Buvę ir būsimi trampai

Buvę ir būsimi trampai

Maištingi kandidatai paprastai pakeičia juos nominavusią partiją, net jei netampa prezidentais

Kiekviename žemyne šis asmuo atrodo gerai žinomas. Italams jis – dar vienas Silvio Berlusconi, Pietų Afrikos Respublikos gyventojams – Jacobas Zuma, tailandiečiams – Thaksinas Shinawatra. Lotynų Amerika, galima sakyti, išrado tokį tipažą – argentiniečiams jis primena Juaną Peróną. Tie, kuriuos Donaldas Trumpas gąsdina, kartais jį lygina su XX a. 4-ajame dešimtmetyje Europoje pasirodžiusiais fašistais. Bandymai rasti D. Trumpo pirmtaką kyla iš noro suprasti, kas bus toliau.

Siūlome tokią prognozę: D. Trumpo, kuris respublikonų suvažiavime Klivlande lipo ant scenos ir buvo nominuotas dalyvauti prezidento rinkimuose, poveikis šiai partijai truks ilgiau, nei dabar atrodo išrinktiesiems jos nariams, net jei lapkritį jis pralaimės rinkimus.

Kol kas dauguma respublikonų tokiai minčiai priešinasi arba dėl to nesijaudina. „Nemanau, kad nominavus D. Trumpą realiai keisis tai, kam atstovauja į dešinę nuo centro esanti JAV partija“, – po pirminių rinkimų sakė „National Public Radio“ kalbintas Senato daugumos lyderis Mitchas Mc-Connellis. „Žinote, manau, kad kas nors kitoniško ir kas nors naujo turbūt naudinga mūsų partijai“, – CNN kalbėjo Respublikonų nacionalinio komiteto vadovas Reince’as Priebusas su viltimi balse. Paulas Ryanas, kuris ir vykstant kampanijai, ir vėliau D. Trumpui negailėjo kritikos, gimtojo miesto laikraštyje rašė: „Mūsų darbotvarkę sudarančiais klausimais bendrų taškų yra daugiau nei nesutarimų.“

Partija, kaip paprastai, susitelkusi palaiko nominuojamą kandidatą. Prieš pirmąją sueigą Ajovoje „Gallup“ pranešė, kad D. Trumpą jau žino 91 proc. amerikiečių. Daugumai dešiniojo sparno rinkėjų atrodė, jog jei pažįstamas, tai ir gerai (žr. 1 grafiką). Bet tai, kas vyksta Respublikonų partijoje, anaiptol nenormalu.

Ji nominuoja žmogų, kuris jokia atpažįstama forma nėra respublikonas. D. Trumpas derina tradicijas, kurias kartais matuojasi ir respublikonai, ir demokratai, bet patekę į valdžią iškart nusimeta. Pavyzdžiui, populizmą, kuris JAV paprastai reiškia pažadus pagerinti paprastų darbininkų gyvenimą, apsaugant nuo konkurencijos iš užsienio, ateinančios tiek per imigraciją, tiek per prekybą.

D. Trumpas derina tradicijas, kurias kartais matuojasi ir respublikonai, ir demokratai, bet patekę į valdžią iškart nusimeta.

Patas Buchananas, 1992 ir 1996 m. siekęs tapti respublikonų kandidatu į prezidentus, pirmąkart bandydamas pareiškė: „Jei būčiau prezidentas, įsakyčiau inžinierių korpusui pastatyti dvigubą tvorą, kuri sulaikytų 95 proc. nelegalių srautų. Manau, tai įmanoma.“ Po ketverių metų P. Buchananas, studijavęs Džordžtauno ir Kolumbijos universitetuose, sakė, kad valstiečiai ateina su šakėmis, o jis pats yra jų lyderis. 1992-aisiais prezidento rinkimuose kaip nepriklausomas kandidatas dalyvavęs Rossas Perotas dalijo kitus dabar į D. Trumpo panašius pažadus. Jis buvo klestintis verslininkas, žadėjęs išjungti „smarkiai ūžiantį siurblį“, Meksikai pasiglemžiant amerikiečių darbus, milijardierius, žadėjęs išguiti konkurentus.

Vienišas balsas

Antra D. Trumpo vejama gija – izoliacionizmas. Kalbas, kad „pirmiausia Amerika“, jis pasiskolino (sąmoningai ar ne) iš Charleso Lindbergho, kurio komitetas „Pirmiausia Amerika“ XX a. 5-ajame dešimtmetyje nepritarė, kad būtų dalyvaujama Antrajame pasauliniame kare. Šiuo klausimu D. Trumpas nenuoseklus: sykiais jis apgailestauja, jog JAV veliasi į karus užsienyje, bet kartais nori užgrobti užsienio naftos telkinius. Prieštaringų jo instinktų, kaip elgtis su likusiu pasauliu, sintezę rodo mintis, kad JAV turėtų dislokuoti karius užsienyje, bet atitinkamoms šalims reikėtų už tai susimokėti.

Trečia gija – natyvizmas. D. Trumpui ne visi piliečiai yra lygiaverčiai amerikiečiai. Todėl jis aiškina, kad Indianoje gimęs federalinis teisėjas Gonzalo Curielis buvo nusistatęs prieš jį dėl savo ispaniškų šaknų. D. Trumpo planas iš JAV deportuoti 11 mln. migrantų be dokumentų – natyvisto fantazija, panaši į Arto Smitho, dar vieno kraštutinio XX a. 4-ojo dešimtmečio politiko, karštą norą deportuoti. A. Smithas, kuris buvo fašistas, pasisakė už radikalų išvarymą iš šalies. Amerikiečių potraukis į tikrą fašizmą išbandytas 1933 m., kai kartą sambūryje buvo nužudytas protestuotojas. Vėliau tais metais A. Smithas pasiūlė žygiuoti į Vašingtoną ir gyrėsi surinksiąs pusantro milijono žmonių. Atėjo tik 44.

Populizmas, izoliacionizmas ir natyvizmas skiriasi nuo rasizmo, bet dažnai yra šalia. XIX a. pabaigoje, kai į Kaliforniją dirbti geležinkeliuose buvo atsivežta žmonių iš Kinijos, darbininkų judėjimo lyderis Denisas Kearney susikūrė karjerą užsipuldamas kinus. Jo veiksmai paklojo pamatą 1882 m. Kinų išimties įstatymui, po kurio priimti dar keli teisės aktai, nutraukę migraciją iš Azijos. D. Kearney ne tik protestavo, kad dėl darbininkų iš Kinijos mažėja amerikiečių atlyginimai, bet ir bjaurėjosi jų maistu, įpročiais, gyvenimo būdu: „Permušti šunys, apgailėtinai romūs, nemalonūs, niekingi ir visada paklusnūs <…>, jie atrodo belyčiai. Berniukai dirba, mergaitės dirba – jiems vienodai.“

D. Trumpo teiginiuose, kad Meksika ne tik atima iš JAV darbininkų pragyvenimo šaltinį (kalta Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutartis), bet ir per sieną siunčia narkotikų prekeivius bei prievartautojus, girdėti XXI a. pasiekę D. Kearney atgarsiai. Kaltinamas rasizmu, D. Trumpas atsako mylįs ispanakalbius ir tvirtina, kad šie jam jaučia tą patį. Jo šalininkai girdi tai, ką nori girdėti.

Iš šviesos į tamsą

Kaip bet kuris sėkmės sulaukęs populistas, D. Trumpas yra laikotarpio atspindys. 1984-aisiais rinkėjai buvo įtikinti, kad virš JAV aušta rytas, o 2016-aisiais dažnas, regis, linkęs patikėti, kad tuoj užslinks naktis. Du trečdaliai sako, jog šalis pasirinko blogą kelią. Po to, kai pirmąsyk buvo išrinktas Ronaldas Reaganas, tapo įprasta laimėti optimistiškiausiam kandidatui. D. Trumpas viską apvertė aukštyn kojomis, per pirminius rinkimus pareiškęs, kad „ši šalis yra pragaro skylė“. Blogos žinios tarsi patvirtina jo tezę ir kandidatūrai duoda impulsą. Naujausias pavyzdys – šūviai Dalase, bet tas pats galioja ir kalbant apie Orlando ir San Bernardino įvykius.

Populiariausias D. Trumpo pasiūlymas, žmonėms patikęs net labiau nei Didžioji Teksaso siena, yra neįsileisti į šalį musulmonų. Respublikonų pirminiuose rinkimuose balsavusių žmonių apklausos rodė, kad terorizmas jiems rūpi labiau nei imigracija. Pridėkime nerimą dėl kintančios rasinės JAV gyventojų sudėties, ir bus aišku, kodėl maždaug du trečdaliai pirminiuose rinkimuose dalyvavusių piliečių pritarė, kad musulmonams būtų uždrausta atvykti.

Gal tokie pasiūlymai ir ne naujiena, bet D. Trumpo kalbos nedvelkia senove. Gebėjimu kalbėti eteryje jis primena katalikų kunigą Charlesą Coughliną, kuris vedė radijo laidą, populiarumo viršūnėje XX a. 4-ajame dešimtmetyje sutraukusią apie 30 mln. klausytojų. 1936 m. Ch. Coughlinas įkūrė Vienybės partiją ir rėmė kairįjį populistą Huey Longą, norintį, kad korporatyvistinė valstybė gelbėtų darbininkus nuo kapitalizmo žiaurumo. Tačiau neįmanoma D. Trumpo atskirti nuo realybės šou pasaulio, kuriame jis ištobulino primerktą žvilgsnį ir grūmojimą pirštu. Kaip ir nuo socialinės žiniasklaidos, kartais D. Trumpo naudojamos pažiūroms pareikšti, o sykiais užuominoms į jas pateikti.

Jis sugeba pasakyti netiesą, kuri vis tiek skamba kaip tiesa jo šalininkų ausyse. Socialiniuose tinkluose ja dalijamasi su bendraminčiais ir kuriama palanki terpė tam, ką Richardas Hofstadteris pavadino „paranojišku JAV politikos stiliumi“, kuriam būdingas iš pažiūros nuoširdus tikėjimas neįtikėtinais sąmokslais. Tokį paranojišką stilių iliustruoja D. Trumpo užuominos po įvykių Orlande, neva prezidentas slapta prijaučia „Islamo valstybei“.

D. Trumpo atveju rimčiausia naujovė, kad jį, skirtingai nei kraštutinius jo pirmtakus, nominuoja viena iš dviejų pagrindinių JAV partijų. Tai jį iškelia į kitą lygą ir atvers jam daugiau progų formuoti šalį. Akivaizdu, kad to reikia laukti, jei lapkritį šis politikas švęs pergalę. Bet tai tikėtina net tada, jei jis nelaimės, o šiuo metu tokios baigties tikimybė didesnė.

Vienas kitas maištingas kandidatas buvo nominuotas, pralaimėjo rinkimus, bet vis tiek pakeitė jį patvirtinusią partiją. Pradedant XIX a. pabaiga, Williamas Jenningsas Bryanas, atstovaudamas demokratams, tris kartus pralaimėjo rinkimus, per kampanijas agitavo už federalinį pajamų mokestį, visuotinius senatorių rinkimus, teisę moterims balsuoti ir kitas idėjas, kurios buvo įteisintos įstatymais dar jam gyvam esant. Apie du panašaus likimo vėlesnių laikų nominantus verta pakalbėti plačiau.

Vienas jų – George’as McGovernas, kurį 1972-aisiais nominavo demokratai, Richardo Nixono įveiktas 49 valstijose. Be kitų priežasčių, nesėkmę lėmė ir tai, kad G. McGoverną nominavusios Demokratų partijos vertybės atrodė prasilenkiančios su daugumos rinkėjų. To meto istoriją aprašęs Rickas Perlsteinas pasakoja, kaip 1972 m. suvažiavime televizijos kameros nukrypo į du vyrus, kurie vilkėjo violetinės spalvos marškinėliais su užrašu „gėjai – jėga“ ir bučiavosi. Tame pačiame suvažiavime pirmą kartą kalbėjo vyras, neslepiantis esąs gėjus, – Jimas Fosteris. G. McGovernas pasiūlė vyriausybės užtikrinamas bazines pajamas kiekvienam gyventojui. Kitą dieną po rinkimų daug demokratų pažiūrėjo į mėlyname stulpelyje vienintelį įrašytą Masačusetsą ir padarė išvadą, kad su tokiu kandidatu kaip G. McGovernas negali laimėti prezidento rinkimų.

Iš šiandienos perspektyvų demokratų kampanija 1972-aisiais atrodo aplenkusi laiką, o ne klaida. Tokio požiūrio laikosi Johnas Judisas ir Ruy Teixeira, kurių knyga „The Emerging Democratic Majority“ („Naujoji demokratų dauguma“) išleista 2002-aisiais. Vienas jos skyrių pavadintas „George’o McGoverno kerštu“. G. McGovernas siekė apeliuoti į kitus nei baltuosius rinkėjus, iš kurių, „Gallup“ duomenimis, jį 1972-aisiais palaikė 87 proc., t. y. didesnė dalis, nei 2012 m. pavyko pritraukti Barackui Obamai.

Sparčiai augant rasinei rinkėjų įvairovei, ši strategija iš pralaiminčios pamažu virto pergalinga. G. McGoverną palaikė daugiau dirbančių moterų nei vyrų ir daugiau profesionalų nei eilinių darbininkų. Tai dar viena priežastis, kodėl 1972-aisiais jam nepavyko, bet sykiu pagal tokį modelį demokratai 2008 ir 2012 m. šventė pergalę. Apklausos rodo, kad Hillary Clinton gali tapti demokratų kandidate į prezidentus, kuri gaus daugumos aukštąjį išsilavinimą turinčių baltųjų rinkėjų balsus, – to nebuvo mažiausiai 60 metų (žr. 2 grafiką).

Prieš G. McGoverną buvo Barry Goldwateris, kuris taip pat buvo sutriuškintas, bet sugebėjo pakeisti partiją. Į rinkimus ėjęs siūlydamas radikaliai sumažinti mokesčius, siekdamas išretinti federalinę vyriausybę, nepritardamas pilietinių teisių judėjimui ir nusiteikęs kovai su komunizmu užsienyje, B. Goldwateris pralaimėjo 44 valstijose. „Ginant laisvę ekstremizmas nėra blogis“, – 1964-aisiais Deili Sityje, Kalifornijoje, vykusiame suvažiavime nuskambėjo jo žodžiai.

Rinkėjai nepritarė. Jų neperkalbėjo net anuomet TV pranešėju dirbęs Ronaldas Reaganas, televizijoje pasakęs stiprią B. Goldwaterį palaikančią kalbą. Pastarojo idėjų ateitis neatrodė šviesi. „Šie rinkimai B. Goldwaterio politinės reakcijos mokykloje padėjo tašką“, – žurnale „The New Yorker“ rašė Richardas Rovere, svarstydamas apie masinėje žiniasklaidoje, kaip ji vadinama dabar, nors anuomet tai buvo tiesiog spauda, nusistovėjusį konsensusą. Labiau suklysti būtų sunku.

Kaip nutiko pralaimėjus G. McGovernui, taip ir respublikonai iš pradžių ėmė rinktis kandidatus, kurių požiūris į valdžios aparatą per daug nenukrypo nuo tradicinio. B. Goldwaterio sėkmė pietuose (už nepritarimą pilietinėms teisėms), segregaciją rėmusio Alabamos gubernatoriaus George’o Wallace’o populiarumas ir augantis visuomenės nerimas dėl įstatymo ir tvarkos bei kultūrinių permainų davė vaisių 1968-ųjų rinkimuose, kai Richardas Nixonas iš demokratų atėmė milijonus rinkėjų ir subūrė „Naują daugumą“, kurią sudarė didmiesčiuose gyvenantys airiai, italai ir lenkai katalikai, taip pat baltieji protestantai iš Pietų, Vidurio Vakarų ir kaimo vietovių. Taip duota pradžia pergrupuoti politiką šalies mastu ir tai tęsiasi iki šiol.

Giluminis B. Goldwaterio poveikis

Atėjus 1980-iesiems, partijos širdis jau buvo užkariavusi radikaliai konservatyvi B. Goldwaterio platformos pusė. R. Reaganas nominaciją, o vėliau ir visuotinius rinkimus laimėjo agituodamas už mokesčių karpymą, mažesnį vyriausybės aparatą ir kovą su komunizmu užsienyje. Dar pernai nebūtume suklydę sakydami, kad B. Goldwaterio idėjos tebėra intelektinė Respublikonų partijos bazė. Antai daugybė respublikonų nemėgsta George’o W. Busho būtent dėl to, kad jo pasirinktas didelio vyriausybės aparato konservatizmas per daug nuo jos nukrypo. D. Trumpo nominavimas gali nutraukti net 35 metus vyravusią B. Goldwaterio įtaką.

Kaip galėtų atrodyti Trampistinė respublikonų partija? „Po penkerių, dešimties metų, – duodamas interviu „Bloomberg“ kalbėjo D. Trumpas, – tai bus darbininkų partija. Tai bus žmonių, kurie 18 metų nematė realaus darbo užmokesčio prieaugio, kurie yra pikti, partija.“ Birželį jis lankydamasis vienoje Pensilvanijos perdirbimo gamyklų pasakė, kad JAV darbininkus išdavė politikai ir finansininkai, „iš žmonių atėmę priemones užsidirbti ir išlaikyti šeimas“.

Tai radikaliai skiriasi nuo pastaruosius 30 metų įprastos respublikonų linijos, kurioje pynėsi atvirumas prekybai ir impulsas mažinti išlaidas paramai, į socialinius klausimus žiūrint konservatyviai. Manantys, kad partija, jei D. Trumpas pralaimės, grįš prie įprastos linijos, nepakankamai atidžiai stebėjo pirminius rinkimus. Jie rodo, kad registruotiems respublikonų rinkėjams vyriausybės aparato mažinimas ir vertybinis balsavimas iš esmės rūpi mažiau nei jų išrinktiems atstovams.

„Pew Research Center“ apklausos rodo, kad prorespublikoniškų pažiūrų žmonės dažniau nei demokratų rinkėjai teigia, jog laisvosios prekybos susitarimai kenkia JAV (žr. 3 grafiką), taip pat atskleidžia, kad respublikonų rinkėjai, ne mažiau nei demokratų šalininkai, nenusiteikę sutikti su socialinio draudimo išmokų mažinimu. Tai padeda paaiškinti, kodėl pirminiuose rinkimuose balsavusiems respublikonų šalininkams D. Trumpo pasiūlymai patiko labiau nei vėlyvąjį partijos B. Goldwaterio laikotarpį menančios mokesčių mažinimo ir Senojo Testamento melodijos. O išrinkti respublikonai jautriai reaguoja į pirminiuose rinkimuose balsuojančių žmonių pageidavimus, nes būtent jie lemia, kas galiausiai kandidatuos į pareigas.

D. Trumpo kampanija ne tik apvertė įprastą partijos liniją, bet ir atmetė jos rinkimų strategiją. Po Mitto Romney nesėkmės 2012-aisiais iki pat D. Trumpo pergalės Pietų Karolinoje atrodė akivaizdu, kad, norint laimėti prezidento rinkimus, respublikonams reikia kandidato, kuris būtų bent kiek patrauklus ispanakalbiams rinkėjams. Štai kodėl džiaugtasi Jebu Bushu, kurio žmona – meksikietė, o vėliau Marco Rubio, kurio tėvai gimė Kuboje. Bet partija pasirinko kandidatą, kurio nepalaiko 87 proc. ispanakalbių.

Tai panašu į būdą respublikonams pralaimėti ne vienus prezidento rinkimus, ir gali paaiškėti, kad taip ir yra. Demografai numato, kad iki amžiaus vidurio dauguma JAV gyventojų bus ne baltieji, net jei imigracija, vertinant praeities standartais, bus nedidelė. Tokio dydžio demografinė banga Respublikonų partiją anksčiau ar vėliau nutemptų į jūros dugną ir nepaleistų iki sąmonės netekimo.

Demografai numato, kad iki amžiaus vidurio dauguma JAV gyventojų bus ne baltieji, net jei imigracija, vertinant praeities standartais, bus nedidelė.

Bet rinkėjai ir gyventojai nėra tapatu, nes skiriasi rinkėjų aktyvumas. Net 2012-aisiais, kai mažumos balsavo rekordiškai, baltųjų rinkėjų dalis nesiskyrė nuo baltųjų amerikiečių dalies prieš 20 metų. Demografai R. Teixeira ir Robas Griffinas iš Amerikos pažangos centro bei Billas Frey’us iš „Brookings“ pabandė pamodeliuoti, kas nutiktų, jei Respublikonų partija sugebėtų visur 5 proc. padidinti baltųjų aktyvumą, kai kitų rinkėjų grupių aktyvumas nekistų. Tai nelengva, bet ir nėra neįmanoma: 2012-aisiais baltųjų aktyvumas siekė 64 proc., tad lieka erdvės. Taikydami tokį balsavimo modelį respublikonai rinkikų kolegijoje užsitikrintų pranašumą iki pat 2024-ųjų, ir tik vėliau ši strategija nebeveiktų.

Gal Trampistinė respublikonų partija ir nelaimės daug prezidento rinkimų. Bet ji gali išsaugoti pakankamą gebėjimą konkuruoti, kad pajėgtų pasipriešinti reikalavimams imtis reformų, ir veikiausiai gautų pakankamai vietų, kad galėtų blokuoti įstatymus Kongrese. Apribojusi atvirą priešiškumą ispanakalbiams ir sušvelninusi toną moterų klausimu, partija, sukurdama naujos formos populizmą, net galėtų pritraukti dalį šiuo metu kairę pasirinkusių rinkėjų, kuriems nemiela prekyba ir globalizacija arba neramu dėl imigracijos ir automatizacijos keliamų grėsmių.

Abiejų pagrindinių partijų šalininkų koalicijos šiandien atrodo trapios. Aukštojo išsilavinimo neturintys baltieji demokratų rinkėjai kai kuriais kultūriniais klausimais, ypač ginklų, artimesni respublikonams nei tai partijai, už kurią dabar balsuoja. Klivlande karūnavus D. Trumpą, bus palaidota senoji dinastija. Tai gali duoti pradžią naujajai.

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų