino, ką sako: Tokijas tikrai gali ir sušaldyti. Net būdamas laikinu miesto praeiviu nesunkiai pastebėsi, kad Tokijas – nuolat užimtas, švarkuotas ir skubantis. Stebėdamas visa tai pro turistinio žemėlapio kampą ta judesio elegancija gali grožėtis kaip muziejaus eksponatu, bet kita kalba, kai reikia tapti viso to dalyviu.
Pradėjęs savo karjeros nuotykį viename Tokijo finansinių dangoraižių, kurį laiką nuoširdžiai mėgavausi su kiekviena stotele centro link vis pilnėjančiais traukiniais – girdi, oho, kaip iš geografijos vadovėlio septintoje klasėje. Problemos prasideda tam pačiam džiaugsmui besikartojant dukart perdien kelias savaites, mėnesius ir metus: žadintuvas 6 val., traukinys 7 val., kelionė viename vagone su visu Tokiju, bandymas tame vagone save surasti ir iš jo išsikelti, kai jau reikia išlipti, 30-as dangoraižio aukštas visą dieną ir spraudimasis į tą patį vagoną namo 20 val. ar vėliau. Takahiro iš Kioto diena panaši, tik jis gyvena toliau nuo biuro ir keliasi valanda anksčiau – sako, mielai būtų pasilikęs Kiote, jei ne universitetas ir bendrovės noras perkelti jį į Tokiją. Tokių kaip Takahiro yra ne vienas – ir naujai atvykę, ir jau kelias kartas čia įsikūrę tokijiečiai iki šiol ieško būdų gyventi lėčiau, nepasimesti kasdienėse žmonių miniose ir dangoraižių miškuose.
Nesakykite Takahiro, bet aš, ko gero, būčiau pasiruošęs kentėti rytinį šprotinį traukinį ir nekeisti greito miesto gyvenimo į lėtesnį vien dėl to, kad veikiausiai nebeliktų konbini parduotuvių (nuo angl. convenience store) ir jidōhanbaiki pardavimo automatų, kurie yra pernelyg užimto gyvenimo rezultatas. Ir visą parą dirbančių konbini, ir jidōhanbaiki yra visuose Japonijos didmiesčiuose, bet Tokijuje jie pasižymėję labiausiai. Nežinau, ar galima rasti ką nors romantiškesnio nei konbini šviesą tamsioje gatvės kertėje kad ir trečią ryto – ji ne tik sufleruoja galimybę tokiu metu be jokios gėdos prisišlamšti maisto, nusipirkti gėrimų ar drabužių (nežinau, kam galėtų to prireikti naktį, bet kas aš toks, kad teisčiau). Tai ir padrąsinimas, kad su savo užsitęsusiais darbais, mokslais ar turizmu naktį niekada nesi vienišas. Suprasiu, jei šią pastraipą perskaitėte stebėdamiesi keistu mano romantikos suvokimu. Tačiau pažadu, kad mylėsite Tokiją naktį: užimtą, bet priimantį kiekvieną pasiklydusią sielą į konbini, vieną iš nepertraukiamai veikiančių karaokės barų, interneto ar mangos kavinių.
Sunku pasakyti, kas įdomiau: vėliau žiūrėti olimpiadą ar dabar stebėti jai besiruošiančius japonus.
Kad ir kaip būtų, didmiestiškumui nepavyko suėsti Tokijo. Užtenka vieno žvilgsnio per lankytojams atviro savivaldybės pastato langą: tarp dangoraižių snieguota viršūne mojuoja Fudžio kalnas, iškilęs kur kas aukščiau ir stipriau už stiklinę architektūrą. Fudžio kalnas akylai seka kiekvieną tokijiečio žingsnį: būdamas bet kuriame rajone pasisuk – jis ten, žiūri į tave apsuptas gamtiškos ramybės ir niekieno netrukdomas, jei neskaičiuotume aplink plazdenančių gervių sparnų. Tai ne tik aukščiausias Japonijos kalnas, bet ir galingas simbolis, sufleruojantis, kad Tokijuje gamta visada šalia. Vien parkų sostinėje – 6 tūkst., bet tai ne vienintelis įrodymas. Nebijodamas pasiklysti ir neužsituristindamas bet kuriame rajone gali surasti utopijos salų: į universitetą kasryt važiuodavau pro vešlius arbatmedžių laukus, o savaitgaliais bėgdavau pro tokį mišką pačiame miesto centre, kad siųsdavau nuotraukas bičiuliams ir bandydavau įtikinti esantis Palangos pušyne.
Baigus stebėtis gamta, galima pereiti prie architektūros ir kultūros. Tokijo pastatai – netikėti savo eklektiškumu, skirtingų stilių, čia pat nuolat kovojantys tarp ateities ir praeities. Gyvendami Tokijuje ir kiekvieną dieną eidami ta pačia gatve, galėtumėte net ir nepastebėti, kad čia pat yra ir šventykla, įrėminta dviejų dėžutinių daugiabučių namų. Dėl įspūdingos Tokijo kavinių ir restoranų kultūros, kaip ir dėl tokių architektūrinių staigmenų ar gamtos, niekada nereikia bijoti važiuoti 30 kilometrų į šalį. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad paika taip elgtis, bet palaukite ir pamatysite, kaip padavėja ar namo sienos papasakos tokių istorijų, kurios „nuraus stogą“ ir atsvers bet kurio turistinio taško vertę. Tokijas stebina, tačiau nereikia bijoti ieškoti ir drąsiai jo kalbinti – jis per daug drovus, kad pradėtų pokalbį pirmas.
Atidžiau pažiūrėjęs į Tokijo akis suprasi, kad šiomis dienomis už kalbas apie architektūrą ir gamtą miestą kur kas labiau domina naujas nuotykis, laukiantis 2020-aisiais. Būtent dėl jo miestas kasnakt pradeda naują produktyvumo etapą: į mėnulio nušviestą sceną išvežami dienomis nematyti kranai, blyksintys bokšteliai, išbėga šimtai žmonių mėlynais kombinezonais šviečiančiomis lemputėmis ir baltais šalmais. „Ganbarimashō!“ („Pasistenkim!“) – šūkteli grupės žmonių, stveria metalinius įrankius, nuima paklodes nuo užmigdytų statybų gatvėse ir pradeda burgzti iš visų pusių.
Tokios nemigos prasidėjo 2013-aisiais tokijiečiams išgirdus naują misiją: kita olimpiada – jūsų. Japonijos sostinė išgyvena nuolatinį milžiniškos apimties pavasarį, ir sunku pasakyti, kas iš tikrųjų įdomiau: vėliau žiūrėti pačią olimpiadą ar dabar stebėti jai besiruošiančius japonus. Žaidynės Tokijui yra kur kas daugiau, nei būtinybė pasistatyti naują stadioną. Tai – Tokijo galimybė pasaulį iš naujo supažindinti su Japonija, kuriai jau gana būti apkalbamai kaip į kambarį užsidariusiai vienišai beprotei. Todėl šįkart išvydusi įsmeigtas užsieniečių akis ji nebėgs.
„Pamatėte pasiklydusį užsienietį? Paklauskite angliškai „May I help you?“ ir maloniai padėkite“, – prašo plakatai Tokijo traukinių stotyse. Kažin, ar reikėjo tuos žodžius taip jau gėdingai sufleruoti – traukiniuose anglų kalbos dialogų knygas vietoj laikraščių skaitantis Tokijas aktyviai ruošiasi tapti savo šalies konsultantais. Miesto gatvėse ženklus, užrašus, reklamas darbuotojai atnaujina tam, kad šie taptų suprantami ir pagaliau prašnektų angliškai.
Esama ir kitų klausimų. Štai jau dabar prieš akis matau kaip pakelės akmenys bevirstančius bėgikus Tokijuje, tokiu metu visada besitransformuojančiame į 40 laipsnių sauną. Svarbus ne tik toks karštis – turėkite omenyje, kad Tokijas yra didžiausias kada nors olimpiadą organizavęs pasaulio miestas ir tą šventišką mėnesį jis dar labiau išsipūs. Tokijo bendrovės nuteikinėja dalį savo žmonių dirbti namie, bet man atrodo, tai neatlaisvins sausakimšų traukinių, kuriuose jau ir šiandien gali miegoti vertikaliai – matyt, papildomus keleivius kažkaip reikės rikiuoti ant stogų. Pasaulio centru keliems mėnesiams tapsianti salų šalies sostinė turės pagalvoti ir apie terorizmo pavojų, į kurį ilgą laiką žiūrėjo labai iš tolo. Bet koks panašus pavojus šioje ramybės oazėje galėtų sužlugdyti japonų pasitikėjimą visu pasauliu.
Tuo klausimai nesibaigia, bet Tokijas ne tik pasiruošęs dirbti – jis jau tai daro. Miestas išgyvena panašią kelionę, kokią kadaise išgyvenau aš, eidamas „tą vieną stotelę“: su baime, laikinais paklydimais, bet ir naujais, svariais atradimais. Kad ir kaip nuspręstumėte mėgautis Tokijumi – lėtai ar greitai, – linkiu jums to paties.
Pažiūrėti į Tokiją iš viršaus (2 Chōme-8-1, Nishishinjuku, Shinjuku-ku). Turistinės knygos jums primygtinai lieps lipti į Tokyo Tower arba Tokyo Skytree. Tai – mieli bokšteliai, bet nepelnytai brangūs ir tikrai nepasiūlo geresnio vaizdo už Tōkyō Tochō (savivaldybės pastatą), į kurį kiekvienas įleidžiamas nemokamai. Galų gale, gal lifte sutiksite ir pačią Tokijo gubernatorę Yuriko Koike, valdančią miestą, kurio ekonomika prilygsta visam Pietų Korėjos ūkiui?
Skaityti japoniškų knygų į „Daikanyama T-Site“ (17-5, Sarugakuchō, Shibuya-ku). Išskirtinai gyvoje žalumoje įkurdintas ir tarp trijų pastatų išsiplėtęs knygynas tamsaus medžio interjeru labiau primena jaukią trobelę kur nors Labonoro girios viduryje nei japoniško „Tsutaya“ knygynų tinklo flagmaną. Tai ir yra jo pranašumas: ateikite čia ieškoti ramybės ir naujos knygos apie Japoniją nuotykiams pratęsti. Nedvejokite, kad ją rasite – trys pastatai knygų lentynų jums nepaliks jokių abejonių.
Apsilankyti Sumidos Hokusai muziejuje (2 Chōme-7−2, Sumida-ku, Kamezawa). Šviežiai atidarytam muziejui ne veltui pasirinktas Sumidos rajonas – būtent čia prieš 200 metų gyveno ir kūrė menininkas Katsushika Hokusai, pasauliui geriausiai pažįstamas iš „to piešinio su mėlyna banga, virstančia pro Fudžio kalną“. Jį, kaip ir 1800 kitų genijaus darbų, čia išvysite. Tikrai atkreipsite dėmesį ir į paties muziejaus architektūrą, aliuminio ir stiklo pusiausvyra įkūnijančią savotišką šių laikų bangą.
Apibėgti Tokijo imperatoriškuosius rūmus (1−1, Chiyoda-ku). Kai kurie bendradarbiai biurą palikdavo bėgte ir vilkėdami sportine apranga. Jų tikslas – vakarinis pasimatymas su imperatoriškaisiais rūmais, šalia kurių įsikūrę ir didžiausi Tokijo verslo centrai. Miesto bėgikai šią trasą mėgsta dėl dviejų priežasčių: vaizdų, žinoma, ir elementaraus kilometrų skaičiavimo. Vienąkart aplink apibėgai – 5 kilometrai įveikti.
Susipažinti su „LT Shop“ savininkais (3 Chōme-38-11, Jingumae, Shibuya-ku). Jau sakiau, kad Tokijuje gausu utopijų, bet būkite pasiruošę atrasti to reikšmę iš naujo, kai apsilankysite Saori Matsudos įkurtoje lietuviškų dirbinių parduotuvėje pačiame miesto centre. Specialiai vien Lietuvai skirtoje parduotuvėje siūloma pintų krepšių, arbatos, aprangos ir suvenyrų. Neabejokite savininkės prekių pasirinkimu: Saori Matsuda nuolat lankosi Lietuvoje ir pati jas parsiveža į Tokiją.
Pusryčiai „Good Morning Café Sendagaya“ (1 Chōme-17-1, Sendagaya, Shibuya-ku). Iki šiol neapsisprendžiu, už ką labiau mėgstu šį restoraną: nepranokstamo skonio pusryčius ar atmosferą, kurią sukuria čia pusryčiauti ateinančios laimingos japonų šeimos ir grupės bičiulių. Tokijui nebūdingos ypač plačios restorano erdvės ir modernius namus primenantis interjeras jums padės gerai pradėti dieną ir susikaupti naujiems turistiniams ar darbiniams nuotykiams. Negalėčiau gyventi be šio restorano siūlomo Super Morning Set ir nemokamai papildomos kavos. Bet rinktis jums. Tik neužmirškite laiku atsikelti: pusryčių šventė vyksta nuo 7 iki 10.45 val.
Pietūs ir kava „Musashi no Bunko“ (2 Chōme-13-4, Kichijōji Honchō, Musashino-shi). Žinau, kad, pažiūrėjus į šią vietą Tokijo žemėlapyje, norėsis vizito atsisakyti, bet jokiu būdu nesugalvokite to padaryti. Tai unikali galimybė patirti, ką reiškia japoniškų kissaten (kavos namų) kultūra, atsiradusi dar gerokai prieš prasidedant „Starbucks“ erai. Prisėskite užsisakyti karē (japoniško kario) ir laukdami nužvelkite ten dirbančias jau kelias tą kissaten įkūrusios šeimos kartas, žiūrėkite į autentišką medinį interjerą ir klausykitės kruopščiai atrinktos klasikinės muzikos. Jei išdrįsite prašnekti japoniškai, paklauskite brandaus amžiaus savininko kvadratiniais akiniais apie jo susitikimus su Hayao Miyazaki – „Ghibli“ animacijos studijos įkūrėju – prie tos pačios kissaten baro. Jis čia buvo dažnas lankytojas.
