The Preservation Hall Jazz Band (Getty Images)

Didysis klausimas. Kuris muzikos stilius geriausias?

Didysis klausimas. Kuris muzikos stilius geriausias?

Tai beveik neperžengiama dilema muzikos gurmanams ir profesionalams, tačiau Ieva Rekštytė prikalbina šešis menininkus išskirti vieną muzikos stilių, turintį esminės įtakos jų gyvenime, nors ir nebūtinai klausomą kasdien.

 

Džiazas. Giedrė Kilčiauskienė, dainininkė.

Per savo 20 metų muzikinę karjerą esu dainavusi visus populiariosios muzikos stilius. Pradėjau 1995 m. nuo roko grupių „Muse-sick“ bei „Dogbones“. Man buvo šešiolika ir buvau įsitikinusi, kad visi kiti stiliai – mažai ko verti. Nors paraleliai Balio Dvariono muzikos mokykloje mokiausi džiazinio dainavimo pas Nijolę Maceikaitę ir improvizacijos pas gyvą legendą Vladimirą Čekasiną. Vis dėlto paaugliškas maištas nugalėjo ir džiazas tuo metu man buvo nesuprantamas. Po poros metų prisijungiau prie merginų roko grupės „Summerland“.

Požiūris į roką moteriškai švelnėjo, o tarp mano klausomos muzikos atsirado fankas ir soulas. Ir štai 1998-ieji. Metai, kai įvyko muzikinio mąstymo sprogimas mano galvoje – pradėjau dainuoti grupėje „Empti“. Požiūris plėtėsi – drum ’n’ bass, elektronika, pop, rokas, džiazas – absoliučiai viskas, tik su viena sąlyga: muzika turi būti kokybiška ir jaudinti. 2004 m. pradėjusi dainuoti su „Pieno lazeriais“, tapau dar mažiau kategoriška ir prisijaukinau humoro jausmą muzikoje, nors anksčiau manęs niekas nebūtų privertęs dainuoti „Robotas irgi žmogus“.

2008 m. aš vėl grįžau prie džiazo. Ačiū mano dabartiniam pianistui Andrejui Polevikovui, kad ištraukė mane į šią laisvės sceną ir leido patikėti, jog galiu dainuoti tokią įvairiaspalvę muziką. Džiazas – toks mano dabartinis gyvenimo periodas ir aš nuo to kaifuoju! Net mano popmuzikos stilistikos solinis albumas „Optinė apgaulė“ pilnas džiazinių spalvų. Dabar man tai – geriausia muzika. O gal ir ne tik dabar. Gal tiesiog sudygo tai, ką vaikystėje pasėjo mano mokytojai, – laisvas požiūris, improvizacija, kūryba. Ir žinot ką? Tai universaliausia muzika visomis prasmėmis, net ir ta, kad džiazo scenai aš niekada nebūsiu per sena.

 

Klasikinė muzika, ypač didelės apimties kūriniai. Petras Geniušas, pianistas.

Muzikos pasirinkimas labai imlus klausymosi tikslui, kontekstui, progai ir nuotaikai. Per diskoteką neskambės Bacho mišios, o per laidotuves – vestuvių maršas. Vienokia skirta šokiams, kitokia – mintims apie amžinąjį gyvenimą ir tai nereiškia, kad kuri nors yra geresnė ar blogesnė. Tačiau jei visgi reikia balsuoti, renkuosi klasikinę muziką, nes sudėtingesnė sistema į save gali įtraukti paprastesnes, bet ne atvirkščiai. Daina gali įeiti į simfoniją, bet simfonija negali įeiti į dainą. Klasikinės muzikos dalys: sonatos, simfonijos, mišios, yra aukščiausia muzikos forma – jos gali savyje talpinti kitas. Būdamas profesionalas šia muzika mėgaujuosi dar labiau, daug plačiau suvokdamas jos niuansus ir išsamiau ją analizuodamas. Kuo geriau ką nors pažįsti, tuo labiau gali mėgautis. Tačiau nevadinčiau to poilsiu – šis mėgavimasis yra aktyvus ir gilus. Štai popmuzika man tinka atsipalaidavimui ir nerūpestingai nuotaikai, sportui – rokas, o klasikinė – minčių raidai bei kokybei. Ji – pirmoje vietoje pagal dvasingumą. Sakoma, kad svarbiausi dalykai atsisijoja paskutinėse gyvenimo akimirkose, tad veikiausiai mirties patale būtų gera girdėti Gustavo Mahlerio simfoniją, Ludwigo van Beethoveno kvartetus ar Johanno Sebastiano Bacho mišias.

Kartą viešėdamas užsienyje stipriai apsinuodijau žuvimi. Jaučiausi siaubingai ir beviltiškai – kitą dieną manęs laukė koncertas. Viešbučio kambaryje įsijungiau Bernardo Haitinko diriguojamą puikiai atliekamą Dmitrijaus Šostakovičiaus ketvirtąją simfoniją. Pačioje jos pabaigoje, belikus vos kelioms minutėms, per nugarą man ėmė eiti stiprus šiurpas… Ir štai kūrinys baigėsi, o aš pasikėliau iš lovos visiškai sveikas, tarsi kas būtų paleidęs į mane gydomąją srovę. Neįtikėtinas poveikis, kuris buvo kaip niekad akivaizdus ir jaučiamas. Simfonija arba mišios dažniausiai trunka labai ilgai, kad ir apie dvi valandas. Didelės apimties kūrinį kompozitorius taip išdėsto laike, kad jis gali labai stipriai paveikti žmogų, jei tik šis sugeba atsiverti. Kartais pabambame, kam reikalingi tokie ilgi muzikos veikalai ar spektakliai, tačiau per tą kūrinio laiką, jei tik susikaupi, gali išgyventi daug gilesnį jausmą ir pajusti daug didesnį poveikį nei klausydamasis vadinamųjų trekų (angl. „daina“ – red. past.). Šiais laikais trekinė sąmonė yra visiškai įsigalėjusi: mąstymas, rodos, trunka dainomis – po tris keturias minutes. Tačiau jeigu žmogus sugeba susikoncentruoti į kelių valandų trukmės kūrinį, kuris turi formą, vystymąsi, siužetą bei daug sudedamųjų dalių, jis gali patirti daug gilesnį potyrį. Nors pats klausausi ir trekų, tačiau ypatingus jausmus išgyvenu tik girdėdamas ilgus ir genialius kūrinius, pavyzdžiui, Antono Brucknerio simfonijas, Jono ir Mato pasijas.

 

Liaudies muzika ir dainuojamoji poezija. Vytautas V. Landsbergis, teatro ir kino režisierius, rašytojas.

Liaudies muzika ir dainuojamąja poezija domėjausi nuo vaikystės, paauglystės, bet netikėjau, kad kada nors tapsiu šiokiu tokiu atlikėju. Mūsų penkiasdešimtmečių karta augo su Vytauto Kernagio muzika; ne tik po jo koncertus lakstėme, bet ir pradėjome susirinkti akordus. Marcelijaus Martinaičio eilės, kurios skambėjo V. Kernagio dainose, ir jų personažas Kukutis kalbėjo Ezopo kalba, jo lūpomis buvo perduodami kodai, bylojantys apie kitokią, nesovietinę, Lietuvą, kurios mes visi tuo metu labai ilgėjomės.

Liaudies dainos šiuo etapu manęs visiškai nedomino, galvojau, kad tai bobučių ir diedukų reikalai, tačiau kiek vėliau, jau turbūt įstojęs į universitetą, pamačiau, kad gražios merginos renkasi „Ratilio“ ansamblyje. Nuėjau ten visiškai neetnografiniais tikslais ir netyčia pataikiau ant labai rimtų dalykų. Važinėdavome po kaimus, rinkdavome dainas, pajutau keliabalsio dainavimo džiaugsmą, darnos potyrį, persikūnijimų į karo laikus, rekrūtus, meilės situacijų dramatiškumą. Suvokiau, kad liaudies dainos sukelia labai jautrias būsenas.

Jau baigęs universitetą, dirbdamas su vaikais vis stengiausi juos išmokyti liaudies dainų, ir taip netyčia iš etnografinio konteksto jos persikėlė į bardiškesnį, mat buvo atliekamos gitara. Liaudiškas dainas ir bardiškąjį dainavimą sieja nuoširdumas, paprastumas ir įspūdis, kad taip gali daugmaž visi, – tai nėra komplikuotas atlikimas, todėl publika dainuoja ir niūniuoja kartu. Manau, mūsų kultūroje yra du poliai: vienas – akademinė kultūra, aukštasis pilotažas, kai klausaisi, žiūri ir supranti, kad taip nepadarytum; kitame polyje atlikėją priimi kaip savą, esi ir dainuoji kartu su juo. Lietuvoje žmonės yra pasiilgę nuoširdaus bendravimo, noro pasikalbėti apie bendražmogiškus dalykus ne šou ar gandų forma, o aukštesne – metaforų, alegorijų kalba. Šį poreikį užpildo liaudies dainos ir bardų muzika. Folklorinės dainos nenustoja būti kuriamos, tik dabar tai vyksta mieste ir kartais žmonės dainuoja dainas, tačiau nebežino jų autoriaus. Tai jau liaudies dainos požymis. Jei kur nors provincijoje vakarodami žmonės dainuoja „Kaip sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ ir jų paklaustum, kieno čia daina, jie veikiausiai atsakys, kad liaudies. Jau mažai kas žino, kad tai M. Martinaitis ir V. Kernagis. Pagal Maironio, Antano Baranausko tekstus sukurtos dainos jau gyvuoja kaip liaudies ir tik specialistai beatskiria, kad jos autorinės.

Jaunosios kartos santykis su liaudies muzika ir dainuojamąja poezija labai įvairus ir priklauso nuo kultūrinės aplinkos, kurioje jie auga. O ši Lietuvoje, deja, nėra pati geriausia. Mažai kas įsigilina, kad muzika būtų galima ugdyti, kad, pavyzdžiui, bardų festivaliai yra ne tik pramogavimas, bet ir intelektinis, pilietinis bei dorinis ugdymas. Kartais matau, jog valstybė dar nesubrendo suvokti, kokią naudą galėtų teikti dainuojamoji poezija telkiant žmones, mažinant priešpriešas tarp tautų. Į Šalčininkų festivalį, kurį be jokios paramos su bičiuliais rengiame jau treti metai, suvažiuoja daug žmonių iš Lenkijos ir Baltarusijos, dainuojame keliomis kalbomis ir staiga žmonės pamato, kad ta visa priešprieša, kurią įvairios nedraugiškos jėgos nori įžiebti, – labai dirbtinė. Visi galime dainuoti, būti ir gyventi, džiaugdamiesi savo skirtumais.

 

Chorinė muzika. Rasa Gelgotienė, choro dirigentė ir pedagogė.

Jeigu tik įmanoma būti muzikos vyksmo dalyviu, tai nepalyginamai labiau jaudina ir stulbina nei jos klausymasis. Neseniai kalbėjausi su dirigentu Vaclovu Augustinu ir jis šį potyrių skirtumą palygino su automobilio vairavimu pačiam ir sėdint greta vairuotojo. Chorinį dainavimą pirmiausia ir vertinu kaip unikalią galimybę žmonėms tapti muzikos dalimi. Visame pasaulyje chorinis judėjimas nepaprastai stiprus, apimantis milijonus žmonių, ir nenuostabu kodėl: pats, net ir turėdamas kuklių muzikinių gebėjimų, gali įsilieti į didelį muzikinį veiksmą ir stambių, meistriškų kūrinių atlikimą. Pavieniam žmogui tai būtų neįmanoma.

Tarp jaunimo chorinės muzikos populiarumas Lietuvoje labai didelis. Tačiau sovietmečiu sukurti didieji mūsų šalies chorai jau paseno, šiek tiek nubyrėjo ir neberanda, kaip šiuolaikinėje visuomenėje pasirūpinti finansavimu. Tai didelė problema, su kuria vėliau susidurs ir dabartinis jaunimas, – galimybių tęsti šią veiklą visą gyvenimą yra itin mažai. Žmonėms išėjus į pensiją ir atsiradus daug laisvo laiko, socialinis bendravimas tampa itin svarbus, o dalyvavimas chore atlieka reikšmingą socialinę funkciją. Taip pat ir mažiesiems. Daugelis šiuolaikinių tėvų supranta, koks svarbus jų atžaloms yra choras norint bent kiek atitraukti vaiką nuo kompiuterio ir duoti jam progų su muzikos pagalba gyvai, dvasingai bendrauti.

Vienu metu dainuojantys žmonės į vieną tašką sutelkia labai didelę psichinę, emocinę energiją, kuri paveikia ir jaudina. Ir vis dėlto, kalbant apie neprofesionalius chorus, žmogus, klausydamasis koncerto, patiria tik kokius 10 proc. to, ką išgyvena muzikuojantis. Šį ypatingą poveikį puikiai atspindi Dainų šventės. Labai smagu, kad praėjusiais metais buvo išpirkti bilietai, publikos buvo daug, ir vis tiek nepalyginsi, ką šventės metu jautė besiklausantieji ir ką – tie tūkstančiai dainuojančiųjų. Dainų šventės poveikis choristams man labai aiškiai ir stipriai atsiskleidė, kai mano kolega surengė apklausą, o aš Vilniaus universiteto trijų chorų dainininkams padalijau šimtą anketų. Gavusi atsakymus juos perskaičiau tą patį vakarą ir jie buvo tokie emociškai paveikūs, kad nebegalėjau užmigti. Nebuvo nė vieno abejingo ar ramaus atsiliepimo. Jauni žmonės rašė apie tai, kaip pirmą kartą Dainų šventėje jiems atsivėrė ypač stipri tėvynės meilė, patriotiniai jausmai, kaip pirmą sykį visa esybe išgyventa tautos vienybės jėga.

 

Repas. Žygimantas Kudirka, reperis

Repas sudomino dar paauglystėje, kai norėjosi nenusaldintos, maištingos muzikos. Jau iki tol patiko laužyti ritmai ir įvairiais būdais perdaroma muzika, tačiau manau, kad yra visa grandinė įvykių ir aplinkybių, atvedusių mane iki šio stiliaus. Repas – tai netašytas brangakmenis ir priešnuodis muzikinių blokbasterių saldumui.

Repas – tai tekstas. Kituose žanruose, pašalinus muziką, daug dainų ima atrodyti kaip mokykliniai ketureiliai. Repo tekstas, nuėmus muziką, išlieka beveik toks pat. Tad svarbus uždavinys – kad tekstas būtų geras.

Repas – tai komunikacija. Būdamas ant scenos bendrauji su publika, vietomis repas priartėja net prie stand-up žanro. Svarbiausia, kad minia nesėdi kažkur kitur, kitoje ekrano pusėje. Grįžtamąjį ryšį gauni iš karto. Daugiausiai laimės ir teikia profesijos, kurios leidžia gauti greitą grįžtamąjį ryšį. Tokie energijų mainai yra kone būtina emocijų higiena; po koncertų lieka nuostabus lengvumo, skaidrumo ir pasitikėjimo savimi jausmas.

Repas – interaktyvus, nes sudaro įspūdį, kad ir tu gali taip pavaryti. Nemažai kas tai ir daro: juokais, prie stikliuko, į stalčių. Įdomu būtų išgirsti, kaip parepuotų teisininkas, tenisininkas ar tankistas.

Repas nėra žanras. Repavimą dažnas supranta klaidingai ir pernelyg sieja su pačiu repo žanru. Tai greičiau yra vokalinio atlikimo maniera, kaip alternatyva dainavimui. Dainavimas labiau paremtas melodija, repavimas – ritmika. Apskritai dainavimas dabar jau tampa klasikiniu, kone akademiniu priėjimu prie vokalo. Turime labai aiškius estetinius standartus: tas dainuoja gerai, tas blogai. Žmogaus šnekamoji maniera ne mažiau melodinga, kartais gali būti kur kas subtilesnė, o jausmai – tikri ir nevienareikšmiai. Dainuojant harmonija kartais viską pernelyg supaprastina iki mažoro arba minoro.

Prisipažinsiu – labiau mėgstu klausytis kitokios muzikos. Žanro savižudybė įvyksta tada, kai užauga karta, kuri klauso ir kuria tą patį žanrą. Tuomet tarsi pats žanras save virškina ir tampa nuobodus. Aišku, repas visuomet turės konservatyvių klausytojų ratą, kurie klausydami nesuvoks, jog tai ne meilė muzikai, o tik stiprus nostalgijos jausmas. Tik ar ta nostalgija tikra? MTV televizija gerai padirbėjo, kad eilinis žiūrovas išgyventų svetimą nostalgiją ir vaikis iš Rytų Europos priemiesčio ilgėtųsį „senų gerų dienų“, kai sėdėjo savo kvartale su juodukais… Iš tiesų repas dažnai priimamas klaidingai. Nors jo įvaizdį stipriai formuoja meinstryminė kultūra, tačiau pats žanras, o tiksliau, jo atlikimo maniera, turi pačių įvairiausių pavidalų ir jungčių su elektronine, klubine ar eksperimentine muzika, su poezija ar džiazu. Kuo įvairesnės muzikos klausysime, tuo ir kuriamas repas bus įvairesnis bei turės tvirtesnį stuburą muzikiniame pasaulyje.

Rokas. Alvydas Šlepikas, rašytojas.

Roko muzika susižavėjau nuo vaikystės. Augau kaime Molėtų rajone ir nė nežinau, kokiais keliais mus pasiekdavo plokštelės bei kiti įrašai, bet puikiai atsimenu, kaip juos perrašinėdavome. Rokas visuomet mums buvo laisvės muzika, kitaip jos ir nesuvokėme. Žavėjomės Vakarų pasauliu, Amerika, o išgirdus elektrinės gitaros brazdėjimą širdį iš karto užliedavo džiaugsmas ir šiluma. Pamenu, kai augau, buvo labai populiari grupės „The Animals“ daina „The House of the Rising Sun“. Mano draugas grodavo ją su gitara ir dar mane mokindavo, o pagal jos melodiją dainuodavome Maironio „Trakų pilį“. Vaikystėje man nepaprastai patiko vengrų grupė „Omega“ , kurios vienai dainai sudėjome tekstą: „Ne, ne, laisvės nėra, ji užgeso pernai Kaune, ne, ne, laisvės nėra, sudegė Kalanta.“ Dar labai populiarūs buvo „Nazareth“, „Deep Purple“, o klausydamiesi „Kiss“ galvodavome, kad tai išvis antitarybinis ansamblis; net mes, vaikai, suvokėme, kad jei ši muzika uždrausta, vadinasi, joje yra kažkas, kas turi pasipriešinimo spalvą. Kai klausydavomės tos muzikos, turėjome viltį, kad kažkur yra kitas pasaulis, kuriame žmonės gyvena kitaip, laisvai. Prisimenu, kaip mokyklos laikais išgirdome „Hiperbolės“ dainą „Laimei“, kurią transliavo Lietuvos radijas. Tuo metu maudėmės ir mano draugas ėmė klykti: „Klausyk, čia lietuviškai, lietuviškai!“ Iš to džiaugsmo jis vos nenuskendo. Ta daina atrodė tarsi stebuklas. Iš dabartinės perspektyvos akivaizdu, kad klausydavomės gana atsitiktinės muzikos, kas mus pasiekdavo, tas. Nežinojome, jog iš tiesų šios muzikos pasaulis kur kas platesnis ir įvairesnis. Pavyzdžiui, nebuvome girdėję vokiečių crowd roko, kuris man, pradedant septintuoju ir baigiant devintuoju dešimtmečiu, labai patinka. Kai jau apsigyvenau Vilniuje, be abejo, ėmė rūpėti pankrokas ir AC/DC.

O štai dabar, kai įvairovė tokia didelė, supranti, jog viso pasaulio muzikos vis tiek neperklausysi, todėl tų vaikystės ir paauglystės laikų atsitiktinumų norisi vengti. Renku muzikos įrašus, dažniausiai – roko atlikėjų kompaktines plokšteles, ir labai džiaugiuosi, kad viskas, ką kaupiu, yra legalu. Kažkada išmečiau visus piratinius įrašus.

Rokas – tai muzika, kurios privalu klausyti garsiai. Vadinasi, kai gyveni bute, negali to daryti naktį. Geriausia klausytis ne per ausines, per jas kažkaip vargsti. Šiuo metu manęs laukia trys keturios italų psichodelinio roko grupės „Le Orme“ kompaktinės plokštelės, kurias neseniai užsisakiau internetu. Smagu ne tik klausytis roko, bet ir kalbėti apie jį, tačiau žmonių, su kuriais galiu tai daryti, – nedaug. Tikriausiai tai tik Aidas Marčėnas, Kęstutis Navakas ir dar Darius iš „Muzikumo“ parduotuvės, kurioje dažniausiai perku įrašus.

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų