Dėvėti

„Nei second hand rūbai, nei turgaus sendaikčiai nėra antrąsyk mikrobangėje pašildyti valgiai“, – pasakė hipsterių kultūros slenksčius minanti keturiasdešimtmetė, su pasimėgavimu nugerdama „Dundulio“ IPA keistu pavadinimu.

Su ja nesinorėjo ginčytis, o tik žiūrėti ir klausyti. Ne tik apie Vilniaus stoties rajone dygstančius barus ir restoranus, panašius į šiandienos pasimatymui pasirinktus „Dėvėtus“. Taip, tai pavadinimas populiaraus baro, kuris, anot vietinės faunos legendų, įsikūrė vietoj senų drabužių parduotuvės.

Ilgakojėms ir ilgakojams pritaikyti stalai. Po jais kybo cinkuoti kibirai su ritiniais popierinių rankšluosčių, prie kurių bent valandą derėjo dar ir mano kojos, taip smarkiai nesiekiančios grindų, kad rodėsi it kokio nesėkmingai šiame peizaže nusileidusio parašiutininko iš Trečiojo amžiaus universiteto. Bet niekam tai nerūpėjo. Virš galvų – antiremonto aksesuarais virtę laidai, lempos, ventiliacijos vamzdžiai, šalia – apsilaupęs tinkas ir prirašinėtos sienos. Visa tai skirta publikai, nebegalinčiai pakęsti naujojo kulinarinio snobizmo ir pranašumo demonstracijų, kurių Vilniuje daugėja lyg savo nevisavertiškumo kompleksus ir aklą valdžios geismą slepiančių biurokratų.

Be to, prasta mada ir tuštybės dėsniai vilioja kiekvieną TV žvaigždutę užsiimti savo skonio, pilvo pomėgių ir turinio viešinimu. Jei ne tokių pretenzingų receptų knygų kaip Beatos Nicholson, tai bent veidaknygės komentarų forma. „Dėvėti“ yra skirti gyvenimo padėvėtiems. Prie durų ant apšepusio baro krūva IQ ir „Intelligent Life“ (jokių kitų skaitinių!), belgiško ramumo barmenas atrodo neseniai atklydęs tarsi iš londoniškės Brick Lane gatvės užeigos. Jau supranta lietuviškai, bet angliškai kalba geriau. Lietuviams užimant darbo vietas Anglijoje, prasmės ir geros kompanijos ieškantys inkarą gali nuleisti Vilniuje. Kitaip nepasakysi: atsidūrėme plaukiančių prieš srovę susirinkimo vietoje.

Skaitytojas, nebūtinai mums pritariantis, nesunkiai nuspėtų, kad čia nėra rašyto valgiaraščio ir niekas čia neužklysta, ieškodamas šviežių austrių ir rinktinio šampano. Klausiu pietaujančio barmeno, ką mudviem pavalgyti, nes, ką gerti, mes patys žinome. Jis ramiai priima viską ir sako, kad šiandien prie mūsų alaus geriausiai tiktų itališki gnocchi (bulvių virtinukai) ir makaronai su vištiena. Žinoma, nieko daugiau nereikia, o ir nėra. Ir mes be pretenzijų akimirksniu pasirenkame tai, ką gyvenimas duoda. Tiesa, tingios popietės pilnatvei dar tinka trinta žalių žirnelių sriubytė. Pradžiai viskas, pasakome, ir visi trys pasidalijam šypsenas.

Pro langą triukšmingai banguoja Vilniaus troleibusai. Sodų gatvės grindinys toks senas ir nelygus, tarsi specialiai būtų paliktas, kad mašinos lyg upėje plauktų. Ragaujam: žirnelių (jokio skirtumo, kad šaldyti) trintinė yra paprasta ir gardi. Kažkaip netikėtai dera su kvapniu, labai apyniniu lietuvišku india pale ale kartėliu. Šaukštas sriubytės, gurkšnelis alaus, žiūrint į akis priešais ir įdėmiai klausant apie Žilvino Landzbergo instaliaciją galerijoje anapus gatvės. Galerija tuo laiku uždaryta, o man užtenka klausos.

Tada atkeliauja mūsų pagrindiniai valgiai. Man – bulvių virtiniai, jai – makaronai su vištiena. Pasakysiu tiesiai, kad „Dėvėtuose“ patiekalai neturėtų būti aptarinėjami. Tiems, kurie čia renkasi, tai mažiausiai rūpi. Jie galvoja, kad yra įdomesnių temų geram ginčui. Ilgakojė moteris iš anapus ilgakojo stalelio taip pat nebuvo linkusi aušinti burnos dėl savo makaronų skonio, nors neprotestavo mano šakutei atliekant tyrimą josios lėkštėje. Ji greičiausiai net nežinojo, kad rašau restoranų apžvalgas. Tą akimirką restoranų reporterio įžvalgos buvo nuryjamos kartu su alaus puta.

Mano gnocchi kiek netikėtai buvo pagaminti su ragu bolognese primenančiu padažu. Tačiau tai labai sėkmingas pasirinkimas. Virėjas neleido pomidorų padažui laimėti prieš maltą jautieną ir netaupė laiko prie puodo. Kompozicija verta rekomendacijos kitiems ir kitiems kartams. Gyriau mintyse kąsnį po kąsnio, o sparčiai tuštėjanti mano lėkštė buvo geras pretekstas ragauti iš toliau. Makaronai buvo aiškiai pervirti, išbrinkę iš pasipiktinimo, kad turi derintis prie konservuoto stipriai rūgštaus padažo su neatpažįstamomis daržovėmis skonio. Bet, kaip jau sakiau, jokio komentaro iš anapus.

Pasakysiu tiesiai: nieko negali būti geriau susiklausyti ir susikalbėti, kaip vienas gabalas apskrito prancūziško obuolių pyrago dviem. Alus baigėsi, o kava buvo prastesnė nei Lietuvoje įprasta. Tačiau obuolių pyragas – tiesiog puikus. Čia mūsų duetas apsikeitė pasitenkinimo garsais ir vienodais išaiškinimais, kad šiaip jau deserto nemėgstam. Geriausia buvo pabaiga. Kai barmenas pasakė, kad esame skolingi 12 eurų už viską, ką gavome, supratau, jog nuo euro įvedimo pirmąsyk radau vietą, kur įmanomas toks skonio ir kainos santykis. Norintiems išleisti daugiau – nerekomenduoju.

„Dėvėti“, Sodų g. 3, Vilnius

Trys šakutės

Rekomenduojami video

Dirigentas Leifas Karlsonas: scenoje esu ne dėl savęs

„Nei second hand rūbai, nei turgaus sendaikčiai nėra antrąsyk mikrobangėje pašildyti valgiai“, – pasakė hipsterių kultūros slenksčius minanti keturiasdešimtmetė, su pasimėgavimu nugerdama „Dundulio“ IPA keistu pavadinimu.

Rekomenduojami video

„Nei second hand rūbai, nei turgaus sendaikčiai nėra antrąsyk mikrobangėje pašildyti valgiai“, – pasakė hipsterių kultūros slenksčius minanti keturiasdešimtmetė, su pasimėgavimu nugerdama „Dundulio“ IPA keistu pavadinimu.