(Tomo Lukšio/Fotobankas nuotr.)

Ne revoliucija, o evoliucija

Ne revoliucija, o evoliucija

Trijuose iš keturių nacionalinių Lietuvos muziejų keičiasi vadovai. Naujieji, pakeitę ilgamečius pirmtakus, radikalių permainų imtis neketina, visgi jų planuojami pokyčiai nebus vien kosmetiniai.

Lietuvos nacionalinis muziejus (LNM), Lietuvos dailės muziejus (LDM) ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus (NMKČDM) iki šiol dešimtmečiais skaičiavo ne tik savo istoriją, bet ir vadovų darbo stažą. Tačiau praėjusią vasarą šią tradiciją nuspręsta pakeisti: Seime nutarta muziejų, bibliotekų, teatrų ir koncertinių įstaigų direktorius skirti penkerių metų kadencijoms.

Kovą paaiškėjo ir pirmosios naujos muziejų vadovų kartos pavardės. LNM direktoriaus konkursą laimėjo istorijos mokslų daktarė, prezidentės vyriausioji patarėja Rūta Kačkutė. LDM nuo balandžio vadovaus humanitarinių mokslų daktaras, Seimo narys Arūnas Gelūnas. Kauno NMKČDM direktore išrinkta humanitarinių mokslų daktarė, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto Teatrologijos katedros docentė Ina Pukelytė.

Ketvirtojo nacionalinio muziejaus – Valdovų rūmų – konkurse direktoriumi išrinktas iki šiol šias pareigas ėjęs dr. Vydas Dolinskas.

Kompetencija ir inercija

Naujasis LDM direktorius A. Gelūnas pakeis Romualdą Budrį, kuris muziejui vadovavo nuo 1979-ųjų. 40 metų nacionalinės įstaigos galva buvusį muziejininką šiuo atžvilgiu galima vadinti rekordininku. Ar tokią ilgametę, santvarkų lūžius ir valdžių kaitą išgyvenusią karjerą būtų galima paaiškinti kultūros politikos inercija? „Šito klausimo nesitikėjau, nors, be abejo, jis, vienaip ar kitaip, iškyla“, – šyptelėjo A. Gelūnas, mums kalbantis dar ėjęs Seimo nario pareigas.

Jo nuomone, ilgametė R. Budrio vadovo pozicija parodo jo kompetenciją ir nuopelnus muziejui. „Be abejo, iš dalies tai lėmė stipri, ypač kompetentinga, puikiai rinkinius žinanti asmenybė. Tai muziejininkas tikrąja šio žodžio prasme. Jo muziejaus vizija tiko toms politinėms jėgoms, kurios ateidavo“, – sakė pašnekovas. Tačiau antras rekordinės trukmės kadencijos aspektas yra liūdnesnis – tai požiūris į kultūros sritį kaip į marginaliją. „Kultūra lieka teritorija, kurioje tarsi nevyksta jokie reikšmingi politinio gyvenimo įvykiai. Pinigų juk skiriama nedaug – tai, esą, ir ačiū Dievui, kad kažkas susitvarko su turimomis lėšomis ir per garsiai nesiskundžia. Čia, aišku, reikėtų įsimesti akmenį ir į savo daržą“, – kalbėjo A. Gelūnas, pats 2010–2012 m. buvęs kultūros ministras. Tačiau, jo teigimu, tuomet labiausiai telktasi į Valdovų rūmų darbus ir steigiamą Kultūros tarybą: „Tuo metu tiesiog nematėme prielaidų atlikti gilesnį kultūros įstaigų sistemos auditą ar imtis teisėkūrinių pakeitimų ir su pagaliu kiršinti tą ir taip labai sunerimusį skruzdėlyną.“

Kaip ir jo pirmtakai, A. Gelūnas į muziejų ateina iš profesionaliosios dailės lauko. Pirmasis LDM direktorius Pranas Gudynas buvo tapytojas ir restauratorius, R. Budrys – keramikas, o A. Gelūnas – grafikas. Kultūra išrinktajam vadovui visuomet buvo ypač svarbi jo gyvenimo dalis, todėl pokyčius karjeroje jis vadina sugrįžimu namo. Ir neslepia su politiko keliu atsisveikinantis be didesnių sentimentų.

„Reikėtų nuoširdžiai pasakyti, kad per šiuos pustrečių metų neatradau savyje parlamentaro. Aišku, visada lyginiesi su tais, kurie lyg sprinteriai bėga į sceną, šaukia savo požiūrį visai Lietuvai. Aš toks niekada nebuvau ir nebūsiu. Visiškai savęs realizuoti politikoje, jausti savo perspektyvumą ir didelį naudingumą – na, man to pamatyti nepavyko. Ir jau nesu tokio amžiaus, kad galėčiau manyti, jog po 5 ar 10 metų viskas bus gerai. O menas, kultūra, ypač dailė visada buvo nepaprastai arti“, – sakė A. Gelūnas.

Nebe parlamentaras, o muziejininkas A. Gelūnas (Karolio Kavolėlio/Fotobankas nuotr.)

„Muziejus nėra bažnyčia“

Naujasis LDM vadovas devynis ekspozicinius padalinius turinčioje įstaigoje nesiruošia imtis radikalių pokyčių. „Tačiau matau dalykų, kuriuos reikia keisti kardinaliai – tai komunikacija, kai kurių ekspozicijų pobūdis“, – vardijo jis. Pašnekovo nuomone, vertingieji muziejaus eksponatai turėtų kalbėti ne tik puikiai meninį kontekstą išmanantiems ekspertams, bet ir pirmąkart čia užsukusiam žmogui. Vienas modelių, kurį naujasis vadovas žada „begėdiškai“ nusikopijuoti nuo užsienio pavyzdžių – garsių kultūros žmonių pasakojimai apie jiems reikšmingus muziejuje saugomus kūrinius. Moksliniai tyrimai, restauravimo darbai išlieka muziejaus širdimi, tačiau ne mažiau svarbu ir tai, ką A. Gelūnas vadina odos priežiūra – komunikacija, dialogas su lankytojais.

„Muziejus nėra bažnyčia. Jis ir atsirado ne kaip bažnyčia, o kaip karalių noras pasidalyti sukauptais kūriniais. Šiandien muziejus labiau yra mokykla, universitetas, piliečių ugdymo vieta. Žinoma, tai ir pramoga, kurią renkiesi norėdamas naujų įspūdžių“, – teigė A. Gelūnas. Pramogos aspektą turbūt sustiprins ir LDM padaliniuose planuojamos suvenyrų krautuvėlės: „Tikrai žinau, kad jos bus. Šiuo atžvilgiu mano ir buvusio direktoriaus pozicijos kardinaliai skiriasi.“

Užkrėsti entuziazmu lankytojus yra viena, tačiau ne mažiau svarbu juo užkrėsti ir darbuotojus. Prieš porą metų Nacionalinėje dailės galerijoje – viename LDM padalinių – surengta Šarūno Saukos tapybos paroda pritraukė rekordinį skaičių – daugiau nei 43 tūkst. – žiūrovų. Tačiau kai kurie lankytojai viešai skundėsi sulaukę galerijos darbuotojų nepasitenkinimo dėl didelio krūvio. Menininkai privačiuose pokalbiuose taip pat yra užsiminę apie situacijas, kai iš šalies muziejų ar galerijų salės prižiūrėtojų išgirsta priekaištų: esą jų darbų pamatyti eina daug žmonių, todėl prineša purvo, kelia triukšmą, naudojasi tualetais.

A. Gelūnas sutinka, kad motyvuoti muziejininkus, kurie yra viena menkiausiai uždirbančių kultūros sektoriaus grupių, bus nelengva. „Be abejo, kai negali tikėtis didesnio atlyginimo proveržio, kai tavo balsas visada lieka vienas paskutinių, sunku save motyvuoti. Tačiau bandysiu rasti atlygio, kvalifikacijos ir motyvacijos pusiausvyrą. Jeigu reikalavimai specialistui kyla, griežtėja, kas nors už tai turi būti pasiūlyta“, – sakė naujasis LDM vadovas. Jis mano mokantis rasti kalbą su įvairiais žmonėmis: „Tikiuosi, kad man pavyks susikalbėti ir su tais muziejaus darbuotojais, kurie mano atėjimą laiko nelaime.“

Nusiteikusi permainoms

LNM – seniausiam šalies muziejui, jungiančiam 9 ekspozicinius padalinius, – nuo 1992 m. vadovavo Birutė Kulnytė. Ją šiame poste pakeisianti R. Kačkutė teigia, kad jai priimtinas ne revoliucijos, bet evoliucijos modelis. „Ateinu nusiteikusi pokyčiams, tačiau kalbu ne apie darbuotojų kaitą – čia dirbančiais specialistais pasitikiu ir jų keisti neketinu“, – pabrėžė naujoji vadovė.

Pirmosios permainos laukia muziejaus padalinių ekspozicijų – pasak išrinktosios direktorės, LNM turi daugybę vertingų, unikalių eksponatų, kuriuos reikia kuo labiau atverti visuomenei ir šiuolaikiškai pristatyti. Atsiras ir nauja ekspozicinė erdvė: dar šių metų pradžioje muziejus paskelbė apie ruošiamą restauruoti Pilininko namą, esantį Žemutinės pilies teritorijoje, tarp Gedimino kalno ir Naujojo arsenalo. Anksčiau čia veikė muziejaus Restauravimo centras, tačiau po rekonstrukcijos įsikurs šiuolaikiška ekspozicija. „Tai turėtų būti trumpas, labai interaktyvus pasakojimas apie Lietuvos istoriją, matant ją Europos ir pasaulio kontekste“, – sakė R. Kačkutė.

Pernai visus Lietuvos muziejus aplankė daugiau nei 5 mln. žmonių (Scanpix nuotr.)

Pokyčius išrinktoji direktorė planuoja ir Naujajame arsenale – ateityje ketinama iš esmės atnaujinti jo ekspoziciją. Čia turėtų būti atskleidžiama visa Lietuvos raida nuo proistorės iki XX a. pradžios. O XX a. įvykiams kitame muziejaus pastate T. Kosciuškos gatvėje ketinama parengti atskirą ekspoziciją. „Manau, atėjo laikas kalbėti apie XX a. ir analizuoti jį žvelgiant į skaudžius istorijos etapus, taip pat nepamiršti teigiamų pokyčių“, – teigė R. Kačkutė.

Ji sutinka, kad muziejaus kuriamas naratyvas apie nesenus, dar atmintyje išlikusius įvykius tiek visuomenės, tiek politikų gali būti priimtas kur kas aštriau ir prieštaringiau, nei, pavyzdžiui, į LDK laikus grąžinanti ekspozicija. Tačiau, pasak R. Kačkutės, muziejus neprivalo atsakyti į visus klausimus – jo misija yra tuos klausimus kelti. Muziejus gali sukurti erdvę diskusijoms, paremtoms tiek moksliniais tyrimais, tiek asmeninėmis patirtimis. „Kartais pakanka papasakoti keletą mažųjų, asmeninių istorijų – ir jau parodomas laikotarpio sudėtingumas. Suprantu kylančias rizikas, bet manau, kad atėjo laikas mums į savo istoriją pažvelgti drąsiai“, – teigė naujoji vadovė.

Pernai visus LNM padalinius aplankė beveik 223 tūkst. žmonių. R. Kačkutės nuomone, šį skaičių dar galima padidinti stiprinant muziejaus komunikaciją ir organizuojant keičiamas parodas – tarptautines arba nagrinėjančias kurį nors vieną šalies istorijos klausimą. „Reikia ieškoti tokių temų, kurios mums aktualios ir šiandien. Pavyzdžiui, migracija yra aktuali tema, bet ji juk neatsirado vakar – tai galėtų būti parodos ašis. Arba moterų klausimas – muziejų kontekste taip pat dar beveik negvildenta sritis“, – svarstė R. Kačkutė.

Ruoškitės pokyčiams: pagrindines eskpozicijas žadama sušiuolaikinti (Vyginto Skaraičio/Fotobankas nuotr.)

Keletą parodų planuojama dedikuoti ir Vilniaus 700 metų jubiliejui, kurį miestas švęs 2023-iaisiais. Jų vieta galėtų tapti Vilniaus gynybinės sienos bastėja. Čia galvojama ne tik apie naujas ekspozicijas, bet ir turistinį potencialą: juk nuo bastėjos atsiveria viena gražiausių sostinės panoramų. „Gal verta sudaryti galimybę sezono metu ilgiau pasigrožėti vaizdais nuo bastėjos? Apskritai labai norėčiau, kad žmonės muziejuje praleistų daugiau laiko, nebūtinai netgi muziejiniais tikslais – tegu ateina pasigrožėti reginiu, o paskui apžiūrės ir ekspoziciją“, – teigė vadovė. Turėtų keistis ir Rotušės aikštėje esančių Kazio Varnelio namų-muziejaus lankymo tvarka. Iki šiol apžiūrėti vertingą ekspoziciją galima tik iš anksto susitarus telefonu, tačiau, R. Kačkutės nuomone, toks modelis lankytojams nepatrauklus.

Dar vienas rūpestis, nebe pirmus metus krintantis ir ant LNM pečių, – Gedimino kalno situacija. Balandį žadama antrąkart skelbti kompleksinio tvarkymo projekto viešąjį pirkimą – pirmąsyk sulaukta tik vieno dalyvio ir jo pasiūlyta kaina muziejui buvo per didelė. Pasak R. Kačkutės, pavojingiausias kalno etapas jau liko praeityje – visi šlaitai, išskyrus vieną, sutvirtinti laikinosiomis priemonėmis. „Tikiuosi, kad toks atsakingų institucijų susitelkimas, koks yra dabar, išliks per visą kalno tvarkymo laikotarpį ir muziejus nebus paliktas vienas“, – vylėsi ji.

Prieš metus viešai pasirodė abejonių ir dėl paties muziejaus likimo. Nutekinti Kultūros ministerijos dokumentai atskleidė svarstymus LNM prijungti prie Vilniaus pilių rezervato arba Valdovų rūmų. Tuometė LNM vadovė B. Kulnytė tai pavadino pragaištimi nacionaliniam muziejui. Tačiau R. Kačkutė jokių žinių apie institucijų jungimą neturinti: „Kultūros ministerija tiesiog svarsto visus galimus būdus, kaip muziejai galėtų kartu egzistuoti. Manau, svarbiausia dabar – pradėti bendradarbiauti. Pripažinkime, kad iki šiol nacionalinių muziejų bendradarbiavimo trūko, ką ir kalbėti apie nacionalinius ir valstybinius muziejus. Todėl reikėtų pradėti nuo bendrų darbų, pavyzdžiui, organizuojant tarptautines parodas. Lankytojas juk ateina patirti gerų emocijų, ir jam visiškai neturi rūpėti, kas yra vieno ar kito muziejaus administratorius.“

Keis erdves ir požiūrį

Kauno NMKČDM išrinktoji direktorė I. Pukelytė nuo 2016 m. yra šio muziejaus tarybos narė. Balandį ji pakeis Osvaldą Daugelį, kuris muziejui vadovavo nuo 1992-ųjų.

„Mano moto – kad šis muziejus taptų patraukliausias lankytojams Baltijos šalyse“, – sakė ji. Tam, direktorės nuomone, pirmiausia reikia pasiūlyti ką nors unikalaus, išskirtinio, leidžiančio konkuruoti su didžiule kultūros ir pramogų pasiūla. „Turime daug ką nuveikti gerindami tiek pačias erdves, tiek požiūrį. Ypač norisi pritraukti tuos, kurie iš tikrųjų ieško būdų turiningai praleisti laisvalaikį – šeimas su mažais vaikais. Vadinasi, reikia vietų, kur būtų galima pamaitinti ar pervystyti kūdikį, pastatyti vežimėlį“, – kalbėjo I. Pukelytė.

Vienu didžiausių būsimos kadencijos iššūkių ji vadina muziejaus padalinių rekonstrukciją. Šių metų pabaigoje permainos laukia Mykolo Žilinsko dailės galerijos: 1989 m. statytą pastatą ketinama apšiltinti, atnaujinti jo saugyklas. Remontuoti planuojama ir K. Donelaičio gatvėje esančią Paveikslų galeriją. 2016-aisiais baigtame restauruoti NMKČDM šiais metais žadama įrengti naują šiuolaikišką ekspoziciją.

Mažieji NMKČDM padaliniai – memorialiniai muziejai – greičiausiai keis lankymo tvarką. Užeiti į L. Truikio ir M. Rakauskaitės, P. ir A. Galaunių, J. Zikaro namus galima iš anksto susitarus telefonu. Dėl to I. Pukelytė žada vos pradėjusi dirbti pirmiausia diskutuoti su darbuotojais: „Manau, įmanoma rasti sprendimų, kad žmonės galėtų šiuos muziejus aplankyti savarankiškai be išankstinio susitarimo. Be to, ketiname parengti mobiliąją programėlę, kuri sujungs visus memorialinius mūsų muziejus į vieną istoriją ir lankytojui sukurs išsamią patirtį.“

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų