-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Žymių amerikiečių architektų duetas Danielis Burnhamas ir Johnas Rootas 1888 m. užbaigė vieną įspūdingiausių savo projektų – „Rookery“ pastatą Čikagos finansų rajone. Prie jo impozantiškos fojė ranką pridėjo kitas architektūros virtuozas Frankas Lloydas Wrightas, o J. Rootas suprojektavo laiptus, jungiančius 2 ir 12 aukštus. Įviji laiptai ir juos įrėminantys turėklai su skrupulingai atsikartojančiais metaliniais ornamentais išsyk tapo pasigėrėjimo objektu. J. Rootas pasistengė, kad ant jų kristų daug natūralios šviesos, o tai XIX a. pabaigoje buvo sunkiai įgyvendinamas uždavinys. Būtent todėl tikroje šviesoje skendintis „Rookery“ interjeras buvo vienas didžiausių ir net šiek tiek laiką pralenkusių architektų pasiekimų.
1967-ieji. Aprašytaisiais laiptais, lengvai prisilaikydama turėklų, kopia elegantiška dama. Mes nežinome, kuo ji vardu. Nežinome, kiek pakopų ji dar įveiks prieš pasiekdama savo tikslą. Galiausiai galime tik spėlioti, ko apskritai jai reikia prabangiame Čikagos verslo rajono pastate. Vargu ar tai žinojo ir pats fotografas, akimirksniu pastebėjęs laiptų spiralės ir moters figūros unisoną.
(Algimanto Kezio nuotr.)
„Kezys yra asketiškai visavertiškas. Jis neprideda daugiau, nei reikia. Jo kompozicijose yra nei per daug, nei per mažai – išėmus bent menkiausią detalę, bent mažiausią fragmentą, viskas griūtų ir subyrėtų į beformį chaosą“, – apie A. Kezio parodą „Architektonika“, prieš metus rengtą galerijoje „Kunstkamera“, rašė menotyrininkas Vidas Poškus. Panašiai jis kalba ir šiandien, paklaustas apie ypatingą fotografo atidumą formai ir kompozicijai.
„Mane labiausiai žavi A. Kezio estetika, kurią lengvai gali susieti su tam tikromis meno tendencijomis: minimalizmu, popartu, potapybine abstrakcija. Visos šios idėjos tuo metu tvyrojo ore, tad tie plastiniai, estetiniai sprendimai labai giminingi. Pasakyčiau, kad jo kompozicijos jausmas tobulas“, – pareiškia menotyrininkas. Jis pasakoja, kad dėstant apie architektūrą nuolat prireikia vaizdinės medžiagos, o jos rasti, kaip pats patyrė, ne visuomet lengva: „Galbūt pasakysiu be kompromiso, tačiau kartais susidaro įspūdis, kad lietuvių menininkai visiškai nemoka fotografuoti architektūros. A. Kezys, manau, yra pasiekęs pusiausvyrą tarp to, ką vaizduoja ir kaip vaizduoja. Tose fotografijose yra ir jo objektas, ir jis pats.“
Galvodama apie išskirtinius A. Kezio gebėjimus žingsniuoju susitikti su kitu menotyrininku Tomu Pabedinsku, kuriam teko su fotomenininku kalbėtis akis į akį. Prieš porą metų jis su fotografu Romualdu Požerskiu vyko į Čikagą ketindami pasiūlyti A. Keziui pargabenti jo archyvą į Lietuvą, į Nacionalinį muziejų. „Gavome teisę atsisiųsti dalį atspausdintų fotografijų, bet negavome archyvo negatyvų, – pasakoja T. Pabedinskas, – nors A. Kezys sutiko juos perduoti Lietuvai, Nacionaliniam muziejui, ir netgi parašė oficialų raštą, kad ateityje tie archyvai pasiektų Lietuvą.“ Tačiau derybose dėl archyvo taip ir nebuvo padėtas taškas. Vis dėlto iš Čikagos juodu grįžo ne tuščiomis.
Prisėdę Kauno fotografijos galerijoje su T. Pabedinsku žiūrime apie pusės valandos trukmės dokumentinį filmą „Susitikimai Stiknių kaime“, gimusį po kelionės. Stiknių kaimu A. Kezys šmaikštaudamas vadina Čikagos Stickney village rajoną, kuriame gyvena. „Pradžioje neturėjau jokių objektų, nežinojau, ką fotografuoti, – iš ekrano kalba guvus vyriškis. – Tai ir vaikštinėjau po miškus, po miestus ir taip atsitiko, kad į mano objektyvą pateko nemažai miesto, miško vaizdų. Per atostogas pasileisdavau per Ameriką, iš Čikagos į Los Andželą, ir pakeliui atradau daug fotografui mėgėjui nuostabių dalykų. Dažniausiai tai buvo pirmųjų atvykėlių į Ameriką įkurti miestukai. Kokia egzotika pamatyti Amerikoje kaimą! Mane taip pagavo tie vaizdai, kad fotoaparato iš rankų nebepaleisdavau.“
A. Kezys neretai sulaukdavo priekaištų, kad būdamas dvasininkas taip pasinėrė į fotografiją. „Bobos man tai užmetinėdavo, bet aš spjaudavau į tokius pasakymus, – emocingai, bet nepiktai sako menininkas. – Sugebėjau suderinti kunigo ir fotografo pašaukimą.“ Kunigo įžadai A. Keziui nepasirodė esanti kliūtis fotografuoti ir dailias moteris. Viename interviu jis juokdamasis pasakoja, kad jos jam tebuvo įdomios paviršutiniškai, kaip naujos formos kūryboje. Tokį „naujų formų“ albumą pavadinimu „Moteris“ A. Kezys išleido 1997 m. Vėliau aiškino, kad visas jo menas ir susijęs su tuo, kaip jis mato formą ir grožį: svarbiausia tai, kas sudomina ir patraukia žvilgsnį. „Nežinau, gal čia kartu veikia ir koks kitas jausmas, tačiau tik matymas stimuliuoja mane ką nors veikti, – svarstė fotografas. – Tada gerai jaučiuosi, gėriuosi surastu objektu ir bandau sau įmanomu būdu tai perteikti darbuose.“
Akimirksnio radinys – moteris maža juoda suknele laiptų vingiuose – šiandien yra viena žymiausių A. Kezio fotografijų. Ji buvo atsidūrusi ir prieš metus Vilniuje rengtos ekspozicijos plakatuose. Parodos pavadinimas „Architektonika“ galėjo būti ir užuomina apie fotomenininko darbams būdingą architektūros ir ritmo jungtį. Statiškumą juose visuomet nugali plastika. Tai žavingai liudija ir į laiptų sūkurį įsisukusi mįslingoji ledi.
