(Vyčio Snarskio pieš.)

Atgal prie Šiaurės jūros

Atgal prie Šiaurės jūros

Išties, vieną dabartinių gastronominių tendencijų Lietuvoje būtų galima nusakyti perfrazuojant Jeaną Jacques’ą Rousseau. Pokalbio apie žuvų patiekalų renesansą vietą ir pašnekovą Ieva Rekštytė-Matuliauskė renkasi be tikimybės suklysti: su verslininke, kulinarinio tinklaraščio ir knygų autore Nida Degutiene eina pietauti į restoraną „Šiaurės jūra“.

„Labiausiai man patinka valgyti, kai jau esu šiek tiek praalkusi – tuomet visai kitaip mėgaujuosi maistu. Nėra nieko blogiau, nei valgyti priverstinai, nes metas, nes reikia“, – sako N. Degutienė, o aš nudžiungu, kad skenuodama „Šiaurės jūros“ valgiaraščio pavadinimus jaučiu būtent tokį, daug žadantį alkį. Žuvų sriubos, žuvų užkandžiai, pagrindiniai žuvų patiekalai… Bet, ačiū Dievui, ne žuvų desertai.

„Kulinarija mane traukė nuo mažumės, o virtuvė buvo jaukiausia namų vieta, – taria Nida. – Gal todėl, kad ten visuomet rezidavo mama.“ Visgi vaikystėje šeimininkauti savarankiškai Nidai neleisdavo nei mama, nei močiutė. Ne tik dėl to, kad abi puikiai gamino ir trečia kulinarė būtų neatlaikiusi konkurencijos: „Tais laikais gavusios gerą gabalą mėsos ar sviesto, jos tiksliai žinojo, kur juos naudos artimiausiu metu. Negalėjau tiesiog ateiti į virtuvę ir eksperimentuoti kepdama sausainius su sviestu, kurie galiausiai sudegs ir bus išmesti… Tad ieškojau draugių, kurių mamos ilgai dirbdavo ir leisdavo dukroms suktis virtuvėje. Tada darydavome, ką norėdavome“, – su šypsena prisimena pašnekovė ir susimąsto, kad, jei anuomet mama būtų pritarusi visoms kulinarinėms dukters ambicijoms, galbūt ilgainiui ji būtų perdegusi?

Potraukį ruošti maistą pašnekovė linkusi priskirti prie įgimtų savybių. Todėl ne visiems, net turintiems noro bei skrupulingai besivadovaujantiems receptais, pasiseka gauti trokštamą rezultatą. „Juk ir vairuoti ne kiekvienas sugebame gerai, nors, atrodo, visi darome tą patį, – palygina ji. – O virtuvėje vyksta dar kompleksiškesni procesai, juos turi pajausti.“

Net nesusimąstome, kad esame pasiruošę mokėti daugiau už prisiminimus sukeliantį valgį. Skonis – ilgiausiai atmintyje įsirašantis pojūtis.

Mūsų išsirinkti pietų patiekalai, sakyčiau, moteriškai subtilūs – Nida ragaus žuvų bei jūrų gėrybių sriubą ir paltusą su kokosais, o aš jūrų šukučių užkandį ir dūmo skonio tuno kepsnį su moliūgų piurė (gerai, antrasis mano pasirinkimas gal ir nėra stereotipiniu požiūriu moteriškas). Kol lūkuriuojame, N. Degutienė mintimis nuklysta į studentiškus laikus: kaifą gaminti maistą bendrabutyje (ji tai sako be lašelio ironijos) ir pirmąjį nuosavą būstą, kurį apžiūrėdama pirmiausia įvertino, ar jo virtuvė pakankamai didelė. Metai iš metų augantis susidomėjimas kulinarija naujomis spalvomis ir skoniais atsivėrė Izraelyje, kur Nida išvyko gyventi keleriems metams kartu su vyru, paskyrus jį Lietuvos ambasadoriumi šioje šalyje.

Prieš aštuonerius metus, N. Degutienei Izraelyje švenčiant gimtadienį, draugė iš Lietuvos padovanojo kulinarinį tinklaraštį. „Mėgsti gaminti, mėgsti rašyti – tad pabandyk. Nepatiks, ištrinsi; štai čia instrukcija, kaip naudotis“, – bičiulės žodžius pakartoja Nida. „Ėmiau po truputį jį pildyti, turėdama omenyje, kad tai gali būti įdomu tik kokiems penkiems artimiausiems žmonėms, tačiau, kai patikrinau lankomumą, apšalau, jį skaitė tūkstantis žmonių! O šiandien, iki šiol sunku patikėti, jis pritraukia 35 tūkst. unikalių vartotojų per mėnesį. Tai jau medijų kanalas“, – juokiasi pašnekovė ir draugės dovaną įvardija kaip geriausią gyvenime.

Vienos skaniausių gyvenime ir mano valgomos jūrų šukutės: riebios tekstūros, tirpstančios burnoje ir, visa laimė, neperkeptos bei nepersūdytos. Lėkštėje pamėtytų lengvai apvirtų brokolių ir pakepintų špinatų garnyras sustiprina natūralaus ir kokybiško valgio malonumą. Mano pašnekovė panašiai puikiai jaučiasi valgydama jūrų gėrybių sriubą. Ji prisimena, kad Izraelyje restoranų meniu visuomet pradėdavo skaityti nuo žuvų patiekalų skyriaus: „Buvo akivaizdu, kad tame krašte turiu naudotis proga valgyti žuvis: jos šviežios, pasiūla didžiulė, o pati jų ruošti nemokėjau. Įpratome valgyti jūrų gėrybes tris keturis kartus per savaitę.“ Grįžusi į Lietuvą, N. Degutienė kiek nerimavo, ar čia bus įmanoma laikytis susiformavusio mitybos įpročio: ji abejojo ne tik galimybe įsigyti kokybiškų žuvų, bet ir lietuvių įgūdžiais, kaip jas ruošti. „Be žvejų žmonų, tai būdavo tik atsitiktiniai atvejai“, – mano ji.

Tačiau, kaip sakoma, pasaulyje nėra nieko pastovaus, išskyrus patį nepastovumą. Štai ir ankstesnio „IQ Life“ numerio „Hobio“ rubrikoje virtuvės šefas Gianas Luca Demarco pabrėžė, kad lietuviai vis dažniau pageidauja žuvų valgių ruošimo kursų. Upių ir jūrų gėrybių patiekalų daugėja ir restoranų repertuare. N. Degutienė taip pat išmoko gaminti žuvų patiekalų. Dar kaip! Ant stalo guli naujausia jos surinktų pusantro šimto receptų knyga, kurioje – vien tik žuvų valgiai. „Grįžusi į Lietuvą supratau, kad šią spragą pats metas užpildyti, tuo labiau atsiradus kokybiškos produkcijos tiekėjų. Nuostabu tai, kad, jei turi gerą žuvį, ją paruošti yra labai greita ir paprasta. O patiekusi, tarkime, menkę su keturiais skirtingais padažais, mokėsi gaminti keturis skirtingus patiekalus“, – sako N. Degutienė.

Ant stalo atsidūrus nemažoms antrųjų patiekalų porcijoms jau kyla dvejonių dėl alkio. Bet persivalgyti būtų mažesnė nuodėmė, nei atsisakyti taip viliojančiai atrodančių ir kvepiančių valgių. Nidos pasirinktas pastelinis paltusas su kokosais net vizualiai kontrastuoja su manuoju išraiškingai rausvu, dūmo aromatu dvelkiančiu tunu, vėlgi patiektu su brokoliais, špinatais, moliūgais ir kitomis šį sezoną klestinčiomis daržovėmis. Pirmą kąsnį pašnekovė įvertina palankiai ir priduria, kad kokybiškas paprastumas visuomet nuginkluoja.

Mudvi imame aptarinėti vis labiau įsigalinčią „comfort food“ – paprastesnio, naminį primenančio ir nostalgiją keliančio maisto – idėją, propaguojamą tiek TV kulinarijos žvaigždžių ir knygų autorių, tiek restoranų šefų. „Tai labai teisingas ėjimas, palankus ir rinkodarai: net nesusimąstome, kad esame pasiruošę mokėti daugiau už prisiminimus sukeliantį valgį, – teigia N. Degutienė. – Skonis – ilgiausiai atmintyje įsirašantis pojūtis.“ Atrodo, kad tai tiesa. Ypatingomis progomis valgyti patiekalai atrodo dar puikesni vien dėl aplinkybių. O joms pasikeitus, dar kartą ragaudami tą patį valgį įsitikiname, kad geriausios gyvenimo emocijos visuomet mus lydi.

Sąskaita

Žuvų ir jūrų gėrybių asorti sriuba su daržovėmis – 10 eurų
Jūrų šukučių užkandis – 12 eurų
Paltuso kepsnys – 19 eurų
Tuno kepsnys – 19 eurų
Kava – 2 eurai
Iš viso: 62 eurai
„Šiaurės jūra“
Verkių g. 29, Vilnius

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų