-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Jauna šeima, nebeišsitenkanti ankštame būste, sprendė klausimą, kur gyventi toliau. Pasirinkimas buvo ne vienas: rekonstruoti iš pagrindų sodo namą, kuriame iki šiol gyveno, pirkti naują žemės sklypą ir statytis naują namą ar įrengti tėvų statytą, bet neįrengtą namą. Ilgos dvejonės, „už“ ir „prieš“ argumentų svarstymas, išlaidų ir galimos naudos skaičiavimas nulėmė, kad pasirinktas trečias variantas.
Tėvų statytas namas turi ne vieną pranašumą. Jis stovi vaizdingoje vietoje, prie ežero. Iki Vilniaus centro – 8 kilometrai. Įrengta dalis inžinerinių tinklų: elektra, gamtinės dujos. Tačiau buvo vienas „bet“… namas statytas 1989–1991 metais ir jo plotas siekia bemaž 400 kv. metrų.
Geroji žinia, raminusi jauną šeimą, kad namas šešiolika metų stovėjo neįrengtas. Vadinasi, jį bus galima įrengti pagal poreikius, jis bus lyg naujas.
Tokia mintis pasirodė teisinga tik iš dalies. Pastato konstruktyvas neleido imtis didelių pertvarkų, nes bemaž visos sienos – laikančiosios. Griauti sienų didinant erdves nebuvo galimybių. Visgi nuspręsta svetainę kaip įmanoma labiau praplėsti. Įrengus naujas sąramas, buvo praplatintos įėjimų angos. Pagal projektą numatytos standartinės durys.
Teigiamas dalykas – nereikėjo pertvarkyti namo santechnikos. Vandentiekio, nuotekų, šildymo bei kitas inžinerines sistemas buvo galima susiprojektuoti ir įrengti naujai. Jeigu visa tai būtų tekę modernizuoti, neabejotinai išlaidos būtų buvusios nemažos.
Pagal pirminį projektą, namo rūsyje turėjo būti įrengtas garažas, katilinė ir didžiulis, daugiau kaip 30 kv. metrų ploto, sandėlis.
Pirmame aukšte buvo numatyta virtuvė, tualeto patalpa ir du kambariai: svetainė bei gyvenamasis kambarys. Antrasis aukštas suplanuotas beveik taip pat, tik kambarių paskirtys numatytos kitokios: trys gyvenamieji kambariai bei vonios kambarys.
Visuose aukštuose – po koridorių. Galbūt anuomet nebuvo kitokio techninio sprendimo tokiam namui, gal architektas neturėjo išmonės kitaip suplanuoti patalpas, o gal tai atrodė prabangu? Vienaip ar kitaip, šiais laikais koridoriai yra visiškai neracionali patalpa. Vertinant iš praktiškumo prizmės – šildyti plotą reikia, o naudos iš jo beveik nėra. Galima paminėti, kad sudėjus visame name esančių koridorių plotą išeina apie 70 kv. metrų – pakankamai jaukus butas daugiabučiame name.
Namas turi palėpę. Tiesa, ji nebuvo numatyta kaip gyvenamoji patalpa, veikiau – kaip dar viena sandėliavimo patalpa.
Taigi, vienas pirmųjų darbų buvo susiplanuoti patalpas. Jauna šeima turėjo viziją ir architekto paprašė suprojektuoti tik palėpę. Kadangi name planavo įsikurti dvi šeimos (tėvai ir vieno iš vaikų šeima), palėpė buvo reikalinga miegamiesiems kambariams įrengti. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo bene racionaliausiai suplanuota patalpa.
Buvo padaryta patalpų planavimo klaidų. Pavyzdžiui, rūsyje įrengta salė – ji savo paskirtį atliko vos kelis kartus, o vėliau imta naudoti bemaž pagal pirminę paskirtį, kaip sandėlis. Šalia salės įrengta pirtis – šio sprendimo galbūt nevertėtų laikyti didele klaida, tačiau naudojamasi ja tikrai ne per dažniausiai.
Nors daug kas šiuolaikiniuose namuose atsisako tokių patalpų kaip sandėliukas, to tikrai nevertėtų daryti. Nors namas didelio ploto, didesniam sandėliukui vietos pritrūko. Ypač įvertinant faktą, kad name gyvena nemažai žmonių.
Namo įrengimas įprastai prasideda nuo elektros instaliacijos ir inžinerinių sistemų sumontavimo. Auksinė taisyklė – šiems darbams niekada nereikia samdytis bičiulių. Paaiškėjus, jog ne viskas padaryta kompetentingai ir kokybiškai, labai nesmagu pareikalauti atsakomybės. Galiausiai gyvensite su problema, kol neprisiversite pasikviesti meistrų iš šalies.
Elektros instaliacijos planą pirmiausia reikėtų aptarti ne su montuotojais, nors jie ir turi pakankamai patirties, bet su apšvietimo specialistais. Ypač jeigu name yra daug skirtingų patalpų, gyvenamieji kambariai nėra orientuoti į pietų pusę ir nenorima vėliau skendėti prieblandoje. Prisižiūrėjus daug įvairiausių pavyzdžių, galima manyti, jog supranti, kokio apšvietimo reikia, tačiau galiausiai rezultatas tikrai gali nuvilti. Namo šeimininkai apšvietimą planavo patys ir netruko tuo įsitikinti. Juo labiau, kad ir bičiuliai elektros instaliacijos montuotojai paliko įvadų apšvietimui, kurie neveikia ir turbūt neveiks. Klaida!
Vienas sudėtingesnių sprendimų buvo numatyti tinkamą namo šildymo sistemą. Buvo akivaizdu, kad didelio ploto namo eksploatacinės išlaidus bus nemažos, todėl norėjosi viską įrengti kuo racionaliau.
Pasitardami su montuotojais, namo šeimininkai pirmiausia rinkosi šildymo būdą – iš radiatorinio ir grindinio. Pasirodo, prieš dešimt metų dar buvo gajus įsitikinimas, kad radiatoriai yra senas ir patikrintas metodas, o su tuo grindiniu šildymu dar nežinia kaip gali būti.
Reikia pripažinti dar vieną padarytą klaidą – pirmenybę skirti radiatoriniam šildymui, o ne grindiniam. Juk pastarasis reikalauja žemesnės temperatūros, vadinasi, ir energijos pagaminti reikės mažiau, mažiau reikės deginti kuro ir išleisti tam pinigų.
Dėl katilinės įrengimo buvo nemažai ginčytasi su montuotojais. Namo šeimininkai norėjo turėti kelis šilumos šaltinius: dujinį ir kietojo kuro katilus. Montuotojams, be jokios abejonės, patogiau apsistoti ties vieno katilo įrengimu ir jie primygtinai prieštaravo pageidavimui į vieną sistemą sujungti du katilus. „Šitaip niekas nedaro“, – aiškino jie. Namo savininkas suteikė montuotojams unikalią galimybę būti pirmiesiems, sumontavusiems sistemą, kurios, anot jų, niekas nėra daręs. Be abejonės, šis sprendimas pasiteisino, ypač pakilus gamtinių dujų kainai.
Prastas sprendimas visiškai pasitikėti montuotojais renkantis dujinį katilą, tiksliau – apsistoti ties vienu pasiūlymu, nepasidomėjus kitais variantais. Montuotojai įprastai gauna iš gamintojų atstovų komisinius už parduotą produkciją, todėl jų siūlymai dažniausiai būna paremti ekonominiu išskaičiavimu, o ne galvojimu apie naudą klientui.
Negalima tvirtinti, kad montuotojai nepasiūlo tinkamų sprendimų, tačiau mūsų nagrinėjamu atveju pasiūlytas „tikrai vokiškas produktas“ po tam tikro laiko privertė suabejoti. Montuotojai pasiūlyto dujinio katilo gamintojus apibūdino kaip vienintelius, kurie gamybą išlaikė Vokietijoje, o ne perkėlė į trečiąsias šalis, kaip neva yra padarę kiti gerai išreklamuoti prekiniai ženklai.
Gražaus dizaino pastatomas vakuuminis dujinis katilas su atskiru vandens šildytuvu (boileriu) labiau džiugino išvaizda, ryškia spalva. Vertinant kokybę ir eksploatacines sąnaudas džiaugsmo buvo nedaug. Nepraėjus nė dešimčiai metų katilas vieną dieną tiesiog neįsijungė. Sugedo centrinis jo valdiklis, kitaip tariant – „smegenys“.
Lietuvoje šios katilo atsarginės detalės nepavyko gauti, reikėjo užsakinėti Vokietijoje. Užsakius teko laukti dvi savaites, už lango spaudžiant didesniam nei dešimties laipsnių šalčiui. Atsirado proga pasidžiaugti sprendimu neapsiriboti vienu šildymo katilu.
Tuo, anot montuotojų, „tikrai kokybiškos“ šildymo įrangos sukeltos bėdos nesibaigė. Baigiantis šildymo sezonui, prakiuro vandens šildytuvas. Tiesiog surūdijo. Iki šiol didelė mįslė, kaip tai galėjo atsitikti per palyginti trumpą laiką. Juo labiau, kad įranga stovi sausoje vietoje, jos neveikia drėgmė ar kitokia agresyvi aplinka.
Pasiteisino sprendimas pasitelkti alternatyvius energijos šaltinius, tiksliau – saulės kolektorius karštam vandeniui ruošti. Šį sprendimą padiktavo pernelyg didelės išlaidos už gamtines dujas. Mat net ir vasarą dujinis katilas, ruošdamas vien tik karštą vandenį, sugeneruodavo iki 500 eurų per mėnesį sąskaitą.
Namo šeimininkams pavyko pasinaudoti ir valstybės parama alternatyviems energijos šaltiniams įsirengti, todėl investicijos atsiperkamumu neverta abejoti.
Reikia sutikti, kad pasirinkti plokštuminiai saulės kolektoriai nėra patys efektyviausi, tačiau jie leido sąskaitas už gamtines dujas vasarą sumažinti iki minimumo. Arba iš viso išvengti mokėjimų už sunaudotas gamtines dujas karštam vandeniui ruošti. Mokėti teko tik už elektros energiją, kurią sunaudoja saulės kolektorių sistemoje esantys cirkuliaciniai siurbliai. Tačiau akivaizdu, kad investicija atsipirko per 3–4 metus.
Kalbant apie namo inžinerines sistemas, pasiteisino ir sprendimas įrengti centrinę dulkių siurbimo sistemą. Įrenginys turi pranašumų prieš įprastus dulkių siurblius dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, kambariuose nekyla dulkės, kurias išmeta įprasti dulkių siurbliai. Nėra ir triukšmo tvarkant kambarius, nes pats siurblys sumontuotas rūsyje. Išvalyti siurblį užtenka kartą per pusmetį. Centralizuota dulkių siurbimo sistema veikia daugiau kaip dešimt metų be jokios papildomos techninės priežiūros.
Dideliame name sudėtinga apsiriboti dviem tualetų bei vonios kambariais – jų įrengta daugiau. Suprantama, tai pareikalavo nemažų investicijų, todėl svarstyta, ar rinktis patikimesnę, bet brangesnę įrangą, ar apsistoti ties ekonomine klase. Visgi buvo pasirinkta ir brangesnių, ir pigesnių įrenginių.
Metams bėgant paaiškėjo, kodėl tos pačios paskirties vieni daiktai kainuoja daugiau, o kiti – mažiau, ir kodėl yra teisingas posakis, kad šykštus moka du kartus. Antai brangiau kainavę klozetai veikia be jokių sutrikimų daugiau kaip dešimtmetį, o pigesnių klozetų vandens nuleidimo mechanizmus tenka keisti maždaug kas dvejus metus.
Taip pat verta gerai pamatuoti poreikius perkant vonios įrangą. Pavyzdžiui, masažinės vonios atrodo labai viliojančiai, nors jų kaina nuo įprastų skiriasi kone dvigubai. Tikrai daugelis pritars nuomonei, jog šiandienis tempas retai kada leidžia pasimėgauti vonios malonumais namuose. Tą patį patvirtinti gali ir analizuojamo namo šeimininkai – įsigiję brangią masažinę vonią jie gali ant rankų pirštų suskaičiuoti, kiek kartų per dešimt metų ja pasinaudojo. Galbūt užtektų ir vienos rankos pirštų.
Aišku, galimybę mėgautis masažinės vonios malonumais namuose ribojo ir buitinių nuotekų sistema. Tiksliau, tai ne sistema, o tiesiog nuotekų surinkimo šulinys.
Nors namas yra vos už 7 kilometrų nuo Vilniaus centro, o šalia esantys kvartalai jau prijungti prie centralizuoto vandentiekio bei buitinių nuotekų tinklų, čia visi naudojasi nuosavais vandens gręžiniais bei nuotekų sistemomis.
Kadangi namas su rūsiu, nuotekų išvadas yra gana giliai po žeme. Nors įrengtas nemažas nuotekų surinkimo šulinys, jis užsipildo bemaž per mėnesį. Todėl kas mėnesį tenka mokėti už nuotekų išvežimą (šiuo metu Vilniuje tai kainuoja 75 eurus).
Svarstyta galimybė įsirengti nuotekų biologinio valymo įrenginius, tačiau nuo tokio sprendimo sulaiko kelios priežastys. Pirmoji – vis dar tikimasi, jog po metų ar kelerių kvartalą pasieks centralizuoti tinklai. Tokiu atveju būtų sutaupyta neinvestuojant į nuosavus nuotekų valymo įrenginius. Specialistai buvo pateikę sąmatą, pagal kurią visa tai atsieitų bemaž 6 tūkst. eurų. Be to, papildomai kainuotų sklypo sutvarkymas – dėl įrengimo specifikos būtų kasamos kelios duobės.
Įrengiant namą teko keisti visą stogo konstrukciją, rinktis naują dangą. Įsigyta suomiška stogo danga tikrai pasiteisino, per dešimt metų neatsirado rūdžių (kiek įmanoma pastebėti), nenusilupo spalvos sluoksnis, o tai tenka pamatyti aplinkiniuose namuose.
Tik dengiant stogą padaryta klaida – neįrengtos stogo kopėtėlės. Šildant namą kietuoju kuru kaminas pasidengia suodžiais, o be jų išvalyti jį būna sudėtinga.
Apie langų pasirinkimą galima rašyti tikrai daug. Tačiau tiesa yra ta, kad nereikia tikėtis kokybės iš ypač pigaus gaminio. Jeigu langas kainuoja bemaž dvigubai pigiau nei tokiai pat vietai skirtas kitas langas, galima būtų iš karto įtarti, jog sutaupyta nesumontuojant kažkurių būtinų mechanizmų arba pasirinktos detalės tokios pigios, kad sulūš langą atidarius ir uždarius tris kartus.
Su tokia pat situacija susidūrė ir analizuojamo namo šeimininkai. Patikėjus giminaičių rekomendacija, buvo išsirinktas gamintojas, pasiūlęs labai pigius langus. Toks pasirinkimas – bene pati didžiausia klaida. Nereikėjo laukti nė dešimt metų, kad įsitikintum langų kokybe, tiksliau, jų prastumu. Nuo jų pakeitimo kol kas sulaiko nemažos investicijos į naujus langus bei apdailos darbus, kurie tikrai būtų neišvengiami.
Tiesa, fasadą vietomis jau reikėtų atnaujinti. Tačiau jo apdailos pasirinkimu pernelyg skųstis negalima. Pagal architekto pasiūlymą, dalis fasado turėjo būti padengta baltu dekoratyviniu tinku, dalis – ryškesne spalva, o kai kuriose fasado vietose siūlyta sumontuoti ventiliuojamą sistemą su medžio dailylenčių apdaila.
Visgi tuometinė situacija rinkoje, kai dėl didelės paklausos strigo medžiagų tiekimas, vertė koreguoti projektinius pasiūlymus. Negana to, dekoratyvinius tinkus pardavusios įmonės vadybininkas patarė nesirinkti intensyvios spalvos. Pirmiausia – tokios spalvos tinkas būtų tris kartus brangesnis, antra, dėl saulės spindulių spalva netruktų išblukti, o tinkas suskilinėtų.
Specialistas pasiūlė pasirinkti pastelinės spalvos silikoninį apdailos tinką ir šis sprendimas nenuvylė. Silikoninis tinkas lyjant nuplaunamas, prie jo mažai kimba nešvarumai. Žinoma, praėjus dešimčiai metų fasadas neatrodo tarsi naujas. Palyginti, kaimynystėje esantis namas buvo nutinkuotas mineraliniu tinku dviem metais vėliau, bet jau po pusantrų spėjo pasidengti nešvarumais, pažaliavo ir papilkėjo.
Apibendrinant, galima padaryti išvadą, kad į namus investuojama ne vieniems metams, o remonto daryti nesinori prabėgus ir dešimčiai metų. Todėl investuoti daugiau į patikimą statybą – ne prabanga.
