Ar jau laikas laidoti liberalizmą?

Ar jau laikas laidoti liberalizmą?

Nacizmą ir komunizmą įveikusią politinę ideologiją ištiko gili krizė.

Britų sprendimas trauktis iš ES, amerikiečių parama Donaldui Trumpui, ketinančiam statyti sienas ir riboti migraciją, valonų veto ES ir Kanados laisvosios prekybos sutarčiai – vos keletas pastarųjų mėnesių pavyzdžių, kurie tarsi boksininko smūgiai į nokdauną siunčia laisvosios rinkos, žmogaus teisių ir laisvių gynėjus bei tolerancijos šalininkus. Tuos, kurie ilgą laiką bemaž nesulaukdami kritikos galėjo aiškinti, kad nėra alternatyvos vis labiau laisvėjančiai globaliai prekybai, nevaržomam žmonių judėjimui, visuotinei žmogaus teisių ir laisvių sklaidai ir liberaliosios demokratijos plėtrai.

Liberalizmas, kuris nuo XX a. antros pusės buvo tapęs svarbiausiu demokratinių Vakarų eksporto objektu ir pranašumo simboliu, patiria itin didelį sukrėtimą. Ar demokratiniam liberalizmui jau skelbiamas mirties nuosprendis?

Vokietijos kanclerė Angela Merkel, sveikindama išrinktąjį JAV prezidentą D. Trumpą, priminė, kad tikisi abiejų šalių partnerystės, paremtos bendromis vertybėmis: „Demokratija, laisve, pagarba teisei ir žmogaus orumui, nepriklausomai nuo jo kilmės, odos spalvos, religijos, lyties, seksualinės orientacijos ar politinių įsitikinimų.“ Šis palinkėjimas aktyviai aptarinėtas žurnalistų ir analitikų, o kai kurie net suskubo A. Merkel vadinti naująja „laisvojo pasaulio“ lydere, kuriai lemta ginti liberaliosios demokratijos vertybes. Tačiau pačioje Vokietijoje, kaip ir daugelyje kitų ES šalių, visuomenė smarkiai nusivylusi liberaliosios demokratijos veikimu ir politiniu elitu, tradicinėmis partijomis. A. Merkel greičiausiai nelemta tapti „laisvojo pasaulio“ lydere, nes po 2017 m. Vokietijos parlamento rinkimų ji turės užleisti kanclerio postą. Ypač populiarėjanti nacionalistinė „Alternatyva Vokietijai“ gali pritraukti daug piliečių simpatijų, o dešinieji krikščionys demokratai, nors ir nelaikomi liberalais, bus nubausti būtent už pernelyg liberalią politiką: migrantų įsileidimą, laisvosios prekybos propagavimą ir ES „nevykėlių“ (pavyzdžiui, Graikijos) gelbėjimą.

Prieš porą dešimtmečių iš autoritarizmo išsilaisvinusios visuomenės vis labiau pasirengusios eiti į kompromisus dėl teisių ir laisvių suvaržymo, siekdamos didesnio saugumo ar didesnių socialinių garantijų.

Ne vien senųjų liberaliųjų demokratijų, bet ir tik prieš porą dešimtmečių iš autoritarizmo išsilaisvinusios visuomenės vis labiau pasirengusios eiti į kompromisus dėl teisių ir laisvių suvaržymo, siekdamos didesnio saugumo ar didesnių socialinių garantijų. Lenkijoje ar Vengrijoje valdančiosios partijos jaučiasi gavusios stiprų mandatą, todėl gali drąsiai vykdyti net ir konstitucines reformas, kurios varžytų žiniasklaidos nepriklausomumą arba individų teises į savo kūną ar galimybę rinktis partnerius. Galiausiai ir mūsų šalyje rinkėjai parodė netikintys socialdemokratų gebėjimais užtikrinti socialinį saugumą ar konservatorių vizijomis apie ekonomikos augimą, todėl mieliau balsavo už menkai pažįstamus naujokus, susibūrusius į Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą. Nors korupcijos skandalų fone Liberalų sąjūdis Seimo rinkimuose pasirodė gana neblogai, bendras liberalių idėjų palaikymas visuomenėje itin mažas.

Dvi liberalizmo pusės

Klasikinis liberalizmas, kaip politinė ideologija, yra paremtas laisvės ir lygybės principais. Liberalizmo samprata paprastai skiriama į dvi sritis – individo laisvių užtikrinimą ir laisvosios rinkos veikimą (t. y. valstybės nevaržomą ekonomiką). Liberalų ginamos individo žodžio, tikėjimo, judėjimo laisvės, taip pat įsitikinimai, kad žmonės teisę į šias laisves turi įgyti nepriklausomai nuo religijos, rasės, lyties ar tikėjimo, geriausiai gali būti užtikrinami sekuliariose, demokratinėse valstybėse. Tokios vizijos paskatino Jungtinių Valstijų formavimąsi ir Prancūzijos didžiąją revoliuciją, o vėliau, XIX–XX a., tapo pagrindinių politinių transformacijų, bent jau Europoje, varomąja jėga. XX a. būtent liberalioji demokratija, kaip žmogaus teisių gynėja, ir laisvoji rinka bei pasaulinė prekyba tapo esmine nacistinių ir komunistinių režimų priešprieša. Ir liberalizmas juos abu nugalėjo.

Laisvosios rinkos propagavimas ekonomikose, arba „laisvė veikti“, anot liberalų filosofo ir ekonomisto Friedricho Augusto von Hayeko, yra geriausias būdas išvengti valstybinio totalitarizmo. Taip individo laisvių užtikrinimas ir ekonominio kapitalizmo sintezė tapo bemaž nekritikuojama liberaliosios demokratijos aksioma ir beveik įrodė savo pranašumą prieš totalitarines visuomenes. Todėl žlugus Sovietų Sąjungai daugelis Vidurio ir Rytų Europos valstybių pradėjo kopijuoti liberaliosios demokratijos ir laisvosios rinkos pavyzdžius. Laisvoji prekyba tapo patraukli net ir nedemokratinėms šalims – tapti Pasaulio prekybos organizacijos narėmis siekė ir Kinija, ir Rusija. Atrodė, tik laiko klausimas, kada liberaliosios demokratijos ir laisvosios prekybos pergalė taps visuotinė.

Kairiųjų trūkumas

Tačiau tai, kas politiniam elitui Vakaruose buvo tarsi savaime suprantama ir net neabejotina, ne visuose visuomenės sluoksniuose lygiai taip pat vertinta ir sveikinta. Liberaliosios demokratijos ir laisvosios rinkos mechanizmas ėmė strigti jau XXI a. pradžioje, o krizės ženklai labiausiai išryškėjo per 2008–2009 m. ekonomikos nuosmukį. Tuomet net JAV prasidėjo protestai prieš besaikį pelno vaikymąsi, ėmė plisti judėjimas „Okupuokime Volstritą“, o nuo finansų krizės nukentėjusiose Europos šalyse išpopuliarėjo radikalios kairiosios arba dešiniosios partijos, siekiančios atmesti „Briuselio diktatą“ ir susigrąžinti nacionalinę savigarbą.

Kaip dar 2012 m. rašė žymus filosofas Francis Fukuyama, esama ryšio tarp ekonominio augimo, socialinių pokyčių ir liberaliosios demokratijos ideologinio dominavimo pasaulyje. Jo teigimu, 2012 m. dar nebuvo matyti jokios kitos politinės ideologijos, galinčios mesti iššūkį liberaliajai demokratijai. Tačiau jau tuo metu F. Fukuyama įžvelgė socialines ir ekonomines tendencijas, kurios gali destabilizuoti liberaliąsias demokratijas ir panaikinti liberalizmo dominavimą.

Svarbiausia problema, kurią pabrėžė F. Fukuyama, buvo vidurinės klasės smukimas – vis mažiau žmonių gali save laikyti pasiturinčiais, vis didesnis išties turtingo elito ir likusios visuomenės dalies atotrūkis. Antra, paradoksalu, bet net po 2008–2009 m. ekonomikos krizės nei JAV, nei Europoje neiškilo ir nesustiprėjo kairiosios ideologijos judėjimai, akcentuojantys socialinės lygybės ir teisingumo poreikius. Vietoj to į politinę areną atėjo dešinieji populistai, radikalai ir nacionalistai. Tokia padėtis smarkiai destabilizuoja Vakarų visuomenę, kuri jau atvirai reiškia nepasitenkinimą iškreiptu ekonomikos gėrybių perskirstymu ir ieško alternatyvų dabartiniam politiniam elitui. O alternatyvą dažniausiai siūlo arba dešinieji populistai (D. Trumpas), arba nacionalistiniai radikalai (Marine Le Pen Prancūzijoje).

Tai ypač akivaizdu tapo ES, kurioje šią tendenciją pastaraisiais metais labiausiai paskatino pabėgėlių krizė. Net Lietuvoje, kurioje jokios pabėgėlių krizės nebuvo, visuomenę apėmė didžiulis nusivylimas – pastaruosius ketverius metus socialdemokratai, kurie kažkada žadėjo, jog „svarbiausia – žmogus“, nepadarė nieko, kas leistų juos pavadinti kairiąja partija, ginančia socialinės lygybės idėjas. Todėl 2016 m. Seimo rinkimai turėtų būti vertinami ne kaip konservatorių pralaimėjimas, o kaip didžiulis socialdemokratų fiasko. Tik dėl nusivylimo socialdemokratų valdymu antrajame ture jų buvo tiek mažai, o ir tie patys triuškinančiai pralaimėjo politikos naujokams.

Lietuvos visuomenė nei individo laisvių, nei ekonominio liberalizmo atžvilgiu nėra labai liberali. Perėjimas į rinkos ekonomiką ir laisvių plėtra daug kam buvo skausmingas ir chaotiškas procesas. Todėl dalis po-sovietinių šalių gyventojų liberalų nemėgsta dar labiau nei komunistų ar diktatorių – Baltarusijoje ar Rusijoje žmonės mieliau renkasi saugumą ir stabilumą, o ne liberaliąją demokratiją. Lietuvos kelią į liberaliąją demokratiją sustiprino ryžtingas politinio elito pasirinkimas integruotis į ES ir NATO. Tačiau dabar tas pats elitas rizikuoja būti nušluotas, jei nespręs problemų, kurias sukėlė arba kurių nesuvaldė.

O ką manote Jūs? Kokią demokratinio liberalizmo ateitį prognozuojate? Balsuokite čia.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų