Avantiūristo užrašai. Kopenhaga, Kristianija, LSD socializmas

Nežinau, ką jie norėjo sukurti. Tik matau, ką jie sukūrė.

Rytis Zemkauskas (Vyčio Snarskio pieš.)

Jie nenori, kad būtų fotografuojama. Atseit užpjudys šunimis. Kokia ironija: anarchistai savo teritorijoje draudžia anarchiją. Jie ant namo sienos surašė elgesio Kristianijoje taisykles. Dar didesnė ironija, kad šios skamba taip, tarsi paauglys rašytų priesaiką tėvams: negersiu, nerūkysiu, gerai mokysiuosi, leiskite nueiti į roko koncertą…

Nesakau, kad jie turėjo sukurti ką nors kita. Kalbu tik apie tai, kas jiems išėjo.

Palaikės lūšnos pakraščiuose, ypač prie Refshalevej. Ten drėgna žemė ir daug pigios faneros lakštų. Gausybė šunų. Jie nepikti. Purvinos gatvelės, tvoros ir apleistos aikštės. Kiemai užgriozdinti daiktais – daugiausia tai laužas: automobilių detalės, baldų fragmentai, gatvių ženklai, plakatai, buitiniai prietaisai, žibintai, žaislai, karo technika ir įvairi nuo kariškių miestelio laikų likusi apranga, įrankiai. Metalo ar šiaip senienų pardavėjai rastų naudingų dalykų. Galima net pasakyti, kad kiemuose tiesiog pilna visokiausių dalykų. Daiktų, kuriems šeimininkai taip ir nerado vietos arba kurių tiesiog nenaudojo. Gal dėl to, kad neturėjo kantrybės?

Kantrybė – tai tokia prievartos sau forma. Norisi pasileisti, o nepasileidi. Sykiais taip darai iš baimės. Kartais dėl to, kad matei kitus taip elgiantis ir laimint. Ką laimint? Daugiau saugumo, šilumos, maisto ir aplinkinių pritarimo. Civilizacija laikosi ant kantrybės. Ir nesąmonė, kad neigiantiems civilizaciją nereikia maisto, šilumos, saugumo ir aplinkinių palaikymo. Civilizaciją, kokią ją pažįstame, neigti apskritai įmanoma tik dėl jos pačios sukurto pertekliaus.

Dar apie dalykus. Juos žmonės arba paveldėjo iš minėto karinio miestelio kartu su daugybe pastatų, arba šiaip iš kažkur gavo ir ketino kūrybiškai panaudoti. Kristianijoje gausu tokio kūrybiškumo pavyzdžių. Jis balansuoja tarp Rytų religijų, New Age ir Europos sodiečio išminties. Įdomu, kad tasai kūrybiškumas turi mažai miestiškų bruožų. Jis, renkantis patogų sąskambį, yra „mistiškas“. Mistiškas tiek, kiek remiasi į kosmosą, perimtą per Rytų religijas, arba teisingiau – visiškai selektyviai iš ten išrankiotą, nes nuosekliai skaityti „Ramajaną“ pristigo kantrybės.

Nežinau, kokių idėjų jie turėjo. Matau tik jų veiklos vaisius.

Jos neužteko susiręsti geresnei lūšnai už tą, kurią jie pastatė. Būtų ir to nedarę, bet gimdavo vaikų ir tekdavo prisiversti nuveikti šį tą daugiau. Net tai, ko niekas kitas nebūtų privertęs. Jie tikrai nesuprato, kad seksas beveik visada yra prievartos šaltinis, nes kitaip būtų jo atsisakę. Staiga man kyla eretiška mintis, kad hipiai pralaimėjo tą pačią akimirką, kai meilę pavertė laisva. Būtų turėję gerokai daugiau šansų jos praktikos išvis atsisakę…

Nežinau, kokių idėjų jie turėjo. Matau tik jų veiklos vaisius.

Kitas kūrybiškumas reiškiasi piešiniais ant sienų. Graudu matyti suaugusius žmones, noriai piešiančius visiškas banalybes. Toks entuziazmas visada graudus. Dar liūdniau matyti, kad tie piešiniai persmelkti baimės. Šią sukelia LSD ir į juos panašūs. Tie patys, kurių prisiekta nevartoti ir pasirašyta ant sienos. Melas. Melas. Melas. Žolė padaro tave abejingą, tačiau tokias chimeras ir tokius demonus, kokius fotografavau ant Kristianijos sienų, sukelia tik tai, kuo prekiauja vaikinai vadinamojoje „Pusher Street“, paslėpę veidus po kaukėmis. Ir tai ne žolė. Šitai puikiai žino vaikinukas, kuris bando įlipti į medį gretimame skvere, krinta, vėl bando ir vėl krinta. Iš medžio, iš Kopenhagos, iš viso kantrybe sukalto ir apkalto pasaulio.

Šiek tiek geriau atrodo mūriniai pastatai centrinėje dalyje, kur įsikūrusios dirbtuvės ir parduotuvės. Kantri civilizacija visada atrodo geriau. Bet čia viskas už pinigus. Čia – turgus. Jie turgų kaip pragyvenimo šaltinį pasirinko gana anksti, bet vargu ar pagalvojo, kad ši vieta kaip tik ir gimdo viską, kas jiems nepatinka, nes turgus yra civilizacijos lopšys. Ir taip, augantis turgus gali atvesti net į karą. Tokiame kontekste propaguoti pacifizmą laikoma arba bukumu, arba romantizmu, turinčiu beveik neišvengiamų sadizmo bruožų.

Tiesą sakant, nežinau, kas jiems nepatinka, tik žvelgdamas į juos nematau jokio džiaugsmo.
Kalbu apie juos kaip apie mažvaikius, o turėčiau susivaldyti, nes tarp Kristianijos kūrėjų galėjo būti inteligentų arba turtingiausių danų dinastijų palikuonių: fabrikų, verfių ir kolonijų paveldėtojų. Jų tikslai galėjo būti labai kilnūs, tačiau tai vargu ar ką nors keičia. Kilnių tikslų galėjo turėti ir Levas Trockis, ir Ulrike Meinhof. Kriminaliniai anarchistai, kilę iš turtingų šeimų. Sadistai romantikai.

Kristianija primena tarybinius kolektyvinius sodus. Po ranka buvusios statybinės medžiagos, prastos daržovės ir dušo galvutė ant suskeldėjusios žarnos. Būtų geras paminklas kairuoliškumui. Dar geresnis paminklas antžmogiškai socializmo idėjai. Jeigu jiems būtų užtekę kantrybės paskaityti Rytų tekstus iki galo, jie būtų radę visą tiesą apie Višnų ir Brahmą. Nebūtų užstrigę ties Šiva. Pastarasis galėtų tapti komunistų simboliu. Naikintojas. Piktas vaikas, gimęs geroje šeimoje ir nežinantis, ką padaryti, kad jį gerbtų, kaip jis nori. Piktas vaikas, kurį išsilavinusi ir rafinuota šeima vengia sudrausminti, nes paradoksas: gerbia jo teises, pasirinkimus ir kvailystes.

Kantriai laukia, kol atžala užaugs.

Ant vartų nuo Gelbėtojo bažnyčios pusės Kristianija drąsinasi viduramžių kartografų pamėgtu posakiu: Here be Dragons.

Ne. Nieko nepažinaus čia nėra.

Tai tik poza, vaikai.