-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Dėkui visiems keliavusiems kartu per Antakalnį ir lankiusiems Sapiegų paveldą. Dėl didelio susidomėjimo skelbiu dar vieną datą“, – ekskursijos „Primirštas Antakalnis“ feisbuko paskyroje rašo gidė Gabija. Matyti, kad šis Vilniaus rajonas ne toks jau primirštas: ir prie naujai paskelbtos datos greitai atsirado užrašas „Grupė pilna“. Didžiausio ekskursantų dėmesio sulaukė Sapiegų rūmai, kuriuose jau kelerius metus darbuojasi restauratoriai. Nors iš pažiūros pastatas dar neatrodo pasiruošęs priimti svečius, smalsuoliams rūmų erdvėse jau yra į ką prikaustyti žvilgsnį.
Pavyzdžiui, į šiuo metu atidengiamos, gerokai nuniokotos sienų tapybos procesą. „Nekyla abejonių dėl jos aukšto lygio, – mostu rodydamas į sieną tvirtina restauratorius Juozas Algirdas Pilipavičius, – Daugiau Lietuvoje tokių autorių kaip Michelangelo Palloni nebuvo, jo darbai yra unikalūs, nors ir kaip reikiant sugadinti. Todėl būtina neskubėti, dirbti palaipsniui, etapais, įsigilinant į kiekvieną detalę.“
Kantrybės moko ir architektas restauratorius Evaldas Purlys, Sapiegų mūrus prilyginantis knygai, iš kurios galima gana tiksliai išskaityti besikeičiančių rūmų šeimininkų istorijas ir laikotarpio peripetijas. „Ant Sapiegų rūmų sienų buvo nepaprastai daug lipdinių, kurie koncentravosi virš durų, langų ir palubėje, – dėsto E. Purlys. – Visiems sakau, kad čia pasiektas toks meninis lygis, kaip ir Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, tik šiek tiek mažesnio mastelio.“
Šiuo metu svarstoma, kam teks laimė įspūdinguosius sienų tapybos darbus regėti kasdien. Įgyvendinant pirmąjį rūmų restauracijos etapą ir gavus ES lėšas buvo įsipareigota rūmus atverti visuomenei (ne veltui jau dabar vyksta ekskursijos) ir pritaikyti tokiai funkcijai, kuri sukurtų labiausiai šiam unikaliam kompleksui tinkančią atmosferą. Reikia priminti, jog ES lėšos neduodamos vien pastato restauracijai – objekte turi būti sukuriama veikla, kad šis galėtų gyvuoti ir atlikti konkrečiai apibrėžtas funkcijas.
Prieš keletą metų paveldosaugininkams kilo mintis atidaryti baroko centrą, kuris išsamiai pristatytų šį bene charakteringiausiai Vilnių formavusį laikotarpį. Tačiau netrukus atsitokėta, kad sukurti naują biudžetinę įstaigą, kuri pati išsilaikytų, nėra galimybių. Šviežią idėją pamėtėjo žinia, jog Vilniaus miesto savivaldybė priėmė sprendimą buvusiuose ligoninės pastatuose Sapiegų parke įkurdinti informacinių technologijų parką. Paveldosaugininkams pasirodė, kad tai galėtų būti modernesnė baroko centro alternatyva. Maža to, ji netuštintų biudžeto, o neštų pajamas ir sukurtų naujų darbo vietų. Žinoma, su sąlyga, kad objektas liktų valstybės nuosavybėje.
„Kiek apklausėme įvairias verslo organizacijas, paaiškėjo, kad jos dar per restauravimo etapą pasiruošusios investuoti iki 15 proc. reikiamų lėšų, kurios būtinos rūmams sutvarkyti, pritaikyti ir paskui eksploatuoti, – IQ pasakoja Kultūros paveldo departamento (KPD) prie Kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė. – Galvojome pastatą pritaikyti kūrybinėms industrijoms ir su tokiu planu atėjome į Kultūros ministeriją, tačiau jos valdymo komitetas, kuris sprendžia europinių lėšų paskirstymo klausimą, šiam modeliui nepritarė.“
Pašnekovė pripažįsta suprantanti, kad toks planas tiesiog galėjo pasirodyti rizikingas, – į verslo ir kultūros paveldo jungtį daugelis žvelgia jei ne skeptiškai, tai bent jau atsargiai. Tačiau D. Varnaitei tokie nuogąstavimai nepasirodė pagrįsti: iš privačiojo sektoriaus atstovų ji ne kartą girdėjusi, jog šie ne tik nebandytų kėsintis į barokinę rūmų autentiką, o kaip tik ryžtųsi ją puoselėti.
Atmetus dar vieną rūmų pritaikymo variantą, šiomis dienomis verda diskusijos rengiant trečiąjį. Šįkart naujo pasiūlymo esmė – pritaikyti rūmus jaunimo ugdymui ir edukacijai. „Konsultuojamės su Socialinių mokslų kolegija, kuri, tikimės, sugebės įveiklinti rūmus, išlaikydama esminį principą, kad jie būtų atviri visuomenei, – pasakoja D. Varnaitė, kurios nuomone, partnerystė su ugdymo įstaiga yra patraukli idėja. – Vizija, kad senoviniame istoriniame pastate galėtų šeimininkauti jaunas žmogus, man atrodo įdomi ir moderni.“
Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė labiausiai rūpinasi, kad restauracijos darbai Sapiegų rūmuose nė už ką nenutrūktų. Kitaip tariant, jų negalėtų sustabdyti nevaisingos finansavimo paieškos. G. Drėmaitė džiaugiasi, kad po kelerių metų nuolatinių siūlymų šių metų birželį Vyriausybė visą Sapiegų rezidenciją su parku, Trinitorių bažnyčia, vienuolynu bei kitais aplinkiniais objektais paskelbė kultūros paminklu ir suteikė nacionalinio reikšmingumo lygmenį. Šis pripažinimas, tiesa, negarantuos nepertraukiamų darbų ar iš esmės nepakeis paveldosaugos reikalavimų, tačiau toks statusas bus įrodymas, kad Sapiegų paveldas rūpi valstybiniu lygiu. O tai taip pat pridės svorio argumentacijai dėl lėšų gavimo.
Kalbėdami apie Sapiegų rezidencijos likimą, paveldosaugininkai neretai juos lygina su Valdovų rūmais ir samprotauja, kad būtent Antakalnyje stūksantys mūrai kur kas tinkamiau pristatytų Lietuvos didikų praeitį. Lėšų klausimu nuomonės taip pat išsiskiria, juolab kai Valdovų rūmai finansuojami iš valstybės biudžeto, o ne iš ES kišenės. Visgi KPD vadovei atrodo, kad lyginti šiuos objektus sunkiai įmanoma. Valdovų rūmai – nauja statyba (išskyrus pamatus, kurių gaubtu ir tapo pats pastatas), o Sapiegų rūmai išliko apie 60 proc. autentiški, ir tai kaip barokinio laikotarpio statiniui yra gana nemažas rodiklis.
„Žinoma, žmonių sąmonėje vien dėl žodžio „rūmai“ šie objektai priešpriešinami, – šypteli D. Varnaitė. – Tačiau man atrodo, kad šiuo metu mums reikia sutelkti pajėgas ir kaip įmanoma racionaliau panaudoti Sapiegų rūmus. Turime surasti pačią tinkamiausią paskirtį, kuri sulauktų palaikymo ir gautų finansavimą. Tai neturėtų tapti rūpesčiu tiesiog gauti lėšas, kad jos būtų gautos.“ Dėl šių priežasčių KPD vadovė Sapiegų rūmams nelinki virsti dar vienu muziejumi. Ji tikisi, kad šie taps šiuolaikiška ir miestui aktualia vieta, kuri bus ištikima savo praeičiai ir gebės patraukliai reprezentuoti garsiosios giminės istorinį paveldą.
Atsakymo, kada rūmuose ir jiems priklausančiuose objektuose darbai bus visiškai baigti, paklaida, akivaizdu, dar pernelyg didelė. Paveldosaugininkai pataria palūkėti, kai bus galutinai nuspręsta dėl jų paskirties, lemiančios ir lėšų gavimo, ir darbų pratęsimo terminus. Visgi nekantriai smalsaujant būtų galima nubraižyti patį sklandžiausią scenarijų. Jei per kelis mėnesius bus apsispręsta dėl funkcijos, tuomet 2016-ieji būtų paraiškos parengimo gauti lėšų metai. Užsitikrinus finansavimą darbai rūmuose suintensyvėtų 2017-aisiais ir turėtų trukti apie trejus metus.
O kol iki optimistiškai įvardytų 2020 m. liko nemažai galvosūkių ir darbų, šaltose rūmų erdvėse restauratoriai po centimetrą atkuria barokine gausa dvelkiančią sienų tapybą. Jie vieninteliai niekur neskuba.
