Shutterstock nuotr.

Biokuras – mada ar nauda?

Biokuras – mada ar nauda?

Ekologiškas ir kartu energiškai efektyvus bei finansiškai naudingas namų šildymas. Ar iš tikro jį galima sieti su skatinimu tausoti gamtą? O ar tiesa, kad aukštos kokybės granulės gaminamos ne iš medienos likučių, bet smulkinant ir granuliuojant kokybišką medieną? Sužinoti atsakymus į šiuos klausimus padėjo UAB „Imlitex“ Energijos išteklių verslo grupės vadybininkas Nerijus Urbonavičius.

Pasak N. Urbonavičius, plačiąja prasme bet koks biologinės (organinės) kilmės kuras yra vadinamas biokuru. Tačiau ekonomikoje biokuru dažniausiai vadinamas tas organinės kilmės kuras, kurio pagaminimo procese būna mažiausiai žalojama ekosistema. Tokio kuro naudojimas dažniausiai remiamas valstybės. „Siaurąja prasme buitiniai vartotojai biokurą suvokia kaip malkas, medžio pjuvenų briketus bei medžio pjuvenų granules. Pramoniniai vartotojai biokuru dažniausiai vadina elevatoriaus atliekų išvalas, medienos skiedras, pjuvenas, medžio pjuvenų granules“, – paaiškino specialistas.

Lietuvoje plačiausiai naudojamas iškastinis kuras. Mūsų šalyje šiam kurui kasmet išleidžiama apie 3 mlrd. litų. Deginant šią kuro rūšį, pasaulyje kiekvienais metais į aplinką yra išmetama apie 12 mln. tonų anglies dioksido (CO2).

N. Urbonavičius teigė, kad platesnis vietinio biokuro naudojimas Lietuvoje šildymo kainą galėtų sumažinti daugiau nei trečdaliu. Be to, būtų sukurta papildomų darbo vietų, o kietajam kurui įsigyti reikalingi finansiniai ištekliai liktų valstybės viduje. „Kiekvienas, kuris šildymui naudoja biologinės kilmės kurą, yra pajutęs ekologiškumo naudą. Pavyzdžiui, į aplinką per dūmtraukius išmetama mažiau teršalų. Taip pat kur kas maloniau, kai katilinėje mažiau purvo, šiukšlių, suodžių, nėra nemalonaus kvapo, kurio neįmanoma išvengti, kai kūrenamos akmens anglys“, – sakė pašnekovas.

„Imlitex“ nuotr.

Tarsi geri degalai

Individualiems namams šildyti neretai naudojamos granulės. N. Urbonavičius pasakojo, kad pagrindinė granulinio kuro paskirtis – šildymo sistemose skystąjį kurą bei dujas pakeisti tokiu kuru, kuris išsaugotų pagrindinius šių kuro rūšių privalumus – eksploatavimo patogumą ir šildymo sistemos priežiūros paprastumą. Trumpiau sakant, granulinis šildymas yra tiesioginė alternatyva iškastiniam kurui.

Tiesa, granulės būna skirtingos kokybės. Geros kokybės arba „Premium“ – gaminamos iš švarių spygliuočių medienos pjuvenų arba drožlių, kurių gamyboje nenaudojami klijai ar rišikliai. Tokios granulės sertifikuojamos pagal DIN+ arba ENPlus A1 sertifikavimo standartus.

Granulių sertifikatas suteikia vartotojui garantiją, kad šios puikiai degs, o šildymo sistemos darbas tikrai nenutrūks. „Sertifikuotų granulių naudojimą galima būtų palyginti su žinomo prekės vardo degalinėje pilamais degalais. Tai – patikima ir kokybiška. Kainų skirtumas tarp „Premium“ kokybės sertifikuotų ir prastos kokybės granulių yra 5–10 proc. Labai svarbu paminėti, kad visi sertifikuotų granulių pardavėjai privalo turėti DIN+ sertifikato numerį ir būti registruoti DIN CERTCO internetiniame puslapyje“, – įspėjo UAB „Imlitex“ specialistas.

N. Urbonavičius paneigė mitą, kad aukščiausios kokybės granulės gaminamos iš labai kokybiškos medienos: „Medienos pjuvenos ar drožlės gaunamos iš gamybos proceso atliekų arba specialiai tam smulkintos medienos, kuriai pašalinta žievė. Dažniausiai tokia mediena būna netinkama pagrindiniams gamybos procesams, nes tai – ploni arba kreivi rąstai. Medienos skiedrų žaliava, tinkama kūrenti pramoniniuose didelio galingumo katiluose, ruošiama ir iš energinių augalų bei tolimesniems gamybos procesams netinkamos medienos: krituolių, šakų ir panašiai.

Prastas kuras – bėda

„Premium“ kokybės granules N. Urbonavičius pataria rinktis visada. Katile, kuriame numatyta deginti žemos kokybės granules, kuo puikiausiai degs ir „Premium“ kokybės kuras. Tačiau žemos kokybės granulės blogai degs katile, kuris turėtų būti kūrenamas tik aukštos kokybės kuru.

„Prieš renkantis šildymo katilą, vartotojui reikėtų apsibrėžti, kokios kokybės granulinį kurą jis planuoja deginti, numatyti biudžetą šildymo sistemai įsigyti. Labai svarbu išsiaiškinti, kokias granules katilas galės deginti, kokios jame numatytos papildomos pelenų ir šlakų šalinimo sistemos. Nedidelio galingumo katiluose papildomos sistemos dažniausiai būna gana brangios, tad vartotojai renkasi šiek tiek pigesnius šildymo katilus, skirtus aukštesnės kokybės granulėms deginti“, – sakė specialistas.

Svarbu žinoti, kad prastesnės kokybės granulės dažniausiai gaminamos su priemaišomis: žieve, smėliu ir panašiai. Dėl šių priemaišų, degant granulėms, susidaro daugiau pelenų ir jie šlakuojasi. Susiformavę šlakai stabdo sistemos darbą, todėl būtina nuolatinė papildoma jos priežiūra. Taip nebelieka pagrindinių granulinio katilo privalumų – patogumo ir šildymo sistemos priežiūros paprastumo.

Vartotojams, perkantiems granulinį kurą, specialistas pataria iš pardavėjo reikalauti kokybę įrodančių dokumentų, kuriuose būtų matyti esminiai perkamo kuro energiniai duomenys: pelenų kiekis, drėgnis, kaloringumas ir sieros kiekis.

Kur pagamintos šildymui skirtos medžiagos, anot pašnekovo, nėra labai svarbu. Skirstyti kurą pagal šalį gamintoją esą būtų panašu, kaip sakyti, kad „raudonas automobilis greitesnis už žalią“.

„Tiek Lietuvoje, tiek kaimyninėse šalyse gaminamas įvairių kokybinių savybių kuras. Vartotojams labai svarbu pasirinkti patikimą kuro tiekėją, kuris galėtų pateikti kuro tyrimo protokolus bei sertifikatus. Pagal pateiktus duomenis vartotojas galėtų pasirinkti parametrus, kurie atitiktų katilo reikalavimus. Žinoma, kalbant apie ekologiją, labai svarbu įvertinti ir kuro transportavimo išlaidas bei poveikį gamtai. Juk transporto priemonės išskiria į aplinką anglies dvideginį. Lietuvos gamintojai, kad ir kaip būtų gaila, vis dar nesugeba patenkinti mūsų šalies ir eksporto vartotojų biokuro poreikio, todėl pardavėjai priversti dalį energijos išteklių pirkti iš vietos gamintojų, o dalį – importuoti iš kaimyninių šalių“, – aiškino N.Urbonavičius.

„Imlitex“ nuotr.

Trejopi klientai

Pašnekovas pastebėjo, kad žmonėms renkantis kurą svarbu skirtingi dalykai. Pavyzdžiui, italai labiausiai kreipia dėmesį į kokybę ir granulių sudėtį. Jiems labai aktualūs ekologiniai ir energiniai granulių duomenys. Italai granules suvokia kaip dujų arba skystojo kuro alternatyvą ir granulinio katilo kūrenimo išlaidas lygina su dujų arba dyzelino kainomis regione.

Lietuvos gyventojus, pasak N. Urbonavičiaus, galima suskirstyti į tris stovyklas.

Pirmai grupei svarbiausia – kokybė ir ekologija, nes šie žmonės granulinį katilą įsigijo kaip alternatyvą skystojo kuro arba dujiniam degikliui ir nori iki galo išnaudoti gaunamą komfortą, saugoti gamtą ir sutaupyti pinigų. Tokie klientai granules perka tik iš sertifikuotų pardavėjų, jie nerizikuoja nusivilti granulių kokybe arba prarasti katilo garantiją dėl naudojamo netinkamo kuro. Viskas, ką turi padaryti toks vartotojas, kūrendamas aukščiausios kokybės kuru, tai užpildyti bunkerį ir kartą per keletą savaičių išvalyti pelenų ertmę.

Antra lietuvių klientų grupė, specialisto teigimu, nori šildymo ekologiškumo, tačiau ir sutaupyti įsigyjant kurą. Jie daugiau investuoja į katilą ir, neprarasdami komforto, gali jame kūrenti net ir pačios žemiausios „pramoninės“ klasės medienos, saulėgrąžų lukštų ar šiaudų granules. „Šiems klientams įsigyjant kurą svarbiausia yra tonos kaina, nors, mano nuomone, jie turėtų atsižvelgti į energinę vertę, juk kiekvienam vartotojui – tiek buitiniam, tiek pramoniniam svarbiausia yra gautos energijos vieneto (kWh) kaina“, – sakė N.Urbonavičius. Kitaip tariant, brangesnis, bet kokybiškesnis kuras gali pagaminti daugiau energijos nei pigesnis, mažiau efektyvus. Įvertinus ir palyginus gautos kilovatvalandės kainą, gali pasirodyti, kad labiau apsimokės pirkti brangesnį kurą.

Trečiajai pirkėjų grupei svarbiausia yra kaina, todėl tokie klientai taupo katilo sąskaita, vėliau granulinio kuro sąnaudas lygina su kūrenimu malkomis arba briketais. Taigi jie bando sutaupyti ir pirkdami kurą. „Dažniausiai jie ieško tiekėjo, kuris kuro pasiūlo pigiausiai, taip jie rizikuoja visą šildymosi sezoną dirbti „kūrikais“, eksperimentuoti. Galiausiai didžioji dalis tokių pirkėjų padaro išvadą, kad, įvertinus pinigus ir laiką, sugaištą degikliui ar katilui reguliuoti, negarantiniam remontui bei dūmtraukio valymui, jiems kur kas pigiau būtų pirkti granules, atitinkančias katilo gamintojų reikalavimus“, – pažymėjo pašnekovas.

Ne visos atliekos tinka

Kartais žmonės mano, kad buitiniuose katiluose galima deginti bet ką, pavyzdžiui, senų baldų likučius. Tačiau specialistai to daryti nerekomenduoja ir įspėja, kad toks elgesys toli gražu nėra ekologiškas ir teisingas.

„Nereikėtų deginti buitinių atliekų, plastiko ar kitų medžiagų, kurios yra vienaip ar kitaip chemiškai apdorotos. Visos medžiagos per dūmtraukį patenka į aplinką ir nusėda savoje teritorijoje arba netolimoje aplinkoje. Taip pat toks kuras neigiamai paveikia tiek šildymo katilą, tiek dūmtraukį. Tad mėginimas taupyti kuro kokybės sąskaita dažniausiai atneša dar didesnes išlaidas, susijusias su katilo remontu, užsikimšusių dūmtraukių valymu ir taip toliau“, – įspėjo N. Urbonavičius.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų