Diagnozė – informacijos amžiaus mama

Tūkstantmečio kartos vaikai su siaubu prisimena mamų ir tėčių amžių, pastariesiems susituokus ar susilaukus pirmagimių. Prieš 20–30 metų buvo normalu ištekėti ar vesti iki 25-erių, šiandien net X kartos mamos to nesitiki iš savo vaikų – Y kartos atstovų.

JAV įsikūrusių „Pew“ tyrimų centro ir „Census“ biuro apklausos duomenimis, santuokoje gyvenančių 18–32 metų jaunuolių sumažėjo 10 proc., palyginti su tėvų karta, ir tesiekia 26 proc. Vestuvių varpai šios amžiaus grupės žmonėms irgi skamba vis vėliau: aštuntajame dešimtmetyje moterys tuokdavosi sulaukusios 22-ejų, o vyrai – 24-erių, o 2010 m. prie altoriaus žengti jie ryžosi atitinkamai 27-erių ir 28,5 metų.

Lietuvoje pastebimos panašios tendencijos: 2010-aisiais pirmą kartą vedusių vyrų amžiaus vidurkis buvo 28,7, pirmą sykį ištekėjusių moterų – 26,4 metų, mažėja sutuoktinių, iš kurių bent vienas – nepilnametis.

Sociologai sutinka, kad tendencija atidėti santuoką, tėvystę ar motinystę vėlesniam laikui, pasilikti erdvės savęs paieškoms – mokslams, kelionėms, veikloms ir iniciatyvoms – labai ryški. Sociologė Veronika Urbonaitė-Barkauskienė teigė, kad šeimos kūrimo jauni žmonės nebelaiko privalomu. Tai labiau sąmoningas, tikslingas pasirinkimas.

„Nebėra „teisingų“ žingsnių, taip smarkiai nebereaguojama į aplinkos spaudimą sulaukus tam tikro amžiaus tuoktis ir gimdyti vaikus, senbernio, senmergės stigmos praranda aštrumą ar bent nukeliamos į daug vyresnį amžių negu anksčiau. Dėl šios priežasties didėja šeimos kūrimo scenarijų įvairovė, nebijoma nuklysti nuo įprasto scenarijaus „santuoka, pirmas vaikas, antras vaikas iki trisdešimties“, vis dažniau renkamasi gyventi šeimoje be santuokos“, – pasakojo V. Urbonaitė-Barkauskienė.

Senbernio, senmergės stigmos praranda aštrumą ar bent nukeliamos į daug vyresnį amžių negu anksčiau.

Ypač tai liečia miesto jaunimą, išsilavinusius, aukštesnes pajamas gaunančius jaunuolius. Anot sociologės, to negalima vadinti laisvesniu požiūriu į šeimą nei ankstesnių kartų: „Priešingai, manau, kad vėliau kurdami šeimas šiuolaikiniai jauni žmonės į tai žiūri labai atsakingai ir rimtai.“

Supermamytės sindromas

Užaugę galimybių ir iššūkių apsuptyje, tūkstantmečio kartos atstovai negali leisti, kad jų vaikai gautų mažiau nei jie patys. Suabsoliutindami demokratiją mikro- ir makrolygmeniu, naudodamiesi išmaniosiomis technologijomis, Y kartos tėvai keičia požiūrį į vaikų auklėjimą. Tačiau pastangos jiems dažnai kainuoja daugiau, nei galima įsivaizduoti.

Tai itin pastebima tarp miesto jaunimo, žmonių, kuriančių šeimas ir vaikus auginančių artėjant trečiai dešimčiai. V. Urbonaitė-Barkauskienė mano, kad jų požiūris į vaikus yra rimtas ir atsakingas. Kartais net per smarkiai, nes jie vis stengiasi atžalas auginti „teisingai“.

„Kartais ima atrodyti, kad, norėdamas tapti autoritetingu vaiko augintoju, turi viską perskaityti ir viską išmanyti. Nebelieka natūralaus mamos ar tėčio autoriteto, kyla įtampa dėl informacijos pertekliaus“, – įsitikinusi pašnekovė.

Y kartos tėvų nerimą didina ir socialiniai tinklai bei išmaniosios technologijos. Portalas „Times“, atlikęs skirtingų kartų atstovų apklausą, nustatė, kad tik 19 proc. tūkstantmečio kartos tėvų nėra pasidaliję atžalų nuotraukomis socialiniuose tinkluose.

Negana to, jie skaudžiai reaguoja į bendraamžių elgesį su vaikais ir dažnai nusivilia savo gebėjimais auginti atžalas. „Socialiniuose tinkluose rodoma labai estetiška ir įdomi kasdienybė, todėl auginant vaikus jaučiamas tam tikras spaudimas gražiai ir įdomiai pristatyti naują „karjerą“ aplinkiniams. Ir įrodyti sau, kad viskas gerai, esu gera mama ar geras tėvas, taip pat esu vis dar įdomus žmogus, o buitis manęs nenužudė“, – kalbėjo V. Urbonaitė-Barkauskienė.

Tūkstantmečio kartos mamoms – tai įtampos šaltinis. „Y kartos mama nuolat savimi abejoja, nepasitiki savo pačios įžvalgomis ir patirtimi tol, kol neperskaito pakankamai straipsnių ar net knygų. Ji negali gyventi be interneto, socialinių tinklų, ir dėl to ją graužia sąžinė“, – sako V. Urbonaitė-Barkauskienė.

Sociologės teigimu, Y kartos mamas vienija tai, kad jos yra labai skirtingos, savo motinystę lipdančios iš skirtingų įkvėpimo šaltinių, pomėgių. Jos, priešingai nei moterys prieš 10–15 metų, nebesiekia būti supermamytėmis. Tai yra kelti sau aukščiausius tikslus įvairiose gyvenimo srityse: šeimoje, motinystėje, buityje, darbe, santykiuose ir kt. „Pastaruosius metus labai aktyviai diskutuojama apie netobulas motinystės patirtis, apie sunkumus, apie tai, kad rožiniai lūkesčiai neatitinka realybės, o motinystė yra visokia“, – mano V. Urbonaitė-Barkauskienė.

Visgi sociologai pastebi, kad bėgant laikui, ypač susilaukus antro ar trečio vaiko, net ir patiems didžiausiems perfekcionistams tėvystė ir motinystė pasidaro maloni ir rami. Y kartos tėvai ir mamos siekia kuo daugiau laiko praleisti su atžalomis ne tik techniškai, bet ir emociškai. Jie ruošiasi vaiko gimimui, domisi auklėjimo naujovėmis ir metodais. Savo gyvenimą skirdami šeimai, darbui ir asmeniniam tobulėjimui, jie nori tai perduoti ir palikuonims.

Pastebima, kad nors ir nedidelių, bet labai reikšmingų pokyčių darbo rinkoje, pramonės ir verslo sektoriuose reikalauja supermamytės. Viena ranka diriguodamos namų ūkiui, kita – vaikams ir nuolat dirbdamos bei būdamos aktyvios socialiniame gyvenime, jos siekia patogumo, kokybės ir efektyvumo. Tai plečia prekių ir paslaugų pristatymo į namus, internetinių paslaugų rinką, dažnu atveju net kelia gana didelių bėdų darbdaviams. Pradedant darbo grafiko lankstumu, baigiant vietų vaikams palikti ar prižiūrėti steigimą.

Svarbu ir tai, kad tūkstantmečio karta vertina lygiaverčius ne tik vyro ir moters santykius, bet ir su vaikais: jie atsisako diegti paklusnumą autoritetui ir prisitaikymą, tačiau ugdo kūrybiškumą, individualumą ir pasitikėjimą savimi. Šeima jiems yra pasitikėjimu, parama ir kraujo ryšiu grįstas santykis.

Taigi, taigi…

Tūkstantmečio kartos žmonės atviresni ne tik technologijoms, naujiems potyriams ar nuotykiams. Jie atidaro duris ir į savo namus. Aukoja asmeninį gyvenimą dalydamiesi vaikų nuotraukomis, nenusisekusiais bandymais paruošti tradicinį Kalėdų patiekalą ar agurkų daigeliais sode. Savanoriškai tampa labiau pažeidžiami ir vis tiek patiria aplinkinių spaudimą. Visgi jie aiškiai deklaruoja savo tikslus ir poreikius.

Jauni žmonės tuokiasi ar nesituokia, išlieka vieniši – patys renkasi pagal poreikius. Jie investuoja į save, vaikus ir didelius šiandien reikalingus pirkinius. Jie tikisi sulaukti kuo mažiau kritikos, pamokymų ir barjerų, tuo labiau močiučių, senelių, tetų ir dėdžių komentarų.

———————————

Iš pradžių – turtas, po to – šeima

Didžioji dalis tūkstantmečio kartos jaunuolių užaugo finansiškai apsirūpinusiose šeimose. Jų tėvų karta visad buvo apibrėžiama kaip turtingiausia, galėjusia vaikams pasiūlyti gražų žaislą, aktyvią popamokinę veiklą, įdomų socialinį ir kultūrinį gyvenimą.

Turto tvarkymo ir gyvenimo gerovės klausimai Y kartai – vieni svarbiausių. Visgi savo finansus ir ateitį šie žmonės tvarko ne taip konservatyviai kaip tėvai ir seneliai. „Ankstesnių kartų tikslas buvo sutaupyti reikalingą sumą butui, automobiliui, senatvei, o jaunoji karta iš karto ima jautį už ragų“, – tvirtino SEB banko valdybos narys, Mažmeninės bankininkystės tarnybos vadovas Vaidas Žagūnis.

Analitikai pabrėžia, kad jauni žmonės nelinkę atidėti reikalingų pirkinių ateičiai. „Daugelio gyventojų, ypač didžiųjų miestų, profesinė veikla ir karjera įsibėgėja apie 25-uosius gyvenimo metus. Jie kuria savarankišką gyvenimą: įsirengia būstą, įsigyja automobilį, tam lėšų pasiskolinę iš banko“, – sakė V. Žagūnis.

Finansinio raštingumo jaunimui galbūt ir trūksta, tačiau savo išlaidas planuoti ir nukreipti jie geba. SEB banko duomenimis, 71 proc. 18–25 metų Lietuvos jaunuolių gauna reguliarų atlyginimą ir savo lėšomis padengia kasdienes išlaidas. Jas planuoti ryžtasi net 86 proc. apklaustųjų, keturi iš penkių – konkrečiam tikslui, dažniausiai automobiliui, būstui ar kitiems didesnės vertės pirkiniams. Rečiausiai jaunuoliai taupo studijoms, kelionėms, vestuvėms ir juodai dienai.

Analitikai teigia, kad būtent 18–35 metų žmonės aktyviausiai skolinasi būstui. SEB banko skaičiavimu, pernai Lietuvoje tokių buvo 68 proc. Įsigydami nuosavus namus, jie elgiasi kitaip nei tėvų karta. Būsto vieta jiems svarbesnė nei kvadratiniai metrai, todėl auga susidomėjimas mažais naujos statybos butais.

Analitikai sutinka, kad nekilnojamojo turto rinkos dalyviai privalo išlikti budrūs. Nors tradicija būstą įsigyti, o ne nuomotis vis dar gaji, tikėtina, jog Z karta bus dar mobilesnė ir aktyvesnė dalijimosi ekonomikos dalyvė. Jos poreikis pirkti nuosavą būstą ir susukti šeimos lizdelį mažės.