Bet kuris pasaulio tiltas

Šiandien ši fotografija – istorinis dokumentas, nors jos autorius Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Algirdas Šeškus ne tik nemėgsta dokumentuoti, bet ir visomis išgalėmis stengiasi nuotraukoje „užmušti informaciją“. Ieva Rekštytė-Matuliauskė lankosi jo studijoje ir domisi tokiu požiūriu į kūrybą.

Iškart už Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios, kur dabar įrengti Vilniaus centrinės universalinės parduotuvės garažai, stovėjo A. Šeškaus gimtasis namas. Per šalia jo besidriekiančius daržus vaikai iš Lvovo ir aplinkinių gatvių traukdavo prie upės maudytis. Motinos pavymui jiems vis primindavo, kad saugotųsi Nerimi plukdomų sielių, kurie nors ir keldavo pavojų, mažamečiams suteikdavo įdomių patirčių. Jei ne laviravimas tarp jų upėje, tai čia pat krante būdavo smalsu vogčiomis klausytis nakvoti likusių sielininkų šnekų ir uosti ant laužo kepamo maisto kvapus.

Vaikystės tiltas

Lygiai kaip pliuškenimasis upėje, būsimą fotografą vaikystės dienomis masindavo tikrasis Vilnius, į kurį, perėjęs Žaliąjį tiltą, traukdavo pasižvalgyti. Neprisišaukusi sūnaus, Algirdo mama gerai žinodavo, kur jo ieškoti. Rasdavo toje pačioje vietoje, kitoje kranto pusėje, įsistebeilijusį į pravažiuojančius automobilius ir, kaip tuomet jam atrodydavo, pašėlusiai dinamišką miesto gyvenimą. Perėjęs tiltą, A. Šeškus vėl atsidurdavo trobesių, plačių daržų ir nuo upės grįžtančių pusnuogių vaikiūkščių karalystėje.

Šie ankstyvų dienų vaizdiniai fotografui turbūt iškilo ne sykį, kai sostinėje ėmė virti diskusijos dėl Žaliojo tilto skulptūrų nukėlimo. A. Šeškaus, išleidusio šiam objektui skirtą fotografijų albumą, neretai irgi klausdavo nuomonės. „Juokais sakydavau: griaukit griaukit, aš jau jas užfiksavau, – šypsodamasis pasakoja fotomenininkas ir surimtėjęs priduria: – Be abejo, tas tiltas man svarbus, o jo skulptūrų nuėmimą įvardyčiau kaip barbarizmą. Tačiau dėl to per daug nesisieloju.“

Mums kalbantis, A. Šeškus nes sykį pabrėžia, jog fotografuodamas savo vaikystės tiltą nesiekė jo dokumentuoti, net jei būtų nujautęs, kad prabėgus dešimtmečiams šis kurstys miestiečių nesutarimus ir galiausiai atrodys visai kitaip. „Nežinantiems, kad čia Žaliasis tiltas, galėčiau pasakyti, jog tai visai kita vieta, bet kuris pasaulio tiltas. Tiksli lokacija fotografijoje man nesvarbi, – tvirtina jis. – Man labiausiai rūpi mano sielos būsena.“ Tokios pašnekovo mintys smilkalais dvelkiančioje studijoje, kurioje A. Šeškus veda meditacinius užsiėmimus, nenuskamba keistai. „Nuotraukų nedatuoju ir jos neturi pavadinimų, – tęsia jis. – Kam man jie, vieta ir laikas? Jeigu paklausčiau, ar informacija – tai menas, greičiausiai atsakytumėte, kad ne. Kazimiro Malevičiaus paveiksle „Juodas kvadratas baltame“ nėra jokios informacijos. Meno kūrinys, mano nuomone, yra forma, kuri savyje gali išlaikyti daugiau ar mažiau dvasios. Todėl mėgėjų menas yra apie kažką, o profesionalų – apie viską.“

Žaliasis tiltas, 1978 m. (Algirdo Šeškaus nuotr.)

Meno ritualas

A. Šeškus sklaido savo fotografijų albumą ir pirštu baksteli į dvi greta sudėtas skulptūros ir moters fotografijas. Abi meniniu požiūriu jam niekuo nesiskiria. „Teigdamas kitaip, vieną nuteisčiau, o kitą išteisinčiau, – paaiškina fotomenininkas. – O tuo nenorėčiau užsiimti, bent jau mene. Todėl ir stengiuosi informaciją užmušti. Fotografijoje noriu palikti miglą, sodrų nieko nebuvimą. Fotografija ir menas man yra ritualas.“

Šis ritualas A. Šeškų įtraukė dar jaunystėje, kai jis buvo pasiryžęs tapti Lietuvos televizijos operatoriumi. Pretenduojant į šį darbą reikėjo pateikti apie 10 kadrų, įrodančių kandidato vaizdo komponavimo įgūdžius. A. Šeškus tokių kadrų neturėjo, bet rankų nenuleido: tuoj pat nusipirko fotoaparatą ir dūmė į gatves fotografuoti. Fiksavo murzinus Senamiesčio kiemų vaikus ir rūpesčių prislėgtas jų motinas, vylingų žvilgsnių merginas ir apkūnias sietkomis nešinas moteriškes, įsisvajojusius studentus ir niekur nesižvalgančius darbininkus. Šis naujai atsivėręs miestas ir jo žmonės taip užbūrė, kad jam ne tik pakako fotografijų gauti operatoriaus darbą (televizijoje A. Šeškus išdirbo 10 metų), bet ir tapo viso gyvenimo veikla. „Vėliau supratau, kad jau eidamas fotografuoti turi turėti nuotrauką galvoje ir, suradęs jos atsispindėjimą, laiku nuspausti mygtuką. Tavyje tvyro net ne jos idėja, o kažin kelintas jausmas, virpesys, – sakinys nutrūksta ir pašnekovas susigūžia. – Idėja irgi yra informacija, aš jos juk vengiu.“

Taip galvojančio ir kuriančio A. Šeškaus konservatyvesni fotografai tiesiog nesuprato. „Buvau atskaitos taškas, kaip nedaryti“, – juokiasi jis prisiminęs patarimus jauniesiems profesionalams nefotografuoti kaip jis. Fotomenininkas skaičiuoja, kad apie 40 metų jautėsi esąs tarsi opozicijoje, todėl pernai įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija jį gerokai pribloškė. Ne tiek faktu, kiek jo paties reakcija. „Maniau, kad šis apdovanojimas man reikš kur kas mažiau, – prisipažįsta. – Tačiau iki tol net nesąmoningai, pats sau neįvardydamas, jaučiau kažkokią įtampą, tarsi būčiau tarp priešų. Fotografijos istorikė Margarita Matulytė man sakė, kad anuomet mane suprato gal 20 žmonių, ir patarė nepradėti galvoti, kad dabar supranta daugiau nei 200. Bet man vis tiek daug ramiau, dabar jaučiuosi būdamas tarp saviškių.“

Toje vietoje, kur dabar stovi universalinė parduotuvė, A. Šeškaus vaikystės laikais augo trys didžiuliai medžiai. Prie jų vietos vaikai, miestą apgaubus vasaros karščiui, nesidrovėdami nusirengdavo ir nuogi pūkšteldavo į upę. Ir nors vanduo be perstojo raibuliuoja, matyti, kad jame atsispindi besikaupiantys pilki lietaus debesys. Gali būti, kad šiandien namo teks pareiti anksčiau, galbūt įkurti laužų jau nebepavyks, bet užtai rytoj drėgme garuos pievos ir bus daug gaiviau… Pagaunu save galvojant kaip mano pašnekovas – tai gali būti pasakojimas apie vaikystę bet kuriame pasaulio krašte.