Kontaktai

Savitas kartos manifestas

Kas gi yra ta Karolio Vilko „Vaikystė“, tiek ilgai ieškojusi namų, tiek sykių įvertinta, apdovanota, bet nedaugelio matyta?

Vilniaus Menų spaustuvėje įvyko tik šįmet vaidybos bakalauro studijas Oskaro Koršunovo vadovaujamame kurse baigusio debiutuojančio režisieriaus K. Vilko spektaklio „Vaikystė“ premjera. Nors, tiesą sakant, šį „Vaikystės“ seansą sunku pavadinti premjeriniu: pirmuosius nedrąsius žingsnius publikos link K. Vilko spektaklis žengė dar pavasarį Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Balkono teatre, tapo konkurso „Balkono okupacija“ laureatu, vėliau vyko susitikimas su daugiausia „ne teatriniais“ žiūrovais kultūros centro „Kablys“ rengtame festivalyje „PIN diena 2016“. Vasaros pradžioje „Vaikystė“ sykį pasirodė Vilniaus teatre „Lėlė“, kur jau rugsėjo pabaigoje įvyko ir spektaklio prisistatymas Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ žiūrovams ir svečiams iš užsienio, o pats jaunasis režisierius už šį darbą įvertintas Kultūros ministerijos Metų debiuto premija.

Tad kas gi yra ta „Vaikystė“: tiek ilgai ieškojusi namų, tiek sykių, kaip jau rašė viena kolegė, girdėta, įvertinta, apdovanota, bet beveik nerecenzuota ir tik nedaugelio apskritai matyta?

K. Vilko debiutinis darbas – tai žaismingas, bet tuo pat metu itin racionaliai sulipdytas koliažas.

Mano supratimu, šis jauno režisieriaus K. Vilko debiutinis darbas – tai žaismingas, bet tuo pat metu itin racionaliai sulipdytas koliažas, galerija, viena vertus, iki skausmo realistiškų ir tuo pat metu pasakiškų, lyg iš pasąmonės, vaizduotės ar laiko iškreiptų atsiminimų išnyrančių personažų, situacijų, pojūčių bei nuojautų. Tokių konkrečių, kurias tiesiogiai pažino turbūt tik pats režisierius, bet tuo pat metu tokių apibendrintų bei universalių, kad jas, vienaip ar kitaip, galėjo pažinti bet kuris ir kiekvienas.

Apie ką yra „Vaikystė“? Visų pirma, tai kūdikio, smalsaus vaiko kelionė savo sapnu (o gal košmaru). Antra, tai – smalsaus, jauno, bet jau tam tikrą sąmoningumo brandą pasiekusio menininko blaškymasis po savo vaizduotę, savo vaikystės fantastinę erdvę, siekiant išsiaiškinti, ar ne per anksti palikti realius ir metaforinius vaikystės namus. O trečia, tai – grupės ką tik iš profesinių vystyklų išsilaisvinusių menininkų mėginimas ieškoti savo kelio, atsipurtyti tam tikrų etikečių, susijusių su jų gyvenimo ir teatro amato mokytojų pasiekimais, savarankiškai, bet tuo pat metu komandiškai išbristi iš to visa įtraukiančio liūno, dar vadinamo tradicija. Šiuo atveju – teatro tradicija. Jei norite, dar konkrečiau: režisieriaus kaip demiurgo, kaip didžiųjų dramaturgų šedevrų didžiojo interpretatoriaus teatro.

Ir dar daugiau: sakyčiau, ši režisieriaus K. Vilko, scenografo Romano Dudos, kostiumų dailininkės Ievos Šimukonytės ir visos gausios atlikėjų komandos, kurios branduolį sudaro buvę O. Koršunovo, D. Meškausko, N. Savičenko, V. Grabštaitės, A. Žebrausko ir daugelio kitų talentingų pedagogų studentai aktoriai, darbas – tai ir savitas kartos manifestas. Kartos, kurios nebejaudina tautinė savimonė – ją puikiai atstoja pilietinis sąmoningumas. Kartos, kuri savąjį „būti ar nebūti“ sprendžia socialiniuose tinkluose, o dostojevskiškos gelmės atsiveria „YouTube“ platybėse. Kuri ne savęs ieško dideliuose dalykuose, o aptinka didelius dalykus savyje, savo net ne visada sąmoningoje patirtyje. Tai karta, kuri kaltinama neskaitymu, nesidomėjimu, nors tuo pat metu jos atstovų akys, ausys, nosys priima, o smegenys perdirba tokius milžiniškus informacijos srautus, nuo kurių tikriausiai sprogtų galva ir Shakespeare’ui, ir Tolstojui, ir Kafkai.

Spektaklyje neaptinkame nuoseklaus linijinio draminio pasakojimo, čia atsisakoma verbalinio teksto kaip raiškos priemonės. Autoriai savąją „Vaikystę“ dėlioja iš paskirų fragmentų, tam tikrų prasminių blokų, kuriuos drauge laiko iš pirmo žvilgsnio chaotiška, tačiau įdėmiau pasižiūrėjus gan logiška ir nuosekli erdvės, garso, šviesų, spalvų ir laiko dramaturgija. Štai pirmajame paveiksle matome užtemdytoje tuščioje Menų spaustuvės didžiojoje scenoje besiblaškančią žmogystą, apsirengusią šliaužtinukais ir ant galvos užsimaukšlinusią didžiulę popieriaus masės kaukę. Šiam kūdikėliui pasišviečiant žibintuvėliu ir skambant trankiai elektroninei muzikai iš tamsos lyg košmaras vis išnyra juodas gorilos snukis. Tuomet režisierius mėto pėdas: scenoje užsidega bendras apšvietimas ir vienas po kito į ją suguža įvairiais buities rakandais nešini visi kiti spektaklio dalyviai. Kas siurbia grindis, kas kapoja mėsą, kas daužo bokso kriaušę, kas sėdėdamas ant unitazo klauso radiją, kas groja gitara…

Žiūrovas prieš akis mato savotiškus „simsus“, daugiabučių rajono, kokiame išaugo turbūt kas antras iš mūsų, gyvenamojo namo skerspjūvį. Vienus tokia ekspozicija galbūt glumina, kitus verčia žiovauti, trečius hipnotizuoja, o man (tiesa, žiūrint spektaklį ketvirtą kartą) pasirodė be galo įdomu stebėti ir kiekvieną atlikėją atskirai, ir visą šį „daugiabučio orkestrą“. Visų pirma dėl to, kad šios erdvės gyventojai – stebėtinai nuoširdūs ir entuziastingi, jie kiekvieną veiksmą atlieka šimtu procentų ir, regis, iš visų jėgų. Visų antra, dėl to, jog jų skleidžiamas ir pamažu augantis triukšmas (nors Menų spaustuvė, režisieriaus nusivylimui, neleido naudoti tam tikrų buitinių prietaisų, kurie nekėlė jokių bėdų kitų scenų administratoriams, t. y. vadinamajame menų inkubatoriuje kūdikiams rėkti draudžiama), iki maksimumo kylanti emocinė įtampa, galų gale, net žiūrovų salę užtvindantis įvairiausių kvapų ansamblis sukuria labai specifinę atmosferą, į atmintį sugrąžinančią net kūniškai juntamą gyvenimo tokių buities ir būties dėžučių apsuptyje tikrovę.

Toliau savo vizijomis keliaujantis kūdikėlis bando suvokti savo paties pažinumą, suprasti, iš kokių kaladėlių susideda pasaulis, susiduria su, regis, neįveikiama galios manifestacija – nežinia kiek dešimčių kilogramų sveriančiais šarvais apsirengusiu sapnų riteriu, kuriam, rodos, terūpi, kad tik užgimstantis sąmoningumas tikrąja to žodžio prasme neišeitų iš negrabiai sukalto kvadratinio rėmelio. Atsiranda ir mylimosios (motinos) prototipas pabrėžtinai seksualia mokinukės uniforma, sudainuojantis paradoksaliai priešingą emocinį krūvį turinčią lyrišką dainą lyg japonų, lyg paukščių kalba. Dar riterio kautynės su slibinu, pralaimėjimas, meilė, bučinys ir galų gale ateinanti pergalė yra žolę rūkančių gorilų itin tiksliai atliktas, todėl be proto šmaikštus filosofinis disputas, taip pat yra šulinys, pinigėlis, noras ir, galiausiai, jo išsipildymas skambant laikrodžio dūžiams. Žodžiu, viskas kaip senoje geroje stebuklinėje pasakoje.

Beje, apie laiką. Būtent laikas, jo sąlygiškumas ir neapčiuopiamumas yra viena esminių K. Vilko pasiūlytų žaidimo taisyklių. Režisierius, pereidamas nuo vienos scenos į kitą, laiku manipuliuoja laisvai, bet tiksliai. Vienos scenos prabėga žaibiškai, kitos tyčia trunka iki, regis, beprotybės, bet bendra spektaklio kompozicija ir atmosfera, bent jau mano akimis, buvo išlaikyta.

Kai kurie anksčiau spektaklį matę žiūrovai pastebėjo, kad perkėlus „Vaikystę“ į Menų spaustuvę išnyko nemažai nešvaros, dėl kurios jis, regis, įgaudavo tam tikrą „trashinę“ vertę. Tačiau man pasirodė, kad ta pozityvioji nešvara slypi labiau pačioje spektaklio kompozicijoje, o ne išoriniuose atributuose, išnykstančiuose vos atsistojus ant švaraus, apynaujo scenos parketo ir atsidūrus tiksliai apibrėžtoje prožektoriaus šviesoje ar tiesiog atnaujinus rekvizitą.

K. Vilkas yra jaunas menininkas, kuris labiau bijo būti teisingas, nei suklysti. Sakyčiau, režisierius „su paklaida“.

Man regis, K. Vilkas yra jaunas menininkas, kuris labiau bijo būti teisingas, nei suklysti. Sakyčiau, režisierius „su paklaida“. Ir, mano supratimu, būtent ta „paklaida“, noras išsiveržti iš taisyklingo, savaime tobulo, bet „savipakankamo“ teatrinių bei apskritai kultūrinių konvencijų burbulo ir daro kūrėją menininku.