-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
1517 m. rudenį po visą katalikiškąją Europą įvairiais nuorašais ir laiškais ėmė plisti Vitenbergo pamokslininko ir teologijos mokslų daktaro M. Lutherio paskelbtos 95 tezės. Bažnyčiai ir jos dvasininkams išsakyti kaltinimai finansinės naudos siekimu bei gobšumu negalėjo likti nepastebėti ar juo labiau nesukelti visuotinio furoro. Galima tik įsivaizduoti, kaip maištingai turėjo atrodyti teiginys, jog „per daug iškelia žmogų tie, kurie sako, kad siela kyla į dangų vos skambtelėjus į dėžutę įmestam pinigui“ (27 tezė) arba „reikia mokyti krikščionis, kad tas, kuris, matydamas varguolį, praeina pro jį ir duoda už atlaidus, įsigyja ne po¬piežiaus indulgencijas, bet Dievo pyktį“ (45 tezė). Įsiūtį turėjo sukelti 66-oji tezė, kuria M. Lutheris teigė, kad „indulgencijų turtai yra tinklai, kuriais dabar žvejojami vyrų turtai“. Visi teiginiai suformuluoti itin konkrečiai ir nutaikyti į jautriausias problemas.
Vis dėlto pagrindinis M. Lutherio tikslas buvo ne sukelti visuotinį chaosą, o padėti Bažnyčios institucijai keisti ydingiausias praktikas. Jo teiginiai davė impulsą kritikuoti Katalikų bažnyčią, ir tai buvo visiškai naujas bei netikėtas iššūkis. Polemika išsiplėtė į šį tą didesnį ir svarbesnį – reformacijos judėjimą.
Netrukus visoje Europoje ėmė rastis naujų protestantizmo židinių ir, iš pradžių buvęs pavienis, judėjimas įgavo struktūrą, jo bendruomenė ėmė sparčiai augti. Nors tuo metu daugelis Senajame žemyne atsiradusių naujovių Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) pasiekdavo gerokai pavėlavusios, reformacijos idėjos Vilniuje plito nepaprastai greitai. Bene pirmą kartą protestantizmas lygiagrečiai vystėsi tiek mūsų šalyje, tiek kitose Europos valstybėse. Protestantizmo idėjos sužavėjo užsienio universitetus baigusius jaunuolius, keliaujančius didikus, mokslininkus ir net išsilavinusius, turtingus pirklius. Be to, naujausios idėjos LDK pasiekė iš liuteroniškos Prūsijos kunigaikštystės ir vis gausiau leidžiamų knygų.
M. Radvilos Juodojo Brastos Biblijos antraštinis puslapis, iliustruotas simboliniu pažinimo medžiu.
Jau XVI a. viduryje LDK susiformavo gana stipri evangelikų bendruomenė, kuri drąsiai diskutavo su kitų šalių mąstytojais. 1553 m. Mikalojus Radvila Juodasis įsteigė pirmąją LDK lotyniškąją spaustuvę, kur buvo leidžiama naujausia protestantizmo literatūra. Ši leidykla gyvavo daugiau nei 10 metų, per tą laiką spėta išleisti apie 40 reformatų bendruomenei skirtų leidinių. Tuo metu tai buvo išties stulbinantys skaičiai. 1563 m. čia pasirodė garsioji Brastos (arba kitaip – Radvilų) Biblija, publikuojama jau ne lotynų, o lenkų kalba, kad tikintieji galėtų patys skaityti ir suprasti.
Siekta, kad knyga pasklistų kuo plačiau, todėl, spėjama, pasirodė apie 500 jos egzempliorių. Šiandien Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Vrublevskių bibliotekoje saugomi net penki šios unikalios knygos egzemplioriai ir daugelis kitų protestantiškų leidinių (nors minėtą knygą galima surasti ir kitose panašiose įstaigose). Ši institucija 1941 m. perėmė Vilniaus evangelikų reformatų sinodo bibliotekos archyvą ir gana gausius knygų rinkinius. Ekskursijose apžiūrint LMA Vrublevskių bibliotekoje saugomą Brastos Bibliją rekomenduojama žvilgtelėti ir į nuolat pakartotinai leistus popiežiaus „Index librorum prohibitorum“ (Uždraustų knygų sąrašai), kuriuose akylas skaitytojas gali atrasti M. Radvilos Juodojo ir Andriaus Volano pavardes. Pastarasis ten įtrauktas dėl 1572 m. išleisto veikalo „De libertate politica sive civili“ („Apie politinę arba pilietinę laisvę“). Šis asmuo neabejotinai laikytinas vienu garsiausių LDK polemistų savo veikaluose nepailsdamai diskutavusių su katalikais.
Taip savarankiška Evangelikų reformatų bažnyčia LDK susiformavo jau XVI a. viduryje, o 1557 m. įvyko pirmasis jos sinodas Vilniuje.
Tuo metu ypač išgarsėjo teisės mokslų daktaras Abraomas Kulvietis, kuris vos baigęs studijas Italijoje grįžo į Vilnių ir iš karto buvo priimtas audiencijos karaliaus rūmuose. Beje, mokslininkė dr. Dainora Pociūtė yra nustačiusi, kad A. Kulviečio ginamos tezės vadinosi „Clericus nec comam nec barbam nutriat“ („Bažnyčios tarnas neaugina nei plaukų, nei barzdos“).
Per audienciją A. Kulvietis iš karto ėmėsi įrodyti protestantizmo pranašumus ir, kaip teigiama, padarė įspūdį įtakingajai karalienei Bonai Sforzai. Ši net palaikė A. Kulvietį, kai jis atidarė pirmąją Lietuvoje pasaulietinę vidurinio lygio mokyklą, kurioje aktyviai skelbtos protestantizmo idėjos.
Jau kiek vėliau B. Sforza perspėjo A. Kulvietį apie jam gresiantį pavojų ir ragino kuo greičiau išvykti iš LDK. Protestantizmui nepalanki aplinka susidarė naujuoju Vilniaus vyskupu tapus Pauliui Alšėniškiui. Šis buvo nusiteikęs visomis įmanomomis priemonėmis sustabdyti protestantizmo plitimą. Dr. D. Pociūtės atliktas tyrimas parodė, kad A. Kulvietis buvo paskelbtas pavojingu valstybei maištininku (homo sediciosus, rebellis), netrukus jis pradėtas persekioti. Tokio pobūdžio žmogaus, išdrįsusio viešai kritikuoti Bažnyčią, persekiojimas laikytinas bene pirmuoju LDK istorijoje.
A. Volano knyga „Libri quinque contra Scargae…“ [„Penkios knygos prieš Vilniaus jėzuito Skargos septynis mišių ir jų aukos stulpus ir knygą: 12 Zvinglio bei Calvino sekėjų teiginių“]. Vilnius, 1584 m.
LDK apibūdinama kaip daugiakultūrė ir tolerantiška valstybė, kurioje sugyveno skirtingų tautybių, kalbų, tradicijų ir religijų atstovai. Nors, rodos, sąlygos plisti protestantizmui turėjo būti kuo palankiausios (1573 m. Varšuvos konfederacija įtvirtino religijos tolerancijos principą, o 1588 m. pasirodęs Trečiasis Statutas dar kartą užtikrino tikėjimo laisvę), realybė buvo šiek tiek kitokia. Retkarčiais miestelėnus vis pasiekdavo žinios apie įsiplieskusias riaušes, kai, išsekus oponentų mokslinės polemikos argumentams, būdavo pasitelkiami kumščiai ar net akmenys.
Kova su reformacija ypač suintensyvėjo 1569 m., kai Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius į LDK pasikvietė jėzuitų, kurių pagrindinis tikslas buvo stiprinti katalikiškąją bendruomenę. Susirūpinus jaunuolių auklėjimu, pirmiausia įkurta akademija, o netrukus ji tapo universitetu. Įsikarščiavę studentai nevengdavo pamojuoti kumščiais. 1581 m. plačiai nuskambėjo konfliktas, kai jėzuitų auklėtiniai užpuolė ir akmenimis apmėtė kalvinistų laidotuvių procesiją. Po dešimties metų, 1591 m., nesutarimus paaštrino priešiškai nusiteikusios minios sudeginta Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčia.
Knyga „Duae epistolae…“ [„Du laiškai“]. Tai popiežiaus nuncijaus A. Lipomano laiškas Mikalojui Radvilai Juodajam ir pastarojo atsakymas, parašytas Vilniuje 1556 m. rugsėjo 1 d. Tai pirmas viešas pasisakymas LDK už reformaciją.
A. Kulviečio pasitraukimu į Karaliaučių ir M. Radvilos Juodojo mirtimi baigėsi pirmasis ir vienas reikšmingiausių protestantizmo etapų, tačiau netrukus šią nišą užpildė nauji lyderiai, kuriuos įkvėpė reformacijos idėjos. Vienas jų – Martynas Mažvydas, 1547 m. išleidęs pirmąją spausdintą lietuvišką knygą. Šio nepaprastai reikšmingo leidinio atsiradimas buvo nulemtas reformacijos, skatinančios religinių tekstų radimąsi vietos kalbomis. Ankstesni itin negausūs lietuviški ranka rašyti tekstai aptikti tik pranciškonų vienuolių knygų paraštėse. Taigi, reformacija pamažu tapo ne tik religine, bet ir kultūrine, socialine reforma, kuri keitė nusistovėjusią tvarką.
J. Bretkūno „Postilla, tatai esti Trumpas ir prastas ischguldimas euangeliu sakamuiu baszniczoie krikschczionischkoie…“.
Palikti LDK ir pasitraukti į Karaliaučių M. Mažvydą skatino ten susikūrusios kur kas palankesnės sąlygos protestantizmo idėjoms skelbti. Be to, šiame mieste jau buvo susiformavusi gana gausi lietuvių protestantų bendruomenė, o jai stiprinti reikėjo lyderio ir, žinoma, pirmųjų lietuviškų tekstų. Vienas „Katekizmo“ išskirtinumų yra tai, jog pradžioje autorius pateikė eiliuotą dedikaciją, skirtą savo tėvynei LDK („Ad Magnum Ducatum Lituaniae“). Įdomu ir tai, kad tuo metu „Katekizmas“ pasitarnavo tarsi savotiškas lietuvių kalbos vadovėlis. Šiame išties milžiniškame ir sudėtingame leidinyje buvo keturių puslapių elementorius su atskiru pavadinimu „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti“, kuriame ir pateikta pirmoji lietuviška abėcėlė.
Prasminga buvo ir kito protestantizmo atstovo – Jono Bretkūno – veikla. Dirbdamas Prūsijos kunigaikštystėje, jis paliko įspūdingą skaičių ranka rašytų lietuviškų tekstų. Be abejonės, jis tikėjosi juos pasirodysiant ir knygos pavidalu, bet tam pristigta lėšų ir tik visai nedidelė dalis leidinių pasiekė skaitytojus. Nepaisant to, J. Bretkūnas laikytinas vienu pirmųjų lietuvių kalbos kūrėjų. Tegu ir kitokios, nei šiandien ją girdime ir skaitome. 1589 m. Karaliaučiuje pasirodžiusi J. Bretkūno knyga vadinosi „Kancionalas nekuru giesmiu baszniczioie Dieva ant didziun schvencziun giedamumu“. Jis pasirašė kaip Jana Bretkuna, Lietuwos plebona Karaliaucziuie Prusuose.
Tuo metu pasirodė ir pirmoji lietuviška maldaknygė „Kolektos, arba Paspalitos maldos“. Negana to, J. Bretkūnas buvo išvertęs visą Bibliją į lietuvių kalbą, prie jos dirbo daugiau nei 10 metų. Ją versdamas daugiausia rėmėsi ne lotyniškąja, o M. Lutherio vokiečių kalba atspausdinta Biblija. Visgi neradus finansavimo ši Biblija taip ir liko rankraštis – jis saugomas viename Berlyno archyvų. Bet ir tos vos keturios lietuviškai išspausdintos J. Bretkūno knygos padarė milžinišką įtaką tolesniems procesams. Reformacijos naujovės ir idėjos Lietuvoje tapo stipriu modernizacijos veiksniu, keitusiu valstybę, čia ėmė daugėti leidinių lietuvių kalba.
