(Scanpix nuotr.)

Briuselio „trąšų“ dilema: kodėl Lietuvos ūkininkai vis dar nepatenkinti išmokomis?

Briuselio „trąšų“ dilema: kodėl Lietuvos ūkininkai vis dar nepatenkinti išmokomis?

Lietuvos žemdirbiai iš 2014–2020 m. Europos Sąjungos (ES) biudžeto turėtų gauti 3,394 mlrd. eurų tiesioginių išmokų, o dar 1,613 mlrd. eurų paramos bus skirta kaimo plėtrai. Kaip bus toliau – nėra visiškai aišku.

Pasitraukus Didžiajai Britanijai sumažės ES biudžetas, todėl Briuselyje jau pateikti apkarpyti ateinančio finansinio laikotarpio variantai. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) duomenimis, norint išlaikyti tokį patį žemės ūkio biudžeto dydį, reikėtų didesnių įplaukų iš šalių narių – papildomų 3 mlrd. eurų per metus. Lietuvos sumokama dalis tokiu atveju padidėtų 7,6 proc.

Gegužės pradžioje Europos Komisija (EK) iškėlė idėją žemės ūkio finansavimą sumažinti apie 5 proc., o tikslesnį teisės akto pasiūlymą pateikė birželio pradžioje. Jame bendrai žemės ūkio politikai numatytas 365 mlrd. eurų biudžetas. „EK siekia, kad vidutinės valstybių narių išmokos artėtų prie ES vidurkio. Todėl kai kurioms ES šalims tiesioginėms išmokoms skirtas biudžetas sumažės nedaug, o penkioms iš jų, tarp jų ir Lietuvai, net padidės“, – sakė EK atstovybės Lietuvoje vadovas Arnoldas Pranckevičius.

EK savo nutarime Lietuvos žemės ūkiui 2021–2027 m., įskaičiavus infliaciją, siūlo skirti 5,141 mlrd. eurų paramos. Vis dėlto skaičiuojant palyginamosiomis kainomis Lietuvai siūloma skirti 4,558 mlrd. eurų – t. y. 5,2 proc. mažiau nei praeitu finansiniu laikotarpiu.

Kaip beskaičiuotume, nei Lietuvos ūkininkai, nei Žemės ūkio ministerija tokiomis sumomis nėra patenkinti, nes norėtų kuo greičiau užsitikrinti vakarietiško dydžio išmokas. Gegužės mėnesį dirbti pradėjęs naujasis žemės ūkio ministras Giedrius Surplys kaip vieną iš prioritetinių darbų įvardijo išmokų lietuviams ir europiečiams skirtumo mažinimą. Pernai išmokos žemdirbiams sudarė 60 proc., o pagal naująjį biudžeto planą 2027-aisiais turėtų pasiekti 80 proc. ES vidurkio.

Išmokos Lietuvos ūkininkams 2027 m. turėtų siekti 80 proc. ES vidurkio.

Skaičiuojama, kad 2020 m. tiesioginės išmokos už hektarą dirbamos žemės Lietuvoje sieks vidutiniškai 187 eurus, o ES vidurkis bus 260 eurų. Pagal naująjį planą Lietuva kartu su Latvija bei Estija ir toliau gaus mažiausias išmokas visoje ES, tad šiam sumanymui žadama priešintis.

Šiuo klausimu Europos šalys yra daugiau ar mažiau vieningos. LAEI mokslininkų parengtuose scenarijuose matyti, jog patvirtinus siūlomą projektą labiausiai nukentėtų didžiosios šalys, tokios kaip Vokietija, Ispanija ir Lenkija. Prancūzijos žemės ūkio ministerija, vos išgirdusi apie planą, pareiškė nepalaikysianti jokių tiesioginių išmokų karpymų, nepasitenkinimą reiškia ir kitos bendrijos šalys. „Perskirstyti lėšas, kurias ES skiria bendrajai žemės ūkio politikai, yra labai sudėtinga, kadangi šalys, kurios gauna didesnes išmokas, nesutinka mažinti savo apetito. Ir net tada, kai sprendimai priimami politiniame lygmenyje, jie nebūtinai realiai tiek reikšmingi, kiek bandoma įtikinti“, – pažymi instituto vyriausioji mokslo darbuotoja Agota Giedrė Raišienė.

Be ribų

Dėl išmokų žemdirbiai netiesiogiai konkuruoja ne tik su užsienio ūkininkais, tačiau ir tarpusavyje. Norintiems gauti išmokas taikoma apie 20 įvairių kriterijų, todėl parama prieinama beveik bet kuria žemdirbystės sritimi besiverčiantiems ūkininkams. Be to, galima pretenduoti į kelias išmokų rūšis.

Lietuva yra viena iš nedaugelio ES šalių, kuriai netaikoma išmokų riba – t. y. dažnai įspūdingą paramą teoriškai gali gauti visi reikalavimus atitinkantys ūkiai, tarp jų ‒ ir gerai besiverčiantys, duodantys solidžią grąžą savininkams. Smulkesni ūkininkai pasigenda teisybės – stambieji yra remiami santykinai dosniau.

Įvedus išmokų limitą (šiuo metu kalbama apie 60 tūkst. eurų vienam paramos gavėjui), atlikusius pinigus būtų galima skirti tiesiogiai smulkiesiems ūkininkams arba perdėti į kitą ranką – kaimo plėtros programas, paprastai vadinamas antruoju paramos kaimui ramsčiu.

Žemės ūkio išmokos ir vienija, ir skaldo.

Pastaraisiais metais siekta priimti sprendimą dėl išmokų ribojimo, tačiau trūko teisinių galimybių. Šių metų pradžioje įsigaliojusiame vadinamajame „Omnibus“ reglamente, kuriuo siekiama optimizuoti likusio programinio laikotarpio bendrosios žemės ūkio politikos įgyvendinimą, įtvirtinta galimybė mažinti išmokas ir toms valstybėms, kurioms tai anksčiau nebuvo taikyta.

Įgyvendinti šį išmokų mažinimo mechanizmą galima pradėti tik nuo 2019 m., tačiau iki rugpjūčio 1-osios Lietuva turi pranešti EK apie savo tolesnius planus. Viena iš tokio sprendimo iniciatorių, Žemės ūkio ministerija, kol kas laikosi pozicijos, kad reikėtų pasinaudoti šia galimybe, tačiau konkretūs nutarimai dar nepriimti, o derybos ir diskusijos planuojamos artimiausiu metu.

Atimti dar ne metas

Vis dėlto, kalbant apie subsidijas žemdirbystei niekuomet netrūko ir skeptikų – tų, kurie sako, kad jos apskritai nereikalingos. Žemės ūkis Europoje pradėtas remti po Antrojo pasaulinio karo ir tuo metu tai atrodė logiškas planas, kadangi reikėjo užtikrinti maisto tiekimą. Tačiau ūkiams išaugus ir žemdirbystei iš būtinybės tapus verslu, parama jai, motyvuojant įvairiais pasiteisinimais, išliko iki šiol.

Kai kurie ekspertai papildomas lėšas žemės ūkio sektoriui šiandien mato kaip rinką iškraipantį veiksnį. Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas teigė, kad išmokų suvienodinimas yra geras ženklas, tačiau reikėtų judėti ne didinimo, o mažinimo linkme. „Žemės ūkio subsidijavimas yra neprotinga išsivysčiusių šalių politika. Tam ES išleidžia apie 50 mlrd. eurų per metus. Nustoti subsidijuoti žemės ūkį galima ir reikia. Tačiau politiškai tai padaryti labai sunku. Pirma, reikia nugalėti interesų grupes šalies viduje. Antra, sustabdyti subsidijas turi visos šalys kartu“, – įsitikinęs jis.

Specialistų nuomone, dabar, kai sistema jau sustyguota, drastiškai sumažintos išmokos pakeltų produkcijos kainas ir pridarytų papildomų problemų ne tik Europos ūkininkams, bet ir vartotojams. Vis dėlto ilguoju laikotarpiu žemės ūkis turėtų rasti būdų prisitaikyti ir valdyti rizikas įprasto verslo metodais. „Blogi metai nepasitaiko tris ar penkis kartus iš eilės. Kaip ir bet kokiame kitame versle, ūkininkai turėtų „sukaupti lašinį bado metams“, t. y. uždirbtų pinigų neišleisti, o verslą plėtoti planingai, įvertindami rizikas“, – mano A. G. Raišienė.

Kita vertus, nereikia ignoruoti fakto, kad specifinių rizikų šiame versle iš tiesų nemažai. Žemdirbystė yra labiau klimato veikiama verslo šaka, be to, Lietuvoje derliaus auginimo sezonas gana trumpas. Todėl, A. G. Raišienės nuomone, nėra paprasta atsakyti į klausimą, ar subsidijos žemės ūkiui vis dar būtinos. Šioje vietoje susiduria du kraštutiniai požiūriai: kad žemės ūkį būtina remti, kitaip imsime badauti, ir rinkos dėsniai, pagal kuriuos verslas pasirūpins gyventojų poreikiais. „Matyt, protingiausia būtų gerai apmąstyti ir apskaičiuoti, kokių tikslų valstybė – būtent valstybė, o ne ūkininkai-verslininkai, – negalės pasiekti be šių investicijų. O investavus reikėtų laukti grąžos ir ją taip pat skaičiuoti, vertinti, nagrinėti jos poveikį“, – siūlė ji.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų